Grįžti į blogą
sausio 23

Apie svajonių laboratoriją ir žongliravimą kamuoliukais.

Šį interviu savo sausio mėnesio numeryje spausdino MOTERS žurnalas. Man jis patiko, tad dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais:)

Svajonių laboratorija, arba žongliravimas kamuoliukais.

Prieš pustrečių metų keturių vaikų mama edukologė Austėja Landsbergienė gyvendama Belgijoje sugebėjo Vilniuje įsteigti pirmąjį savo privatų vaikų darželį. Sako, savoje žemėje ir sienos padėjo. Dabar „Vaikystės sodas” tapo tikra modernaus švietimo laboratorija. Privačių darželių tinklas vis plečiasi, Austėja jau kuria ir pirmąją moyklą. Savo sėkmės istorija žinoma edukologė dalijasi su žurnaliste Jolanta Vazbutaite.

Esate pasakiusi tokius žodžius: „2010 metais atėjau į verslo pasaulį. Atėjau, nes norėjau pakeisti Lietuvos švietimą.” Ar ne pernelyg patetiška? Ir kokios didžiausios šių dienų Lietuvos švietimo bėdos?

Sutinku, skamba patetiškai, tačiau tokia realybė. Didžiausios šių dienų švietimo bėdos yra būdingos ne tik mūsų šaliai, jos universalios. Visos ugdymo įstaigos vis dar veikia taip kaip po industrinės revoliucijos, kai švietimas iš elitinio tapo masiniu. Nors šiandien turėtų būti svarbiausia vaikus išmokyti kritiškai mąstyti, atsirinkti svarbią informaciją, deja, mokymo sistema vis dar grįsta kalimu. Todėl prieš porą metų mano įkurtas vaikų darželių tinklas „Vaikystės sodas” tapo tikra laboratorija moderniam švietimui įgyvendinti. Tai - lyg gyvas įrodymas, o gal ir priekaištas, kad toks yra įmanomas. Tikrai daug kam esame lyg rakštis. Ir susiduriame su požiūriu – et, tas „Vaikystės sodas” - nieko ypatingo, suprask, tai išpūstas reikalas. Tačiau esame vienintelis darželių tinklas, turintis 300 vaikų. Vadinasi, ne visi mano, kad tai išpūstas reikalas ir nesąmonė.

Pavyzdžiui, pernai per Ūkio ministerijos organizuotą Verslo dieną gavote reikšmingą apdovanojimą nominacijoje „Versli ir sėkminga” – buvote įvertinta už sėkmingą uab „Vaikystės sodas”veiklą.

Taip, buvau maloniai nustebinta. Pasirodo, verslo srityje tai reikšmingiausias apdovanojimas. O 2011 m. už gražiausią pavadinimą mus apdovanojo Valstybinė kalbos inspekcija. Pavadinimas buvo vienas pirmųjų dalykų, kuriuos sugalvojau, todėl labai džiaugiausi, kai už jį gavome apdovanojimą. Norėjosi, kad jis būtų lietuviškas, kad atspindėtų tai, ką mes darome. „Vaikystės sodas” yra tarptautinė mokykla, mes mokome to, ko moko geriausios pasaulio ugdymo įstaigos, tik žinias pateikiame ne anglų kalba, o lietuviškai. Be to, darželis man asocijuojasi su palenkta nugara, daržu, vien žemės matymu. O sodą mintyse sieju su žalia žole, žydinčiais krūmais, stiebimusi į dangų, į beribes galimybes. Apdovanojimus gauti smagu. Visa tai įrodo, kad einame teisingu keliu. Kad esame reikalingi, liudija ir naujų darželių poreikis. Šiuo metu turime keturis Vilniuje ir vieną Kaune. Planuojame, kad nuo rudens sostinėje ims veikti ir mokykla bei dar vienas darželis. Be to, turėtų duris atverti antrasis darželis Kaune ir pirmasis Klaipėdoje.

