Šį savaitgalį niekaip neprisėdau parašyti, kokios buvo mūsų Advento kalendoriaus užduotys. Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad jų nebuvo!
Penktadienio (4-oji) užduotis buvo parašyti promočiutei Jadvygai Kalėdinį sveikinimą. Vaikų Promočiutė Jadvyga – mano tėtės mama, gyvenanti Kretingoje. Vaikai su mano močiute bendrauja nedaug, tačiau tuos kartus, kai lankėsi Kretingoje, gerai prisimena. Mat dažniausiai ten važiavo kokių nors ypatingų progų metu 🙂
Aš geriausiai prisimenu, kaip mes mažam Augustui nedavėme saldumynų. Ir štai Augustas, jau bamblys virš metų (tą vasarą jam buvo 1m3-5mėn), važiuoja aplankyti promočiutės. Ką promočiutė padaro? Vos įžengusiam pro duris Augustui – dar nespėjus mums nieko pasakyti – įteikia didžiulę plytą šokolado. Štai taip ir baigėsi mūsų nedavimas vaikui saldumynų, nes nuo to karto Augustas tiesiog uoste užuosdavo už kokių popierėlių slepiasi skanėstai.
Su kitais vaikais tokių „cirkų” nebebuvo, nes, pavyzdžiui, Vilhelmui Augustas – jei neklystu – jau poros mėnesių į burną įkišo kažkokį skanėstą 😀 Kad, kaip sakant, broliui nebūtų tokia sunki vaikystė, kokia buvo jam 😀
Dar apie promočiutę vaikai vis sako, kad ji turi didelį sodą. Ir iš tiesų – mano močiutės sodas – labai didelis. Kai buvau maža, pusė jo buvo avietynas, kuriame ir žaisdavau, ir slėpdavausi, ir rinkau uogas skaniausiai pasaulyje uogienei. Ypač, kai sirgdavau. Ir močiutė negailėdama vis įduodavo į Vilnių, kad būtų anūkei. Kai pagalvoji: neleisdavau aš daug laiko pas močiutę, bet puoselėju šiltus jausmus…ir turiu nemažą bagažą gražių prisiminimų iš vaikystės ir paauglystės.
Paskutinį kartą pas močiutę buvome šią vasarą su Morta ir Gertrūda. Gertrūda pas savo promočiutę ėjo drąsiai ant rankų (nors matė tik pirmą kartą) ir prisiglaudė… Buvo gera man tai matyti ir mačiau, kad gera ir močiutei…
Šeštadienio ir sekmadienio (5-oji ir 6-oji) užduotys buvo kelios, tačiau užrašytos bendrai: a) susitvarkyti savo daikčiukus. Esmė ta, kad vaikai neturi daug daiktų, tačiau vis vien reikia juos karts nuo karto perrinkti, sudėlioti, atrinkti. Vilhelmas yra mūsų „kaupikas”, jo stalčiukuose – daugybė visokių visokiausių popierielių, piešinėlių – jis visa tai vadina „mano gėrybės”. Žinoma, tas „gėrybes” reikia kartkartėm atrinkti. Augustas, kita vertus, „gėrybių” neturi, bet jis neturi ir polinkio viską dailiai susidėlioti. Taigi sekmadienį vaikai darbavosi ir tvarkė savo daikčiukus. b) labai pasistengti per karate egzaminą (šeštadienį berniukams) ir gražiai susitarti, jei Ūla negalės nakvoti (Mortai). Šeštadienį berniukams buvo karate egzaminas (būna kas pusė metų): Vilhelmas gavo savo pirmąjį baretą, o Augustas – paskutinį (teisybę pasakius, Augustas gavo du), kitą kartą jau bus geltonas diržas (žinoma, jei viskas gerai). Augustas labai nusivylė, nes jau dabar norėjo gauti diržą (jam iki egzamino trūko trijų baretų, tai jis labai labai tikėjosi, kad ir gaus tuos tris baretus), tačiau padarė vieną klaidą (tris baretus gauni, jei nepadarai nė vienos klaidos) ir po egzamino buvo LABAI nusiminęs. Kadangi iš anksto buvome sutarę, kad po egzamino važiuosime į MacDonald’s (kadangi ten važiuojame gal kartą per pusmetį, tai vaikams – atrakcija), tai ten Augustas ir atsipalaidavo. Be to, mudu su Gabrieliumi N kartų kartojome, kad svarbiausia – jog Augustas labai stengėsi. Be to, jis labai gražiai karate lanko, stengiasi per treniruotes – ir tai nėra nepastebėta. Mortai tokia užduotis buvo, nes norėjau iš anksto susitarti, kad gali būti, jog draugė Ūla po šeštadieninės mokyklėlės nakvoti nepasiliks (Morta labai norėjo ir tikėjosi, kad pasiliks). Taigi su Morta kalbėjome apie tai, kad kartais nebūna taip, kaip nori ir labai svarbu, kad tai nesugadintų dienos. Mortai nelabai patiko, kad Ūla neliko nakvoti (nes Ūla sirguliuoja), tačiau „atsilaikė” šauniai – taip, kaip ir kalbėjome, kad reikėtų!
