Bijoti geriamojo vandens ar... vandens filtrų pardavėjų?

Parašyta 2013 Kovo 26 d.

 

Išgirdę skambutį ir pasiūlymą: „Norime užsukti ir atlikti jūsų geriamojo vandens tyrimus“, neskubėkite džiaugtis, kad kažkas susirūpino jūsų šeimos sveikata. Veikiausiai skambina vandens filtrų pardavėjas, kuris apsilankęs gali prišnekėti daug netiesos. O kokia yra tiesa? Į tai atsako chemikas Valdas Šimčikas, UAB „Vandens tyrimai“ direktorius.

Turime kuo pasidžiaugti

Gamtoje esantį vandenį galima suskirstyti į tris grupes: paviršinis, gruntinis bei artezinis. Paviršinį vandenį sudaro ežerai, upės ir pan. Šio vandens perteklius laidžiu dirvožemio sluoksniu leidžiasi žemyn, kol pasiekia mažai vandeniui laidžius sluoksnius – vandensparas. Ant jų susikaupia gruntinio vandens sluoksnis. Dar giliau yra per šimtmečius susidaręs nuo paviršiaus poveikio izoliuotas artezinio vandens sluoksnis. Pirmajame sluoksnyje būna įvairių teršalų (pvz., iš gamyklų, ganyklų ar, tarkime, ne vietoje išmestų vaistų), visa tai gali patekti ir į gruntinį vandenį, o į artezinį jau nepatenka. Daugelyje didžiųjų pasaulio valstybių yra geriamas arba paviršinis, arba gruntinis valytas vanduo, nes prieinamų požeminio vandens išteklių nėra. O Lietuva jų turi daug, ir tai yra didžiulis mūsų turtas.

Pasitaiko sakančiųjų, jog, pavyzdžiui, Londone gėrė skanesnį vandenį nei mūsiškis. Tačiau tam, kad Londono vanduo būtų paruoštas gerti, su juo atliekama apie dvidešimt operacijų, o mes savąjį paprastai geriame po vienos operacijos – geležies pašalinimo.

Pasitelkus šiuolaikines technologijas geriamąjį vandenį galima padaryti iš daug ko. Žurnale „Nathional Geographic“ rašyta, kad Pekine ruošiamasi pereiti prie mechanizmo, kai visos nuotekos, subėgančios į kanalizaciją, bus išvalytos ir vėl paverstos geriamuoju vandeniu. Turbūt niekas nesiginčys, kad maloniau gerti natūralesnį produktą.

Minėti pagyrimai galioja geriamajam vandeniui, kuris tiekiamas vamzdynais centralizuotai. Individualių namų gyventojų padėtis vandens atžvilgiu gali būti prastesnė, jei šulinys ar gręžinys tesiekia gruntinį vandenį. Tuomet privalomas nedidelis cheminis tyrimas, kuriuo nustatoma, kokios rūšies vanduo jus pasiekia ir kokių medžiagų jame yra (jeigu yra) per daug.

Ar vamzdžiai visko nepablogins?

Dauguma centralizuotai tiekiamo vandens iki namų vamzdynais atkeliauja geras ir tinkamas gerti iš karto. Bet ar jis neužsiterš, keliaudamas senos statybos namo vamzdžiais? Seni metaliniai vamzdynai turi savybę kalkėti, taip pat juose kaupiasi geležis. Kartais tie nešvarumai nekenkdami tūno viduje, bet, būna, prasiveržia lauk. Vis dėlto tos kalkės ir geležis pavojaus sveikatai nekelia, nors vanduo su jais ir atrodo nemaloniai.

Tačiau vamzdynuose gali įsiveisti mikroorganizmų – tai vadinamoji mikrobiologinė tarša. Ji dažniausiai atkeliauja ne iš gręžinio, o patenka į vandentiekį per kitą galą - per čiaupą (kurį lietė nešvarios rankos) ir tuomet slenka tolyn prieš srautą. Mikroorganizmams klestėti irgi reikia sąlygų – dažniausiai tai nutinka tuomet, jeigu šaltas vanduo gauna šilumos, pavyzdžiui, eidamas po šildomomis grindimis ar per katilinę. Dėl bakterijų poveikio vanduo gali įgauti žemės, pelėsio, kanalizacijos ar kitą nemalonų kvapą.

Ar reikia vandenį filtruoti?

Jeigu vanduo tiekiamas centralizuotai, galima kreiptis į savo vandens tiekėją, kuris turi gyventojus informuoti apie jiems tiekiamo vandens sudėtį (Vilniaus gyventojai informaciją apie vandens kokybę ras svetainėje www.vv.lt). Tiekėjai vandenį nuolat tikrina ir nėra reikalo jį tirti papildomai.

