„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

45 minučių pamoka – atgyvena
2016 05 23

Karalienės Mortos mokyklos pedagogė Gabrielė Kaupaitė interviu sako, kad mokytojas nebėra tas žmogus, kuris perpila žinias mokiniams, o pastarieji jas „iškala”. Todėl 45 minučių trunkanti frontalinė pamoka yra atgyvena.

Vis dažniau girdime apie kontekstinį ugdymą: ar galite paaiškinti, kas tai yra, ir kuo jis skiriasi nuo tradicinės mokyklos mokymo?

Akivaizdu, kad XXI amžiuje viskas yra susiję tarpusavyje, viskas integralu, todėl ir vaiko ugdymas turi būti holistinis. Vaikai geriausiai mokosi per pojūčius, siedami naują informaciją su jau turima. Tą sėkmingai galima daryti tik susipažinus su vaiko aplinka ir integruojant temas. Kontekstiniame ugdyme, kuris yra Karalienės Mortos mokyklos ir „Vaikystės Sodo” ugdymo programos ašis, nebėra atskirų dalykų, kaip matematika, muzika, anglų kalba, pasaulio pažinimas. Čia vaikai dirba temomis, kurios apjungia visą ugdymo(si) procesą. Kontekstinis ugdymas taip pat yra apie tai, kad visuomet turime reaguoti į šių dienų aktualijas, kokie nutikimai vyksta pasaulyje. Negali užsimerkti ir sakyti, kad dabar mūsų programoje to nėra.

Kokiame mokykliniame amžiuje toks mokymas yra efektyviausias?

Kontekstinis ugdymas yra efektyvus tiek pradinėje, tiek pagrindinėje mokykloje. Be abejo, tai labai skiriasi, nes pradinėje mokykloje dažniausiai vienas mokytojas yra atsakingas už keletą mokomųjų dalykų, o pagrindinėje mokiniai jau turi atskirus mokytojus kiekvienam mokomajam dalykui. Tačiau tai netrukdo toliau organizuoti glaudžiai tarpusavyje susijusių veiklų, mokytis projektais, t.y. temomis.

Gal galite pateikti konkretų pavyzdį: kaip ir ką konkrečiai šiandien mokėsi jūsų mokiniai?

Na, pavyzdžiui, su pirmokais kalbėjome apie atogrąžų miškus. Tam, kad vaikai galėtų lengviau suprasti tikruosius medžių dydžius, pasirinkome Vilniaus mieste atitinkamo dydžio pastatus. Keliavome prie jų, siekėme įsivaizduoti lyg būtume tikrose atogrąžose. Grįžę į klasę matavome vieni kitus, aiškinomės, kiek mokinių reikėtų, jeigu norėtume pasiekti medžio viršūnę. Tai – matematika. Vaikai taip pat reflektavo apie savo kelionės įspūdžius, parengė pristatymus draugams. Tai – kalba ir komunikacinė kompetencija. Keliaudami dar spėjome pasikartoti, kokius daiktus aplink save matome bei kokius veiksmus atliekame.

Kadangi taip pat keliavome ir pro futbolo stadioną, nes būtent tokio dydžio miškų plotai yra iškertami kas sekundę, vaikai matavo stadioną bei dalinosi, kokie jausmai užplūsta tai supratus ir pajutus bei ką mes kiekvienas galime padaryti būdami čia, toli nuo atogrąžų miškų. Tai – ir kūno kultūra, ir matematika, ir socio-emocinė kompetencija.

Tai tik dalis pavyzdžių, kuriuos darome kasdien. Tikriausiai sutiksite, kad šios veiklos yra sunkiai atskiriamos viena nuo kitos, viskas yra persipynę, nes ugdyti turime visumą, visą žmogų, o ne dalimis. Juk neįmanoma pasakyti, kad dabar tu nieko nejausk, nes dabar ugdome tavo loginį mąstymą!