Pirmadienio (7-oji) užduotis Augustui buvo baigti lietuvių kalbos užduotis, Vilhelmui parašyti lietuvių kalbos diktantą, o Mortelei – kol aš dirbsiu su berniukais – pažaisti su Gertrūda. Žodžiu, labai paprasta užduotis, tačiau labai svarbi, nes mes kiekvieną savaitgalį su berniukais dirbame pagal lietuvišką lietuvių kalbos programą. Juk, žinia, reikės grįžti į Lietuvą, o tada…tada jau reikės mokytis kartu su vaikais, kurie lietuvių kalbą mokėsi kiekvieną dieną mokykloje kartu su kitais lietuviais 🙂 Žodžiu, laukia rimtas iššūkis. Augustui kažkaip intuityviai sekasi puikiai. Gal dėl to, kad išvažiavo šešerių – kai jau ir skaitė, ir rašė? Vilhelmas išvažiavo ketverių, todėl lietuvių kalbos mokomės savarankiškai. Pavyzdžiui, rašydamas laišką promočiutei parašė: Calėdos 😀 Nors šiaip jis skaito gerai ir rašo diktantus visai neblogai, tačiau reikia nuolat tas žinias ir įgūdžius tobulinti.
Antradienio (8-oji) užduotis buvo parašyti promočiutei Gražinai ir proseneliui Vytautui Kalėdinį sveikinimą. Kadangi vaikai jau rašė promočiutei Jadvygai ir probočiui Konstantinui, tai viskas pavyko kaip iš pypkės.
Šiandieninė (9-oji) užduotis – pagaminti šių metų dekoraciją/žaisliuką, kurią galėsime kabinti ant eglutės. Kadangi vaikai patys nesugalvojo, ką čia reikėtų padaryti ir klausė manęs net keletą kartų, tai pasiūliau jiems keletą variantų, ir jie išsirinko gaminti snaiges. Instrukcijas šiek tiek pakeitėme, nes knygoje siūloma snaigę daryti ant popieriaus, o mes darėme eglės žaisliuką, tačiau iš tiesų snaigė visiems trims labai patiko.
Rankas apipiešti trijulei nebuvo jokio vargo. Vargau tik aš, kol įtikinau Gertrūdėlę, kad šioji duotų apibrėžti savo mažą putlią rankutę (juk reikia ir jos snaigės ant eglutės!). Kai bandžiau paimti rankelę, pakėlę TOOOOKĮ triukšmą. Taigi teko gan ilgai įkalbinėti ir tik pamačiusi, kad abu broliai ir sesė taip daro – sutiko. Aš čiupau jautį už ragų ir apibrėžiau jos rankutę net šešis kartus!
Su dičkiais vargas prasidėjo, kai reikėjo karpyti. Kruopštuolis Vilhelmas karpo dešine ranka (nors yra kairiarankis), nes taip jį išmokė karpyti mokykloje (nors aš sakiau, kad galiu atnešti žirkles kairiarankiams). Jam nėra lengva, todėl jis kerpa labai iš lėto. Gerai, kad yra kruopštus. Augustas – nors ir dešiniarankis – nori kirpti kuo greičiau. Vaje, vaje…kirpdamas sugadino net keturis delniukus. Klausia manęs: kaip? Sakau: tu gali daug geriau. Darbo esmė: padaryti ne greitai, bet geriausia, ką gali. Suglamžė visas ir užpykęs atsisėdo ant laiptų. Kadangi nekreipiau dėmesio, vėl atėjo su nauju lapu. Gražiai iškirpo, parodė, pasakiau, kad dailiai iškirpti delniukai. Tačiau tada jis pradėjo išgyventi, kad nespės, o visi baigs…žodžiu, teko vėl aiškinti, kad ne skuba yra svarbu. Morta – irgi kairiarankė – siaubingai nemėgsta karpyti. Todėl dažnai prašo, kad aš padėčiau. Aš, turiu pasakyti, jos ir nespaudžiu, todėl dažniausiai susitariame, kad pusę iškerpa ji, o pusę – aš. Taip susitarėme ir šįkart.
Vaikams labai patiko karpyti ornamentus. Augustas ir Morta iš pradžių karpė taip, kaip parodyta knygoje ir tik po to atlaisvino vaizduotę. Vilhelmas iš pat pradžių paklausė: reikia kaip knygoje ar galiu kaip noriu? Sakau: žinoma, kad gali, kaip nori!
Snaiges – kaip ir siūlo knygoje – priklijavome prie spalvoto popieriaus (kiekvienas išsirinko spalvą), tačiau – kadangi klijais tepėme tik delniukus, o ne pirštukus – ties ta linija ir apkirpome spalvotąjį apskritimą. Dar pradūriau skylutę, įvėriau virvelę ir…eglės papuošalai dabar laukia į namus atvykstančios eglės!
1. Apsibrėžiame šešis delniukus.
2. Iškerpame juos.
3. Kiekvieną delniuką perlenkiame per pusę ir ties sulenkimo linija karpome „formeles” (Morta iškart nesuprato, ką reikia daryti – tiesiog įkirpdavo. Tada nupiešiau trikampiukus ant poros sulenkimų. Voila – suprato! Po to jau iškirpinėjo ir be mano „brėžinių”)
4. Iškerpame šešiakampį (arba apskritimą). Mes kirpome šešiakampį.
5. Perlenkiame jį per pusę. Ir dar per pusę. Ir dar per pusę.
6. Ties sulenkimais visaip iškarpome.
7. Priklijuojame rankelių iškarpas ant spalvoto popieriaus. Per vidurį – kad būtų gražu – iškarpytą apskritimą. Mes dar nukirpome „ekstra” popierių, kad darbelis būtų ne snaigė ant spalvoto popieriaus, o pakabinama ant eglutės 🙂 (Pagal A.Flores knygą „From the Hands of a Child”.)
