„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Ar gali būti dėmesio per daug?
2013 05 08

 

 

Mama skundžiasi: „Beveik visą laiką praleidžiu su dukra, nuolat ką nors kartu žaidžiame, piešiu jai šuniukus ar katytes, skaitau pasakas, o jai vis negana, vis trūksta dėmesio. Ji irzli, įnoringa, nuolat „įsisegusi“ man į kojas. Ką aš darau ne taip?“

 

 

Panašių problemų psichologams tenka išgirsti iš daugelio tėvų. Atrodo, jie nei auklės mažyliui samdo, nei palikinėja su seneliais, nuolat su juo būna ir visaip užima, tačiau vaikui kaip trūksta dėmesio, taip trūksta.

Problema ta, kad su vaiku būti beveik VISADA yra ne tik žalinga mamai ar tėčiui, bet pavojinga ir jų atžalai. Tėvai, atiduodami vaikui visą savo laisvalaikį, užmiršta save, pervargsta, darosi irzlūs ir nepatenkinti o tada ir vaikas jaučia įtampą, jam atrodo, kad tėvams jis trukdo. Kai mažasis pajunta, kad tėvai būna su juo tik iš pareigos, jis ima dar labiau siekti jų dėmesio ir visaip terorizuoti, nes nejaučia nuoširdaus ir gilaus ryšio. Štai tada visa šeima papuola tarsi į užburtą ratą…

 

Užburtas ratas

Tėvai, norėdami būti tobuli ir besąlygiškai mylintys, suteikia vaikui neribotą dėmesį, visad su juo būna ir užiminėja, vykdo visus įnorius, stengiasi niekada ant mažylio nepykti ir nieko nedrausti. Akivaizdu, kad tada žmonės pervargsta, pamiršta savo gyvenimą, savo laisvalaikį ir tampa pikti, pilni nuoskaudų, tačiau… to galbūt neįsisąmonina. Tėvai netiesiogiai nori nuo vaiko atsitraukti, pabėgti, kaip nors išvengti buvimo su juo. Bet tas tobulumo siekimas neleidžia savo tikrųjų jausmų suvokti ir pripažinti.

Mažylis tokioje situacijoje yra puikus šeimos jausmų veidrodėlis ir visą tą įtampą atspindi jis pasąmoningai jaučia, kad tėvai norėtų išvengti buvimo su juo. Ir tada vaikas bando tėvus susigrąžinti, nori prisikviesti juos nuoširdžiam ir maloniam bendravimui, o ne buvimui iš pareigos. Tas vaiko dėmesio siekimas gali būti drastiškas, isteriškas ir priekabus, tačiau problema yra ne sunkiame vaiko charakteryje, o tėvų perfekcionizme, poreikyje būti tobuliems.

 

Kas patinka mums abiem?

Tai kaip tuomet būti su vaiku, kad visi būtų patenkinti? Būdamas su vaiku suaugusysis turėtų įsitraukti į bendrą veiklą nė kiek ne mažiau nei vaikas bet tai įmanoma tik tada, kai mamai ar tėčiui veikla patinka. Bendraujant suaugęs ne tik kažką duoda atžalai, bet ir pats turi gauti iš vaiko kai ką pozityvaus žaidimų džiaugsmą, pasivaikščiojimo malonumą ar dūkimo azartą. Vaikai mėgsta įvairiausius dalykus, todėl ir mama, ir tėtis, ir seneliai gali atrasti bendrų „taškų“.

Pozityvaus dėmesio ir kokybiškai praleisto su vaiku laiko neįmanoma įvertinti valandų skaičiumi ar vaiko mėgstamais užsiėmimais. Gali užtekti kelių minučių, kad vaikas pasijustų mylimas ir išgyventų nuoširdų ryšį su mama. Tikrai nereikia vaikui vakare sekti pasaką po pasakos tol, kol mama netekusi jėgų pati užmiega, kad ir kaip graudžiai vaikelis tų pasakų prašytų. Geriau iš anksto susitarti dėl vienos pasakos, tačiau ir mamai, ir vaikui įsitraukti į pasakos pasaulį, o tai pavyks tik tuomet, jei toji pasaka patiks ne tik mažajam, bet ir mamai. Jei tėtis su dukra eina į lauką, tikrai nebūtina ten dar ir žaisti lėlėmis, jei tėčiui nuo to ima žiovulys. Geriau žaisti tai, ką mėgsta abu, nes tėtis irgi turi teisę išsirinkti tą veiklą, kuri jam įdomi, o ne tik vykdyti dukros valią.