Jūsų įkurtas „Vaikystės sodas” ypatingas tuo, jog jame įgyvendinama autorinė Kontekstinio ugdymo programa, tai leidžia vaikams pažinti visuomenę, jos pokyčius bei tobulėti kartu su aplinkiniais.

Programą įkvėpė trys ugdymo programos: akademinę dalį - Tarptautinio bakalaureato programa, kūrybinę ir bendradarbiavimo su tėvais dalį – Reggio Emilia ugdymo programa, visuminio ugdymo bei ugdymo lauke dalį - Švedijos nacionalinė ugdymo programa.

Esmė ta, kad aš tikiu mokslu ir tikiu jo pažanga. Ir tikiu, kad kai kurie dalykai yra amžini ir universalūs. Pavyzdžiui, amžina ir universalu yra tai, kad vaikas turi žinoti savo teisės ir pareigas. Amžina ir universalu yra tai, kad prievarta gimdo prievartą, o pagarba – pagarbą. Amžina ir universalu yra tai, kad tėvai - na, dauguma jų - labai myli savo vaikus ir nori jiems paties geriausio, tačiau ne visada supranta, ar tai, ką jie daro, yra vaikams geriausia. Tam ir yra edukologai, psichologai, socialiniai pedagogai, kad papasakotų, ką sako moksliniai tyrimai, ką rodo patirtis, kad bendradarbiaudami galėtumėme daryti tai, kas iš tiesų yra geriausia mūsų vaikams. Atkreipkite dėmesį, kad aš sakau BENDRADARBIAUDAMI: aklai tikėti tyrimais ir specialistais irgi negalima – aš, pavyzdžiui, gerbiu profesionalų nuomonę, tačiau, jeigu abejoju, užklausiu kito profesionalo ir visada kalbuosi, dalinuosi informacija, kurią turiu pati. Pavyzdžiui, aš pasitikiu vaikų pedagogais ir tikiu jų profesionalumu, tačiau jiems papasakoju apie savo vaikus, nes suprantu, kad apie savo vaikus žinau labai daug, ir ta informacija bus pedagogams naudinga.

Ar vaikas, lankantis Vaikystės sodą”, skiriasi nuo vaiko, kuris lanko valstybinį darželį? O gal tai kvailas klausimas?

Labai geras klausimas, nes tikrai skiriasi. Jei vaikas, pavyzdžiui, pradėjo lankyti „Vaikystės sodą” vienerių, po metų tėvai jau pastebi, kad jų vaikas yra kitoks. Jis nebijo kalbėti su suaugusiais, reiškia savo nuomonę. Jei, tarkim, apsilanko pas gydytoją, drąsiai su juo bendrauja, nebijo pašnekovui žiūrėti į akis, elgiasi pagarbiai, o jeigu kitas žmogus su juo taip nesielgia, šiam tai pasako. Žmonės žiūri net išsižioję, kai trejų metų pyplys pareiškia pastabą. Pas mus beveik visi penkerių metų vaikai jau skaito. Jie išmoksta tai daryti žaisdami. Skatiname vaikų motyvaciją, domėjimąsi, o jie juk yra nepaprastai protingi, žingeidūs. Labiausiai didžiuojuosi, kad trečiaisiais savo darbo metais „Vaikystės sodas” siejamas su geru ugdymu, o ne su laiku nuvalytomis vaikų nosimis. Aišku, jas nuvalome, bet tai nėra nr. 1 mūsų sąraše, nes pirmu numeriu eina ugdymas. Mums svarbu, kad vaikas užaugtų galinčiu keisti pasaulį. Ir nesvarbu, kur jis gyvens – bus finansų ryklys Niujorke ar Afrikoje mokys vaikus valytis dantis. Svarbu, kad tai, ką darys, darytų gerai.

Kaip apskritai kilo idėja kurti vaikų darželį?

