Štai ir praūžė pralėkė dar vienos Kalėdos. Kaip savo laiške rašė viena draugė: lūkesčiai didesni už pačią šventę:) Daug tiesos, ar ne? Gerai tik tiek, kad mes neturėjome jokių didelių lūkesčių, tai drįsčiau teigti, kad būtent šiemet šventė buvo didesnė už lūkesčius – kas irgi buvo visiškai netikėta!
Iš tiesų šventinė nuotaika pasijuto kai atvažiavo Medeina – tuokart supratau, kad jau IŠ TIESŲ Kalėdos grėsmingai artėja.Visų pirma, jos atvažiavimas reiškė, kad kalėdos jau TUOJ. Visų antra, vos įžengusi pro duris ji visus apdalino dovanomis. Jei ką, Kalėdų laukti ji visai nenorėjo. Pasakė, kad tai JOS Kalėdinės dovanos (ir gimtadienio Gabrieliui) ir, kaip sakant, žinokitės:) Taigi buvo labai smagu pajusti pirmąjį šventinės nuotaikos gūsį dar likus kelioms dienoms iki švenčių. Pasikeitė ir įprasti ritualai: Medeina su Augustu vakarais skaitė knygą, kurią pati padovanojo, vaikai su ja dūkdavo, net sėdėjimas prie stalo persistumdė – mat abu berniukai norėjo sėdėti PRIE MEDEINOS:)
Išpopuliarėjus plastmasinėms eglutėms žmonės jas puošia vis anksčiau, tačiau aš vis dar prisimenu kaip vaikystėje puošdavome per Kūčias arba jų išvakarėse – iš esmės jau tada, kai likdavo tik laukti Kūčių vakarienės. Todėl ir dabar su vaikais neskubame. Ir tyliai tyliai jums pasakysiu (nes juk dabar labai madinga būti ekologiškiems, o mes „šiuo klausimu” tokie nesame), kad puošiame tikrą eglutę. Nusiperkame ją vakare ir kitą dieną visi namai ja pakvimpa…Mmmmm… Fantastika. Eglutę nupirkome didžiulę – didžiausią iš visų iki šiol turėtų, trūksta tik „lašelio” iki lubų! Žinote, ką dar pastebėjau šiemet? Draugai, kurių vaikai dar „lėliukai”, dažnai pasitenkina ir eglės šaka ar eglute ant stalo/palangės ir pan. Žodžiu, dekoracija…Tačiau vos tik pypliukas ūgteli – pasikeičia ir eglutės koncepcija…ji irgi ūgteli arba netgi sakyčiau atsiranda:) Gražu.
Medeina mus išleido ir paskutinių pirkinių…Šiaip tai buvo išties smagu, nes neturėjome tik vienos dovanos – visas kitas jau buvome susipirkę gerokai iš anksto (ir, žinoma, tam paskyrę tam tikrą sumą pinigų). Kadangi eglutei turėjome tik žalius ir „auksinius” bumbulus, labai norėjosi ir raudonų, tai dar užėjome į kelias parduotuves, kurių nušluotose lentynose pasirinkome likusių raudonų bumbulų. Ir visai pasisekė, nes kalėdiniams „aksesuarams” buvo jau 50proc nuolaida. Tik vienam aksesuarui nebuvo, bet nesusilaikėm nenusipirkę…tai buvo didelis melsvas bumbulas ant kurio užrašyta: pirmosios kūdikio Kalėdos…Gertrūdėlei:)
Eglutės puošimas buvo, sakyčiau, net idiliškas. Aš vos spėjau bumbulus mauti ant sąvaržėlių (mes taip juos kabiname ant eglutės – labai praktiška), o vaikai tik kabino, kabino…
Gabrielius su Medeina tik fotografavo, fotografavo, o Gertrūda sėdėjo kėdutėje ir vis bandė įsikišti bumbulus į burnytę:)
Fone grojo nuostabi kalėdinė muzika, o namai buvo gražūs kaip pasakoje…
Idilė trumpam sugriuvo, kai aš Augusto gal kokį trečią kartą paprašiau atsargiau kabinti žaisliukus, nes visa eglė galinti užgriūti ant Gertrūdos.