 

 

Kokybiško dėmesio taisyklės

  1. Dviejų žmonių kontaktas. Pasak psichologų, geriausiai vaikas jaučiasi tada, kai suaugęs su juo būna prie keturių akių, dviese. Tai reiškia, jeigu mama eina su vaiku pasivaikščioti, tai broliukas tuo metu su tėčiu turėtų būti kitur, leisti laiką atskirai. Patariama, kad per savaitę reikėtų po kartą pabūti tik dviese su visais šeimos nariais. Vyras su žmona irgi įsiskaičiuoti, jie irgi privalo bent kartą per savaitę pabūti kartu ir tik dviese. Jei kartas per savaitę jums atrodo per dažnai, paklauskite savęs, kas kiek galite skirti tam laiko – ir skirkite. Jei atsakymas priartės prie „laiko nėra niekada“, susirūpinkite – kažkas negerai.

  2. Nuoširdumas, įsitraukimas. Dėmesys vaikui turėtų būti rodomas ne iš pareigos ar atsakomybės, bet nuoširdžiai, tikrai norint. Veikla su mažuoju turi iš tikrųjų sudominti suaugusį žmogų. Geriausia būtų, jeigu mama ar tėtis atsimintų, ką mėgo veikti vaikystėje ir pasiūlytų tą patį paveikti kartu tada tiktai abiem būtų smagumėlis.

  3. Poilsis, poreikių patenkinimas. Labai svarbu prieš žaidžiant ir tėvams, ir vaikui būti gerai išsimiegojusiems, pavalgiusiems, pailsėjusiems, nes nuovargis ir pagrindinių poreikių nepatenkinimas gali stipriai trukdyti bendrauti. Tėvų poreikių patenkinimas taip pat svarbus! Pernelyg dažnai tėvai užmiršta, kad kelias naktis neišsimiegojo, ir vietoj poilsio vis tiek nori vaikui skirti daug dėmesio, nors dėl miego trūkumo yra suirzę ir pikti. Tokiu atveju visiems bus į naudą, jei pailsėsite.

  4. Laisvalaikio leidimas ir pasilepinimas (tėvams). Tėvai turi patys turėti savo gyvenimą, nepamiršti pabūti su draugais, užsiimti mėgstama veikla, negyventi tik dėl vaikų nes tada pervargstama ir neįmanoma skirti vaikui kokybiško dėmesio. Tėvai turėtų mokėti save palepinti, skirti laiko sau, nepamiršti, kad jie yra ne tik mama ir tėtis, bet ir moteris bei vyras, kad jie yra šeimos kūrėjai, o vaikai atsirado tik dėl to, kad kadaise susitiko jų tėvai…

  5. Stebuklingos mažos smulkmenos. Reikėtų nepamiršti, kad pats puikiausias dėmesys užima tik keliolika sekundžių tai mylintis žvilgsnis vaikui į akis, šypsena, apsikabinimas, paglostymas, žodžiai: „Aš tave myliu“, „Gera, kad tu esi“, „Mes džiaugiamės tavimi“ ir t.t.

 

 

Prie keturių akių

Turbūt ne viena mama prievartiniu būdu buvo ištempusi pasivaikščioti savo šešiametį, bet už tą ištempimą buvo baudžiama ilgiausiu tylėjimu. Vis dėlto po kantraus bandymo tampyti už liežuvio dažna iš jų sulaukė ilgo pokalbio, kuris baigėsi kažkuo panašiu į štai ką: „Žinai, aš taip džiaugiuos, kad tu mano mama.”

Kartais pokalbis, it lavina, pasipila netikėčiausioje vietoje. Pavyzdžiui, autobuse vaikas gali atskleisti, jog jo draugo tėvai skiriasi. O judu su tėčiu ar niekada nesiskirsit? Galbūt pajusite, kaip aplink išsitempia smalsios ausys, bet į užplūdusią laviną klausimų atsakyti reikia čia pat, neatidėliojant. Yra tėvų, kurių vieni gražiausių pokalbių gyvenime apie meilę ir santuoką su vaiku vyko būtent autobuse…