O jeigu manote, kad yra reikalas savo vandenį išsitirti, geriau tą daryti ne paprašius vandens filtrų pardavėjų. Tikrai yra sąžiningų prekybininkų, kurie atkalbinėja žmones nuo jiems nereikalingų pirkinių, bet yra ir tokių, kurie rekomenduoja visus turimus prietaisus.

Prieš kurį laiką laboratorijoje susidūrėme su anekdotą primenančiu atveju. Atėjo turtingas naujakurys, kuris sakė, kad yra įsitaisęs net septynis filtrus, bet vis tiek buvo nepatenkintas geriamuoju vandeniu. Patikrinus vandens kokybę prieš filtravimą ir po jo teliko pasiūlyti visus filtrus atjungti. Po poros mėnesių tas žmogus pripažino, kad vandeniu pagaliau patenkintas. Taigi būna atvejų, kai netinkamai naudojami filtrai vandenį ne pagerina, bet pablogina.

Filtrai, kurie kartais praverčia

Vandens filtrai yra geri tuomet, kai naudojami pagal paskirtį. Būna selektyvių filtrų, kurie padeda iš vandens pašalinti konkretų teršalą, ir universalių filtrų, kurie teoriškai turėtų šalinti visas blogybes, bet praktiškai jiems neretai pasirodo per sudėtinga tą padaryti.

Štai pora prietaisų, kurių Lietuvos vandeniui tikrai neretai prireikia:

1. Geležies šalinimo filtras. Ištirpusios vandenyje geležies būna visuose izoliuotuose nuo paviršiaus tarpmoreniniuose sluoksniuose. Ji nėra kenksminga sveikatai, tačiau geležies turintis vanduo būna drumstas, gelsvos spalvos, gali įgauti nemalonų kvapą, gadina santechniką ir buitinius prietaisus

2. Nitratų šalinimo filtrai. Nitratai – gana paplitęs ir tikrai kenksmingas teršalas.  Nitratų neišeina pamatyti ar pajausti skonio receptoriais, pašalinti virinant. Ypač jie kenksmingi naujagimiams – šie gali dėl jų net uždusti. Jeigu vanduo nekokybiškas ir nėra galimybės pasirinkti geresnį, reikalingi specialūs filtrai, kurie nitratus vandenyje pakeičia netoksiškais chloridais. Dabar tai padaryti nors ir nepigu, bet nėra sudėtinga, o prieš keliolika metų tai buvo rimta problema. Kartais prekybininkai nitratams šalinti siūlo atvirkštinės osmozės filtrus, tačiau jie nėra patikimi nitratų šalintojai, be to, kartu pašalina ir reikalingas mineralines medžiagas.

Vandens minkštinimo privalumai ir trūkumai

Platintojai nuolat siūlo įsigyti vandens minkštinimo filtrų. Svarbu žinoti, kad jie iš vandens pašalina kalcį ir magnį, o vietoje jų „įkelia“ natrį. Kalcio ir magnio geriamajame vandenyje turi būti, o natrio kiekis yra ribojamas – jeigu jo gausime per daug, jis gali turėti neigiamo poveikio sveikatai. Pasirodo, kad minkštindami vandenį pašaliname iš jo naudingas medžiagas, o „įkeliame“ nenaudingą natrį.

Vilniuje iš čiaupo paprastai bėga vidutinio kietumo vanduo – gerdami tokio vandens po 2 l per dieną, galime gauti 15–20 proc. dienos kalcio ir magnio normos. Šiaip šių medžiagų, ypač magnio, mūsų maiste dažnai trūksta (nors filtrų pardavėjai gali to nepripažinti).

Seniai paneigtas mitas, kad nuo kieto vandens organizme susidaro akmenys. Įrodyta, kad akmenys formuojasi ne dėl to, jog kažkokių medžiagų gauname per daug ar per mažai, o todėl, kad sutrikusi jų apykaita. Kitas mitas – nuo kieto vandens kalkėja kraujagyslės. Iš tikrųjų kraujagyslėse susitelkia ne kalkės, o cholesterolis. Gąsdinimai, kad arbatinyje besikaupiančios nuosėdos kaupiasi ir jūsų organizme, visiškai nepagrįsti – arbatinyje ir žmogaus organizme vyksta visiškai skirtingi procesai.

Taigi skalbyklei, indaplovei, boileriui ar kitiems prietaisams tikrai labiau patiktų minkštas vanduo, bet mūsų organizmams naudingesnis yra vidutinio kietumo vanduo. Tais atvejais, kai vanduo labai kietas, jį galima iš dalies suminkštinti.