Supyko kaip reikalas ir papūtęs žandus jau buvo nusiteikęs daugiau nebedalyvauti prieššventinėje ruošoje, tačiau vis dėlto atsileido:)
Ką veikėme per tas kelias dienas iki Kūčių? Mūsų tvarkymosi Kalėdiniu nepavadinsi. Tiesiog mūsų namuose – jei nori, kad jie atrodytų bent jau padoriai – nuolat vyksta kalėdinis tvarkymasis… Vakar jau net Medeina „pasiguodė”, kad pas mus tai jau galima išprotėti: jei nori, kad namai būtų vakare tvarkingi, reikia bent keletą kartų dienoje apsidėlioti/išsisiurbti ir pan. Nenuostabu. Aš su savo vaikais klasėje tvarkydavausi tris kartus. Iki 16val. O po to dar vakare viską sutvarkydavo valytoja. O klasėje juk vykdavo struktūrizuota veikla, kuri, pastebėjau, įneša tikrai mažiau netvarkos, nei „laisvas” žaidimas, kurio namuose, žinoma, yra daugiau, nei struktūrizuotos veiklos. Aišku, 12-17 vaikų – ne keturi, tačiau vis vien mūsų mažyliai savo juodą darbą padaro:))) Tačiau tvarkymąsi vadinu Kalėdiniu jau vien todėl, kad dar sutvarkiau ir garažą bei sandėliuką – be viso to, kas yra tvarkoma nuolat.
Šiaip tai aleliuja, kad buvo Medeina, nes Gabrielius dirbo visas dienas – net ir Kūčių dieną, todėl viską susiruošti su keturiais vaikais namuose vienai būtų buvę sunku. Dabar gi viską darėme kartu su ja (pavyzdžiui, imbierinius sausainiukus),
… o Gabrielius prisijungdavo kai tik galėdavo. Super! Kūčioms gaminome lietuviškus patiekalus: pagrindinis buvo virtinukai su aguonų ir uogienės įdaru.
Niam-niam. Sumeistravome net tris mišraines: baltą (net seilės tįsdavo vos apie ją pagalvojus), raudoną su silkute (Gabrieliaus mintis) ir su krevetėmis (Medeinos mintis)! Pasigaminome ir aguonpienio, ir „tikro” spanguolių kisieliaus. (Mama buvo įdavusi kūčiukų, aguonos ir spanguolių kisieliaus „miltukų”. Nepanaudojome tik pastarųjų, nes nusprendėme virti „tikrą” kisielių:)) Užsikūrėme židinį, uždegėme žvakeles, pasitiesėme staltiesę (manau, suprantate, kad su keturiais mažiais kasdien jos netiesiame) ir ištraukėme medžiagines servetėles…paserviravome stalą…žodžiu, pasiruošėme kūčiavoti. Ir tada…jau antrus metus iš eilės patraukėme į Briuselio Grand Place (centrinę aikštę) pasigrožėti egle…
…prakartėle…
ir pasiklausyti koncerto (vos ne visą gruodį kas vakarą sutemus vyksta šviesos ir muzikos koncertai…fantastika…vaikams labiausiai patiko koncerto pabaigoje Rotuše nuslystantis Kalėdų Senelio elniais traukiamose rogėse šešėlis…GAL JAU SKRENDA PAS MUS???). Tiesiog visoje aikštėje buvo daugybė – DAUGYBĖ – stulpų, kuriais „teka” įvairių spalvų šviesos (pagal grojamą muziką)…grožis neišpasakytas!
httpv://www.youtube.com/watch?v=qcy3AyNOtPY
Eglė kaip eglė. Žinoma, graži. Prakartėle man labai patinkanti: su gyvais gyvulėliais ir šiaip tokia „autentiška”. Nors mes su vaikais ir skaitėme tikrąją Kalėdų istoriją, tačiau, manau, ši istorija buvo taip gerai žinoma, nes ir Vilhelmas, ir Morta lanko katalikišką darželį: Vilhelmas tai neužsikirsdamas papasakojo visą istoriją ir labai tuo didžiavosi…
Pasigrožėję apėjome ratą, užsukome į belgiško šokolado parduotuvėlę (nupirkome Medeinai lauktuvių – šokolado – nes jai skaudėjo gerklę ir nepasiryžo važiuoti kartu) ir patraukėme namo.