Mano idėja – išbrandinta ir išpuoselėta. Visų pirma dešimtmetį dirbau tarptautinėje mokykloje. Ne tik dirbau, bet ir nuolat diskutuodavau su kolegomis ikimokyklinukais ir pradinukais. Kadangi kolegos buvo iš viso pasaulio, tai davė neįkainojamos patirties. Vėliau dirbau akreditaciniuose tarptautinių mokyklų tarybos komitetuose, teko keliauti ir akredituoti mokyklas – supratau, kas man labai patinka, o ko, tarkim, nenorėčiau savo mokykloje. Konferencijų, seminarų, mokymų skaičių jau seniai pamečiau, o kur dar du magistrai (Lietuvos ir JAV), doktorantūra (Lietuva, JAV, Belgija) ir podoktorantūrinės studijos (Belgija). Natūralu, kad susiformavo ugdymo įstaigos, kokią norėčiau matyti, vaizdinys, idealas. Liko tik atsiraitoti rankoves, giliai įkvėpti ir…

Vis dėlto pasirinkote itin nestandartinį kelią – verslą Lietuvoje pradėjote kurti gyvendama… Belgijoje.

Taip, ten gyvenome, nes mano vyras Gabrielius yra diplomatas. Vaikų darželio idėja brendo ir formavosi jau seniai, bet galutinai subrendo būtent Belgijoje. Į Lietuvą grįžome 2011 metų sausio mėnesį, o „Vaikystės sodas” duris atvėrė ir pirmuosius vaikus pakvietė 2010 rugpjūtį. Pusę metų nuolatos skraidydavau į Lietuvą kas dvi-tris savaites. Sunku? Savoje žemėje ir sienos padeda… Visada mačiau, kad būtent Lietuvoje tokio darželio labiausiai reikia. Nes tik čia viešumoje dar ramiausiai galima kalbėti apie tai, kad muši savo vaiką. Gali apie tai prisipažinti televizijos laidoje ir nieko tau nebus – dar netgi atsiras tokių, kurie tau paantrins, neva „aš irgi mušu, na ir gerai, taip vaikiščiui ir reikia, pats mažasis bjaurybė bausmę ir prisišaukia”. Civilizuotoje valstybėje tai protu nesuvokiama. Atlikta begalė mokslinių tyrimų, įrodžiusių, kad tai kenkia vaikui, kad tai jį žaloja, tai yra silpnesnio skriaudimas. Deja, mūsų darželiuose vis dar svarbiausi tėvų užduodami klausimai – „ar vaikas miegojo”, „ar valgė”, o ne „ar mano vaikas turi draugų”, „ar jis sutaria su kitais”, „kokia veikla jam įdomiausia, kas jam patinka, iš kelių dalių dėliones jis dėlioja, kokius žaidimus nupirkti, kad jis galėtų tobulėti”. Atidarant darželį, beje, mus labiausiai kontroliavo Visuomenės sveikatos centras, Maisto ir veterinarijos tarnyba. Tai irgi atspindi požiūrį – „kiek vaikas miegojo ir ką valgė” yra daug svarbiau nei tai, ką vaikas veikė visą dieną. Suprantu, kad turi būti ir higienos normos, ir reikalavimai vaikų maitinimui, bet Lietuvoje atrodo, kad tik tai ir svarbu. Niekas netikrina nei kas atidaro darželį, nei pagal kokią programą dirbs, nei kokie pedagogai auklės vaikus. Nusamdei keletą žmonių, ir - pirmyn. O higienos normos griežtai prižiūrimos.

Kas buvo didžiausias Jūsų pagalbininkas pradedant verslą – galbūt vyras?