Ar virinti, ar pirkti?

Jeigu jūsų vanduo tiekiamas centralizuotai arba iš gręžinio, dėl kurio kokybės esate ramūs, galite ir mažam vaikui duoti gerti vandens tiesiai iš čiaupo. Virinimas panaikina mikrobiologinę vandens taršą, t.y. padeda, jeigu jame yra bakterijų. Jų centralizuotai tiekiamame vandenyje paprastai nebūna.

Kalcį ir magnį iš virinto vandens organizmas įsisavina, jeigu vandenį išgeriame, kol jis dar neatvėsęs. Vėliau netirpūs kalcio ir magnio junginiai virsta nuosėdomis, kurios prilimpa prie arbatinio sienelių. Beje, jeigu kaskart užvirinę vandenį ir pasidarę arbatos vandens likutį iš virdulio išpiltumėte, jis kalkėtų mažiau.

Daugeliu atvejų vanduo, bėgantis iš čiaupo, ne prastesnis ir už tą, kuris parduodamas parduotuvėse. Netgi atvirkščiai – ilgai parduotuvėje stovinčio vandens kokybė gali suprastėti. Dar prastesnis dažnai būna vanduo iš aparatų, stovinčių įvairiose įmonėse, ypač tuomet, jeigu jis neišnaudojamas greitai. Pats vanduo tuose aparatuose yra geras, tačiau, kai pirmą kartą prileidus stiklinę inde pakyla oro burbulai, į vidų patenka bakterijų, kurios šviesioje šiltoje vietoje sparčiai dauginasi. Ne visos bakterijos yra kenksmingos, bet kartais nuo jų gali  atsirasti specifinis skonis ar kvapas, gali net paleisti vidurius.

Dar pora (ne)reikalingų prekių

Būna, kad žmonės namie įmontuoja prekybos centre įsigytą mechaniną filtrą – tarsi skaidrią kolbą su siūlų kamuoliu, manydami, kad taip išvalys vandenį. Tačiau ten susikaupia vadinamasis stagnacinis vanduo, yra šilta, drėgna, šviesu, tad mielai veisiasi bakterijos.

Kartais prekybininkai siūlo įsigyti atvirkštinės osmozės (arba osmosinius) filtrų. Jie iš vandens pašalina visas mineralines medžiagas. Taip gauname vandenį, kuris paprastai vadinamas distiliuotu arba demineralizuotu. Tokio vandens gamtoje nėra. Pasaulinė sveikatos organizacija net yra išleidusi traktatą, bylojantį apie tokio vandens keliamą grėsmę sveikatai. Toks vanduo sėkmingai naudojamas įvairioms techninėms reikmėms, bet nuolat gerti jis netinkamas.

Gal geriau jonizatorius?

Šiais laikais vis labiau plinta vandens jonizatoriai. Kad ir ką aiškintų jų platintojai bei produkcijos gerbėjai, šie prietaisai, gaminantys rūgštinį ir šarminį vandenį, nepagamina nieko, kas galėtų turėti gydomųjų savybių. Jonizatoriumi apdorodami skirtingos sudėties vandenį, galime gauti skirtingus produktus, tad visai neaišku, kuri vandens atmaina būtų gydomoji. Štai paėmus šulinio vandenį, rūgštų vandenį formuojančioje aparato dalyje susidarys azoto rūgštis, o jeigu panaudosite Šiauliuose vartojamą daug sulfatų turintį vandenį – susidarys sieros rūgštis (o rūgštinio vandens ir jonizatorių platintojai gerti nerekomenduoja).

Prie kito elektrodo susidaro šarminis vanduo, dažniausiai – natrio šarmas. Dabar labai populiarus terminas „organizmo šarminimas“. Tačiau mokslininkai teigia, kad šis procesas labai jau miglotas. Skirtingose organizmo vietose – skrandyje, seilėse, kraujyje ir kt. – yra skirtingas pH, taigi visai neaišku, ką būtent reikėtų šarminti. Be to, natrio šarmas, patekęs į skrandį, būna neutralizuojamas.

Galiausiai, jeigu jums tikrai norisi organizmą šarminti, žinokite, kad visoje Lietuvoje geriamojo vandens pH yra silpnai šarminis – gal ir to pakaks?