Mašinoje vaikai spirgėte spirgėjo: atrodė, kad tuoj ims žaižaruoti: Ar buvo jau Kalėdų Senelis? O gal pamatė, kad yra Medeina ir nukeliavo tolyn? Ką tada darysim? Žodžiu…klausimų lavina ir didžiulis LAUKIMAS… Vos įėjome pro duris, vaikai kaip patrakę pasileido prie eglės, o po to – į viršų „žadinti” Medeinos, kuri, ačiūdiev, užsnūdo kaip tik, kai atkeliavo Kalėdų Senelis…Ach, kiek buvo džiaugsmo…Cypėme visi. Žinote, kas buvo labai smagu? Tai, kad po eglute apsilankė ir babos Nylios bei bočiaus Kalėdų Senelis, babos Giedrės Kalėdų Senelis, senelio Vyto ir Ramunės Kalėdų Senelis, Linos ir Tado šeimynos Kalėdų Senelis bei Briuselio Kalėdų Senelis:) Gerai, kad dovanos dedamos ne ant eglutės, o po ja…vargšiukė būtų neatlaikiusi tokio svorio! Mūsų tėtuliui išvis pasisekė – galėjo išpakuoti dar ir uošvių bei mamos gimtadienines dovanas! Štai keletas džiaugsmingų akimirkų:
Vilhelmas demonstruoja visas savo dovanas (ačiū visiems Kaledų Seneliams!):
Augustas demonstruoja savo dovanas (ačiū visiems Kalėdų Seneliams!):
Morta neturėjo jokio noro demonstruoti – jai norėjosi TIK žaisti:) pavyzdžiui, išgydyti sesę gautu rinkiniu jaunajam medikui (dar Morta pynė plaukus My Little Pony arkliukui, statė namelį lėlėms, žaidė su poniuku-kūdikiu, dėliojo princesių dėlionę, įsisodino lėlę į nešynę lėlėms, puošėsi princesiška suknia ir avėjo princesiškais bateliais):
Gerai, kad bent Gertrūdėlė sutiko pasidžiaugti visų Kalėdų Senelių visomis dovanėlėmis (pirmosioms Kalėdoms Gertrūda Elena gavo mobilųjį telefoną, kurį tuoj pat „asiskolino” Morta, judantį žaisliuką, Mothercare kostiumėlį,maudymosi žaislų komplektą, kramtuką (ačiū Aušrelei už pametėtą „mintį”!) ir išsiuvinėtą savo gimimo „pasą”). Pasipuošė Gertrūda irgi nauja suknele, kurią (kartu su vienodais bačiukais) padovanojo Ramunė. Ir, žinote, koks sutapimas??? Tokia pačia suknele Morta pasipuošė po krikštynų, tačiau jos suknelė buvo ne „burgundiška”, o raudona…Mortai per krikštynas buvo beveik 6 mėnesiai…
Po dovanų – vakarienė. Visų pirma – Kalėdaičiai. Nuo tada, kai save prisimenu, vis laužydavome Kalėdaičius vieni kitiems kažko linkėdami…
Šią tradiciją tęsiu ir savo šeimoje. Pirmas visiemss atsilaužti savojo Kalėdaičio davė tėtulis ir visiems visko prilinkėjo… berniukų palinkėjimai jau buvo fantastiški…tokie brandūs, apgalvoti…kartais sunku patikėti kaip greitai tie vaikai iš visiškų žiogiukų virsta tokiais protingai mąstančiais žmogučiais… Morta smagiai laužėsi, tačiau viską atiduodavo man, sakydama, kad jai neskanu:)))
Susikibome rankomis, sukalbėjome Tėve Mūsų ir…kibome į vaišes. O tos vaišės…per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau – vis ko nors užkrimsdavome iki pat paryčių… Vaikiukai ir tie nuėjo miegoti jau apie vidurnaktį.