Ar kontekstiniame ugdyme svarbu, kaip sėdi vaikai klasėje, kur stovi mokytoja? Nes vis dažniau tenka girdėti, kad frontalinis mokymas, kai mokytoja stovi priekyje, vaikai – suoluose eilėse nėra efektyvus?

Sutinku, kad frontalinis mokymas – kai dirbama tik taip – tikrai nėra efektyvus. Ugdymo įstaigoje turi būti įvairių metodų dermė. Mokiniai ir mokytojai ugdymo(si) procese bendradarbiauja, mokytojas tampa mentoriumi, padedančiu mokiniui mokytis. Tačiau mokytojas nebėra tas žmogus, kuris perpila žinias mokiniams, o pastarieji jas „iškala”.

Be abejonės yra svarbu, kur ir kaip dirba mokiniai. Manau, kad patogiau rengti projektus susėdus su komanda greta, nei matant vieniems kitų nugaras. Tačiau, ar vaikai tai daro klasėje, ar rekreacinėje erdvėje, ar prie stalo, ar ant kito patogaus pagrindo, visiškai nėra svarbu, jei tai netrukdo darbui. Bet šioje vietoje tam kiekvienoje klasėje ir yra mentorius (mokytojas), kuris suvaldo procesus ir reikalui esant gali patarti vaikams, kaip jie galėtų patobulinti darbo efektyvumą.

Kokia yra optimali pamokos trukmė ir kodėl?

Mes manome, kad ugdymo(si) procesas neturi būti ribojamas laiko. Vaikai yra skirtingi, todėl jiems reikia skirti laiko atlikti darbui – tiek, kiek jam reikia (ypač pradinėse klasėse, kur įgyjami ir mokymo mokytis, ir gebėjimo rasti reikiamą informaciją pagrindai!). 45 minutės – jau praeitis. Juk negalime nutraukti vaikų, ką tik įsigilinusių į procesus, nes praėjo 45 minutės; kaip ir nėra prasmės vaikų laikyti 45 minutes vienoje veikloje, jei akivaizdžiai matome, kad tas vaikas šiuo metu dėl įvairių priežasčių tiesiog negali susikaupti.

Mūsų pamokų trukmė priklauso nuo veiklų, kurias tą akimirką, tądien atliekame. Visuomet planuojame, bet turime pasirengę ir planą B, jei pirmasis tądien nepasiteisintų. Mes stebime mokinius, jų ritmą skirtingu metu, nusprendžiame, kiek laiko skirsime. Reaguojame čia ir dabar. Jei mokiniai numatytą projektą atlieka greičiau, nei buvo planuota, pamoką tiesiog baigiame ir leidžiame vaikams užsiimti kitomis įdomiomis veiklomis.

Jūsų mokykloje teorijos mokomasi per patyrimus – kodėl?

Nes taip vaikai mokosi efektyviausiai. Geriausias lakmuso popierėlis, atspindintis, kodėl patyriminis mokymasis yra efektyvus, yra patys mokiniai. Kiekvienos temos pabaigoje turime refleksiją: ką vaikai išmoko, ką sužinojo, kaip pavyko atsakyti į temos pradžioje išsikeltus klausimus.

Vaikai prisimena geriausiai tai, ką jie galėjo paliesti, išbandyti, pasigaminti patys.

Mes juokaujame, kad mokslo metų pabaigoje mokytojas tampa vis mažiau reikalingas klasėje. Vaikai jau žino procesus, prisimena taisykles, geba valdyti konfliktus, turi susiformavusį įgūdį mokytis. Neretai mokiniai vis dažniau tampa mokytojais, moko vieni kitus. Pasakodami draugams apie ką nors, ką jie jau išmano, dažnai pasirenka vaizdines priemones ar sugalvoja, kaip draugai tai galėtų išbandyti. Ir tai yra puikiausias įrodymas, kad jiems reikia patyrimo, reikia išbandyti, nes jie pasirenka tokius metodus, kurie jiems patiems atrodo aiškiausi.