Tėvai instinktyviai suvokia laiko, praleisto tik dviese, svarbą. Paprastutėliam dalykui – valandėlei dviese priskiriama daugybė „naudų“. Ekspertai – nuo daktaro Spoko iki daktaro Grynspeno (knygos apie ADHD sindromą autoriaus) tvirtina, jog visiškai nedaug laiko, praleisto akis į akį su vaiku kasdien, nuverčia štai tokius kalnus:

kaip ant mielių augina vaiko savivertę, suvokimą, kad jis mylimas ir vertinamas;

sustiprina tėvų ir vaikų ryšį;

padeda tėvams pažinti ir skatinti vaiko stipriąsias puses;

mažina konkurenciją tarp brolių ir seserų;

padeda vaikams išugdyti empatijos, bendradarbiavimo ir savikontrolės jausmą;

padeda mažyliams susidoroti su streso veiksniais – naujagimiu namuose, problemomis darželyje ir pan.;

padeda vaikams su specialiaisiais poreikiais tobulinti įvairius sugebėjimus;

skatina dvynius stiprinti savo individualybes.

Jau nekalbant apie tai, kad laikas, praleistas dviese, kloja gražiausius prisiminimus, kuriuos su vaiku aptarinėsite iki pat gyvenimo pabaigos…

Amžiaus ribos nėra

Bet kokio amžiaus vaikams reikalingas tėvų dėmesys. Kai verkia kūdikis, mums aišku, kad reikia jį pasupti ant rankų, kai užsiožiuoja dvimetukas, irgi suprantama, kad su juo reikia pasikalbėti. Tuo tarpu mokyklinukų, juo labiau paauglių, poreikiai yra mažiau akivaizdūs. Bet ne ką mažiau rimti.

Tarkime, jei auginate trečioką, jums gali atrodyti, kad kiekvieną akimirką, kai nemiega, jis trokšta praleisti su draugais. Tačiau tyrimai sako kitką – tai netiesa, netikėkite tuo. Revoliucingas smegenų tyrimas atskleidė, jog jų funkcijos „nenusistovi“ ankstyvojoje vaikystėje, o vystosi toliau. Normanas Doidge’as, knygos „Besikeičiančios smegenys” (2007 m.) autorius, teigia, jog vaiko smegenims, kol šios pasieks galutinę vystymosi stadiją, reikalingos didelės dozės tėvų dėmesio „viens ant vieno“. Knygoje rašoma: „Norint, kad vaikai mokėtų valdyti savo emocijas, užmegzti visaverčius socialinius santykius, jiems reikia labai daug tokio pobūdžio interakcijos su tėvais – tiek kritiniais periodais, tiek ir vėliau.”

Prispausti vaikai netgi patys pripažįsta, kad jiems mūsų reikia. 2010 metais IKEA užsakymu pasaulio mastu atliktas tyrimas apie vaikų žaidimus. Paaiškėjo, kad paprašyti rinktis tarp televizoriaus ir žaidimų su tėvais, triuškinanti dauguma vaikų rinktųsi laiką praleisti su tėvais.

Kaip atsikratyti kaltės jausmo

Minėtasis IKEA tyrimas atskleidė ir kitą faktą – pasirodo, daugybė tėvų jaučia kaltę, kad praleidžia su vaikais per mažai laiko. Tad ką daryti?

Skirkite vaikui nedalomo dėmesio susitartu laiku ir sutartą laiko kiekį (pusvalandį, valandą). Tuo metu išjunkite televizorių, mobilųjį, ignoruokite savo elektroninį paštą.

Leiskite vaikui pasirinkti veiklą (mažiukams pasiūlydami rinktis iš dviejų), tačiau niekuomet nesutikite daryti to, ko nepakenčiate. Nevaidinkite, kad jums smagu, jei taip iš tiesų nėra. Vaikai tučtuojau pajunta entuziazmo stoką. Mažesnieji trumpai išlaiko dėmesį, todėl būkite pasirengę veiklą pakeisti.

Nepaverskite visko pamoka, galimybe kažko išmokti. Tai nepaprastai „nusodina“ vaikus.

Atsitūpkite, nusileiskite iki fizinio savo vaiko lygio.

Uždavinėkite klausimus, į kuriuos negalima tiesiog atsakyti „taip“ arba „ne“. Norėdami sužinoti, ką vaikas išties galvoja, klauskite: „Ką šis piešinys reiškia?“ ir pan.

Imkitės iniciatyvos. Gaudykite galimybes pabendrauti su vaiku akis į akį automobilyje, maisto parduotuvėje, pakeliui iš darželio.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Konsultavo psichologė Rosita Pipirienė

SXC“ nuotr.