Kitą rytą galėjome ramiai miegoti, nes…vaikai džiaugėsi dovanomis. Taaaaip….suknelė (ačiū, Eliau!) ir bačiukai…na, matyt išsivaizduojate…
Tiesa, Augustas lėkė dar dairytis po egle, nes gavo Kalėdų Senelio laišką, kad vienos dovanos jo elfai suruošti nespėjo, todėl atneš, kai tik galės:) (Kad nedidinčiau įtampos, pasakysiu, kad gruodžio 26 dieną išsvajotąją dovanėlę po eglele vis dėlto rado…) O mes…išsimiegojome ir…puolėme skambinti babai Nyliai, nes Kalėdos – jos gimimo diena! O po to leidomės į didžiulę misiją – iškepti kalakutą. Visą. Mūsų orkaitėje. Kalakutą Gabrielius įtrynė gruodžio 23 dieną. Beje, tas trynimas tai buvo nuotykis pats savaime:) pavyzdžiui, Vilhelmas klausė, kaip tas kalakutas numirė, ar jį parduotuvėje nušovė…Augustas domėjosi, kas buvo kalakuto viduje…Gabrieliui pasakius, kad žarnos, Augustas pareiškė, kad jau šito daikto jis tikrai nevalgys:))) Žodžiu, nenuobodu:)))
Ai, dar pusryčiams valgėme saldžią ryžių košę, kuri yra tradicinis Kalėdinis patiekalas per Kalėdas Švedijoje.
Košėje slepiasi vienas migdolo riešutas (mes neturėjome migdolo, tai paslėpėme žemės) – tas, kas jį gauna, iki kitų Kalėdų bus gausiai apdovanotas laime:) Įdomu, kam atiteko mūsų riešutas? Ogi pirmagimiui Augustėliui!
Kalakutas kepė ilgai. Namuose pasklido kvapas, kurį uosdavau daugybę metų tėvų namuose…Kalėdų, mamos gimtadienio kvapas. Tą akimirką – kai apie tai pagalvojau – labai ilgėjausi MAMOS. Aišku, mums tikrai nelogiška būtų trenktis į Lietuvą šventėms, tačiau…būna akimirkų, kai labai to užsinoriu. O jau Kalėdinė puota kokia buvo…net nepradėsiu čia pasakoti. Buvo nuostabu. Gabrieliui – patys aukščiausi įvertinimai, nes kalakutas buvo pasakiškas. Aš buvau teisi dėl mišrainių – reikėjo gaminti daugiau, nes ir jos „ištirpo”. Ištirpo ir mūsų su vaikais kepti sausainiukai, ir kūčiukai…žodžiu, VISKAS. Negalėjome net patikėti.
P.S. MAMA, išbandėme visi Alias Piešk mažiesiems. Nuostabi dovana mūsų mažajam dailininkui! Nuostabiausia tikriausiai tai, kad jis DALYVAVO. Ir dalyvavo noriai. O žaidimas toks smagus, kad žviegėme visi (žaidėme aš, Medeina, Gabrius, Vilhelmas ir Augustas). Žodžiu, dovana į 10tuką!
P.S. GIEDRE, Vilhelmui laaaaabai patiko mašina (PANORAMA, HOBBY PRO parduotuvė) – manau, kad – kaip ir Alias Piešk – tiesiai į 10tuką. Be to, jam nepaprastai buvo smagu, kad JIS gavo tokią mašiną ir jis VIENAS:) (Ta prasme, kad tokios pačios ar analogiškos negavo brolis:)) Be to, mašina lengvai valdoma ir smagiai lakstanti po visus namus, tai keletą dienų išvis nepaleido iš rankų:) Dabar jau mažiau, tačiau matosi, kad dovana pradžiugino.
Keista. Labiausiai jaudinausi dėl dovanų Vilhelmui, nes jis sakė, kad NiEKO NENORI. O jis…labiausiai džiaugėsi visomis dovanomis:) Gyvenimas kupinas siurprizų. Ir Kalėdinių stebuklų!!! Linkiu ir jums jų…bent vieno!