Pirmąjį „Vaikystės Sodą” įsteigiau vyrui net nežinant, nors kalbėta apie tai jau buvo daug. Šiandien Gabrielius apie mano verslą žino tiek pat kiek ir aš, nes nuolat su juo apie tai kalbuosi, prašau pagalbos, minčių, įnašo. Viskas būtų daug sunkiau, jei jis nedalyvautų, nes man pačiai kartais būna labai sunku. Vis dėlto turėjau nuostabių žmonių, kurie man pradžioje padėjo, finansiškai taip pat. Bankas neteikė paskolos, jie bijo tokių nulinukų, bijo, kad nepasiseks, tad pasiūlė imti nebent vartotojišką paskolą. O tokia pradedantį verslą sužlugdytų. Laimei, turėjome draugų, kurie padėjo. Sutarėme, kad grąžinsime tada, kai galėsime. Buvo bičiulių, kurie padėjo finansiškai , buvo tokių, kurie padėjo patarimais dėl verslo. Man pagelbėjo daug protingų, šaunių žmonių. Taip pat už pagalbą esu labai dėkinga ir savo tėvams.

Sakykite, ar Jūsų darželis skirtas vien visuomenės elito vaikams, ar jį gali lankyti ir paprastų piliečių atžalos? Koks, pavyzdžiui, yra mėnesinis mokestis?

Yra skirtingi lankymo moduliai. Jei vaikas lanko visą dieną, visą savaitę,  tai už ugdymą mokama apie 1200 Lt ir dar  plius maitinimas. Pasakysiu jums vieną pavyzdį. Kartą drauge su sūnumi (jis lanko privačią mokyklą) nuvykome į jo klasės draugo gimtadienį. Draugas gyveno blokiniame name, visiškai paprastame bute. Supratome, kad ta šeima veikiausiai atiduoda visą vieno žmogaus atlyginimą, kad tik tas vaikas galėtų lankyti privačią mokyklą. Esmė yra pasirinkimas. Ir požiūris. Jei mano požiūriu kokybiškas ugdymas mano vaikui yra absoliutus prioritetas, tai aš atsisakau geresnių namų, geresnės mašinos, atsisakau visko. Tai buvo toks akivaizdus įrodymas… Neabejoju, kad ir „Vaikystės sode” yra tokių šeimų. Net žinau, kad jų yra. Tokių, kurios augant vaikui persidėlioja gyvenimo prioritetus. Ir kai tai žinai, tada supranti, kokia milžiniška atsakomybė užgriūva tavo pečius. Ir negali pavesti tų žmonių, ir viskas tampa labai rimta.

Austėja, ar, steigdama Vaikystės sodą”, norėjote sukurti darželį, panašų į tą, kokį pati lankėte vaikystėje, ar, atvirkščiai, kardinaliai priešingą?..

Mano pirmasis darželis buvo tas, kuriame direktorė buvo mano mama. Nenuostabu, kad sąlygos man buvo šiek tiek kitokios – aš galėdavau nusliūkinti į mamos kabinetą, susirangyti po stalu ir iškeliauti į kitus pasaulius, kai pavargdavau nuo draugų ir veiklų darželyje. Be to, visada jaučiau, kad mama šalia. Vėliau teko eiti jau į darželį savarankiškai. Ten buvo pragaras. Šiandien neabejoju, kad kompleksai, kuriuos turiu, yra atsinešti didele dalimi iš ten. Nieko gero neprisimenu – tik baimę. Esu net pabėgusi namo iš to darželio, ir ne vieną kartą. Taip anksti supratau, kad visų pirma vaikas turi jaustis saugus. Nes kitaip jis neprisimins nieko gero. „Vaikystės Sode” visų pirma siekiame, kad vaikui čia būtų gera. Kai yra gera, su vaiku galima daryti ir akademinius stebuklus. Pedagogas čia yra mylintis ir supratingas tarpininkas. Tarpininkas tarp tėvų, vaikų ir žinių bei gebėjimų.

Tapti žinoma edukologe neįmanoma be meilės vaikams.