Pabandykite prisiminti save, kiek ir kokių veiklų jūs geriausiai prisimenate iš mokyklos?

Visi vaikai yra skirtingi – vieni labiau vizualai, kitiems patinka klausytis, dar kiti geriausiai įsimena medžiagą judėdami: kaip visiems jiems atrasti efektyvų mokymosi būdą?

Kiekviena tema, praktika yra neatsiejama ir nuo teorijos. Tad mokiniai turi galimybę atsirinkti, kas jiems yra tinkamiausia. Visi drauge dalyvaujame veiklose, bet yra visiškai normalu, kad vienas vaikas išgirs kone viską, ką pasakoja mokytojas apie įvairius vaisius, o kitas prisimins tik paskutines veiklos minutes, kur ragavo patį skaniausią, niekuomet neragautą vaisių ir viską prisimins tik apie jį vieną. Mūsų mokykla išsiskiria tuo, kad vaikai mokosi daug užsienio kalbų: jau nuo priešmokyklinės klasės kasdien privaloma anglų kalba mažose grupėse, nuo antros klasės – antra užsienio kalba, o nuo penktos – trečia

Be abejo, čia yra labai svarbus mokytojo indėlis pastebėti kiekvieną vaiką ir sukurti tinkamą mokymosi aplinką. Be to, nėra tokių visiškai vienpusių žmonių – net ir tiems, kuriems labiau tinka vienas būdas, nepakenks tobulinti ir kitus, nes gyvenime nebus taip, kad viskas bus patiekta ant lėkštutės. Būtent ta įvairovė – kai kartais yra it per sviestą, o kartais tenka itin susitelkti ir pasistengti – ir yra lobis mokykloje.

Ar jūsų mokykloje vaikai gauna namų užduočių? Šiuo metu vyksta vis daugiau diskusijų apie juos – ar jie efektyvūs ir kiek į šį procesą turi įsitraukti pradinukų tėvai.

Kiekvienas mokinys Karalienės Mortos mokykloje nuo priešmokyklinės klasės kasdien privalo namuose skaityti bent po 20 minučių. Mūsų giliu įsitikinimu, vaikas į ugdymo programos turinį turi įsigilinti mokykloje, tad neužduodame įprastinių rutininių namų darbų.

Mokiniams duodamos kūrybinės, kritinį mąstymą bei šeimos narių bendradarbiavimą skatinančios užduotys. Taip pat, jei vaikai ar tėvai prašo papildomų individualių užduočių, mokytojas mielai jas paruošia, tačiau mes esame linkę akcentuoti kokybinius pokalbius šeimoje, skaitymą ir aktyvų bendravimą temomis, kurios yra analizuojamos mokykloje.

Šiek tiek kitaip yra kalbant apie užsienio kalbų mokymąsi. Užsienio kalbos pedagogai, kurių mokykloje turime daug ir dauguma jų net ir atstovauja tas valstybes, kurių kalbą vaikai mokosi, gali skirti namų užduočių, kurios įtvirtina mokykloje gautas žinias. Tikime, kad mokantis užsienio kalbos yra labai reikalinga praktika ne vien mokykloje. Mūsų mokykla išsiskiria tuo, kad vaikai mokosi daug užsienio kalbų: jau nuo priešmokyklinės klasės kasdien privaloma anglų kalba mažose grupėse, nuo antros klasės – antra užsienio kalba, o nuo penktos – trečia. Žinodami, kad komunikacinė kompetencija yra viena svarbiausių XXI amžiuje, o kalbų geriausiai mokosi jaunas žmogus, siekiame, kad mūsų mokyklos mokiniai jau pradinėje mokyklų pajustų malonumą bendrauti keliomis užsienio kalbomis!

Straipsnis buvo išspausdintas portale “Tavo vaikas”.