Dar vienas jonizuoto vandens šalininkų pamėgtas terminas yra redokso (arba oksidacinis-redukcinis) potencialas. Dauguma žmonių nežino, kas tai yra, taigi šia charakteristika lengva manipuliuoti. Iš tiesų tiek oksidacines, tiek redukcines savybes vandeniui gali suteikti labai skirtingos – tiek sveikos, tiek nuodingos – medžiagos. Todėl teigti, kad „redukcinis vanduo“ yra sveikesnis už paprastą, yra tas pats, kaip sakyti, jog raudonos tabletės gydo geriau nei žalios.

Stebuklingo“ vandens demaskavimas

Šaltinio vandenėlis. Žmonės nuo seno mėgsta gerti vandenį iš šaltinių – prie kai kurių net stovi norinčiųjų eilės su plastikiniais buteliais. Tačiau didžioji dalis šaltinių – tas pats gruntinis vanduo, kuris yra ir šulinyje. Šis vanduo po žeme teka į kokią nors upę, ir jeigu jis prateka po gamykla ar ferma, jame gali būti įvairiausių teršalų. Jeigu aplinka švari, vanduo bus geras, bet tikrai neypatingas.

Sidabrintas vanduo. Pagrindą juo žavėtis davė pastebėjimai, padaryti Britanijos kariuomenės veiksmų Indijoje metu. Gerdami vandenį iš paprastų gertuvių kareiviai ligų pasigaudavo daug dažniau nei karininkai, gėrę iš sidabrinių gertuvių. Taip susiklostė todėl, kad sidabras turi baktericidinių savybių, tai yra, užmuša kai kurias bakterijas, kurių Indijos vandenyse netrūksta. Tačiau jeigu sidabro vandenyje yra per daug, jis, kaip ir kiti sunkieji metalai, gali veikti neigiamai. Taigi vandenį apdoroti sidabru verta nebent tuomet, jeigu žūtbūt turite gerti vandenį iš balos (ir vis tiek nebus garantijos, kad neapsinuodysite).

Vanduo su koraliniu kalciu. Vaistinėse pardavinėjami iš Japonijos atvežti koralai, savo sudėtyje turintys kalcio karbonato. Atvirkščiai nei vandens minkštinimo šalininkai, „koralininkai“ teigia, kad vandenį reikia praturtinti kalciu ir magniu, t.y. kietinti. Koralinis kalcis, kaip ir bet kuri kita kalcio karbonato atmaina (kreida, dolomitas, kiaušinio lukštas ir kt.) gali tirpti vandenyje, jei šis yra rūgštus (pH<7) arba turi „agresyvaus“ anglies dvideginio. Lietuviškame vandenyje nei viena, nei kita, galima sakyti, nepasitaiko, tad kalcio vandenyje nuo šios priemonės nepadaugėja. Tai, kas tinka vandeniui, tekančiam per vulkanines uolienas, netinka mūsiškiam. Be to, nesvarbu, kur kalcis buvo prieš ištirpdamas vandenyje – korale ar kreidoje. Ištirpęs jis tampa tokiu pačiu kalcio jonu. Pvz., cukrus gali būti gabalinis, smulkus, rafinuotas ar miltinis, bet kai ištirpsta vandenyje, jis tampa tiesiog saldžiu cukrumi.

Šungito vanduo. Šungitas – tai toks iš Karelijos vežamas neva vandenį išvalantis unikalus mineralas. Su juo laboratorijoje atlikome eksperimentinius tyrimus. Šungitas ne tik nepašalino iš vandens nė vienos deklaruotos medžiagos, bet ir užteršė vandenį sunkiaisiais metalais. Tikrai nerekomenduoju jo naudoti.

Pakeistos struktūros vanduo. Būna pardavinėjami kamštukai, per kuriuos perleistas vanduo neva pakeičia struktūrą ir tampa daug geresnis. Tai – visiškiems lengvatikiams skirtos pasakos.

Specialus vanduo kūdikiams. Tai – paprastas švarus vanduo, toks pats, koks daugelio mūsų namuose bėga iš čiaupo. Šį vandenį tikrai aktualu vartoti tose šalyse, kuriose nėra gerojo tarpmoreninio-spūdinio vandens. O mes galime sau leisti tokiu vandeniu ne tik vaikus girdyti, bet ir automobilius plauti.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Nuotrauka: tap by euphbass (www.flickr.com/photos/euphbass/254966198/)



Čia kaip ir su vandeniu buteliuose pirkimu. Dažniausiai buteliuose jis net prastesnis, nei tas, kuris bėga iš čiaupo. Bt sunku patikėt, kad tai, kas čia pat taip lengvai teka, gali būt gerai :)

breketuota
2013 03 30 13:32

 

Registracija į Šeštadieninę mokyklėlę

"Mažasis mokslininkas" jau prasidėjo!

Daugiau informacijos ČIA