Visada mylėjau vaikus. Kur tik nueidavau, atrodo, savaime atsidurdavau prie vaikų. Tačiau niekada negalvojau, kad turėsiu daug vaikų ir kad studijuosiu edukologiją. Tačiau dabar – kai žiūriu atgal - vis dėlto pamažu artėjau būtent į tai. Kai buvau dešimties su puse metų, gimė sesuo - išsipildė mano visos vaikystės svajonė. Norėjau daryti ir dariau viską: ir vystyklus ploviau, ir juos lyginau... Dar ir šiandien prisimenu, kaip aš ruošiu pamokas, o ji ropoja ant stalo per mano vadovėlius ir sąsiuvinius. Žinoma, būdavo dienų, kai pagalvodavau, kad „neturiu gyvenimo", tačiau tokios dienos būdavo retai. Iš tiesų kiekvieną dieną dėkojau Dievui, Likimui ir visiems tiems Aukštesniems už tai, kad esu ne viena. Ir dabar tebedėkoju.

Kaip suderinate žinių siekį su mamos pareigomis? Kas Jus skatina eiti į priekį?

Mokiausi JAV, Švedijoje, Norvegijoje, Belgijoje. Turiu skandinavistikos bakalauro laipsnį, edukologijos (VU) magistro laipsnį, tarptautinės edukologijos (JAV) magistro laipsnį, socialinių mokslų (edukologijos) mokslo daktaro laipsnį. Niekada nenorėjau būti tik mama ir tuo labiau niekada nenorėjau būti namų fėja. Bet visada be proto mylėjau vaikus. Man su jais linksma, gera, lengva – ypač tada, kai galiu tiesiog būti su jais. Todėl natūralu, kad teko (ir tenka) šias dvi gyvenimo meiles derinti.

Aš turiu begalinį norą pakeisti pasaulį. Nenoriu mirti po savęs palikusi tik vaikus, anūkus, proanūkius ir pan. Noriu palikti kaitą. Noriu, kad žmonės sakytų ir jaustų, jog aš prisidėjau sąlygojant kaitą ir tobulėjimą. Tuo pačiu turiu keistą savybę – itin gerai jaučiu laiko tėkmę, ir siaubingai bijau nespėti. To noro pakeisti ir baimės nespėti vejama einu į priekį.

Ar Jūsų vaikai lanko Vaikystės sodą”?

Taip. Tas, kuris yra darželinis, tas ir lanko – tai 4 metų Gertrūda Elena. Kiti trys – 11 metų Augustas Gabrielius, 9 metų Vilhelmas Konstantinas, 6 metų Morta Sofija - jau mokyklinukai.

Nepuoselėju iliuzijų. Aišku, kad mano vaikai manęs gauna mažiau nei tie, kurių mama visą laiką yra namuose ir visą laiką skiria jiems. Bet aš stengiuosi, kad mano laikas, skirtas jiems, būtų prasmingas ir kokybiškas. Aš labai tikiu ir tikiuosi, kad mano vaikai tai supras ir nepasmerks manęs, kad nesijaus nukentėję dėl „Vaikystės sodo”. Aš labai tikiuosi, kad jie manys, kad dirbau prasmingą darbą, ir todėl šiek tiek mažiau laiko buvau su jais, ir tai nenutolins mūsų. Kai būnu su jais, išjungiu telefoną, ir vakarinė pasaka yra mūsų šventas laikas. Stengiamės eiti į teatrus, veikti ką nors drauge, būti kartu, kai galime. Kai kažkas sako, kad idealiai pavyksta viską suderinti, netikiu... Tada, kai esu visa širdimi darbe, nukenčia mano vaikai, o kai esu visa širdimi su vaikais, darbas stovi, laukia.

 

Tai ir yra tas žaidimas kamuoliukais, ir stengiesi žongliruoti taip, kad jie nenukristų. Tam reikia gerai jausti pusiausvyrą, stebėti akimis visus kamuoliukus, nes jeigu tik nusisuksi, kuris nors ir nukris. Negali sau leisti atsipalaiduoti. Visą laiką turi sąmoningai galvoti, kad dabar, va, skiriu laiko vaikams, dabar – verslui.