Izraelio švietimo sistema per savaitę: nuo privačių mokyklų iki inovatyvių idėjų

Parašyta 2017 Kovo 29 d.

Dr. Austėjos Lansbergienės vizito Izraelyje įspūdžiai, nuotraukos, istorijos ir naujos patirtys!

Pirma diena.

Ramat Gan Safari – privačios iniciatyvos mokykla, tačiau finansuojama valstybės ir rėmėjų, kurioje mokosi specialiųjų poreikių turintys vaikai. Čia mokosi tik pagrindinės mokyklos vaikai, t.y. baigę pradinę iki gimnazijos ir visi turi diagnozuotą/-us specialiuosius poreikius. Kodėl Safari? Nes mokykla realiai yra zoologijos sode. Mokyklos idėja kilo sodo veterinarui, kurio dukra turėjo specialiųjų poreikių, ir buvo akivaizdu, kad darbas su gyvūnais yra terapinio pobūdžio. 
Su vadove kalbėjome apie tai, kaip svarbu yra motyvacija, kaip svarbu yra atgaivinti šių vaikų smalsumą, kuris žūva valstybinėje mokykloje (vienas vaikas sakė, kad jo mokykloje klasėje buvo 42 vaikai!!!), kaip svarbu ugdyti pasitikėjimą. Ir kaip visa ta laiko ir santykių investicija šimteriopai atsiperka, nes net 70% šių vaikų išlaiko brandos egzaminus (Izraelio vidurkis – apie 60%).

Daug kalbėjome apie mokytojus, nes, na, vadovė neslėpė, kad jiems tenka daug papildomai dirbti, ypač su tėvais, o ką ir kalbėti apie gilų specialiųjų poreikių išmanymą! Sakė, kad mokytojus čia atveda didžiulis prasmės poreikis.

Ir tuo net neabejojau: vieni mokytojai sėdėjo klasėje ir planavo drauge, kiti mokytojai sėdėjo su vaikais ir juokavo, treti – žaidė lauke krepšinį. Ta prasme, kad ten buvo be galo stiprus bendruomenės pojūtis. Mokytojai buvo ne šalia, o DRAUGE. Be to, mokytojai parašė ir vadovėlį, kaip integruoti safari patirtį į Izraelio ugdymo programą, bei nusprendė miksuoti klases ne pagal amžių, o pagal gebėjimus. Stebėjau kalbos pamoką, kurios metu vaikai kalbėjo apie alpakas, kuriomis rūpinasi ir...zoologijos sode!

Derech Ha’yeled Montessori - privati mokykla, kurioje klasės yra jungtinės: 1, 2 ir 3 klasių mokiniai mokosi jungtinėse klasėse ir 4, 5, 6 klasių mokiniai mokosi jungtinėse klasėse. Tai mokykla, kurioje mokytojas iš tiesų yra Mentorius, kurio atsakomybės: (1) akademinis ugdymas, kurio metu svarbiausia suprasti, kada vaikui reikia padėti, o kada leisti savarankiškai tobulėti; (2) socialinis ugdymas, kurio metu svarbiausia yra pasitikėjimas vaiku, kuriamų santykių autentiškumas ir (3) priemonės ir būdai, ugdantys tai, kas svarbiausia – kūrybiškumas. 
Didžiausi iššūkiai? 
- ribų brėžimas tėvams
- maždaug penktadalis vaikų turi iššūkių, kurie gali būti sąlygoti specialiųjų poreikių, tačiau tėvai atsisako kreiptis į specialistus ir diagnozuoti
- mokytojams tenka daug papildomai mokytis ir dirbti, ypač pradžioje, nes Izraelyje pedagogų ruošimo institucijos neruošia Montessori pedagogų
Mokykloje vaikai kiekvieną dieną turi tris valandas laisvam tyrimui (kurio metu atsako į užduotus arba išsikeltus klausimus), o po to yra aptarimai.

Direktorius pasakojo, kad, na, tokia mokykla tikrai yra ne visiems. Tiesiog kai kuriems vaikams šioje mokykloje yra per daug trukšmo, per daug laisvės ir asmeninės atsakomybės, per daug socializacijos (nes mokiniai ne sėdi suoluose ir klauso mokytojo(s), o kiaurą dieną dirba grupėse, todėl svarbu įsiklausymas ir tinkamas elgesys su kitais grupės nariais, nes mokytoja(s) juk negali visą dieną drausminti!).

Kelios direktoriaus pasakytos frazės įstrigo:
a) Kai paklausiau, ką sako mokytojams ir/arba šeimoms, kurie prieštarauja esančioms taisyklėms mokykloje, sakė, kad atsako: “Take it or leave it”. Tik, žinoma, viską prieš tai paaiškinęs ir tėvams pasiūlęs dalyvauti susitikimuose, kurių metu papasakojama, kas daroma, kodėl daroma ir pan. 
b) Kai paklausiau, kodėl samdo mokytojus be pedagoginio išsilavinimo, atsakė, kad mokytojas visų pirma turi gebėti dirbti su vaikais ir dirbti taip, kaip reikia mokyklai. “Worry about the minutes and the hours will be ok”.

Marom – mokykla, kurioje mokosi vaikai, turintys dėmesio dėmesio sutelkimo/hiperaktyvumo sutrikimus, aspergerio sindromą. Tiesa, šioje mokykloje – tik gimnazistai.

Kai kalbėjau su šiais paaugliais, jie sakė, kad prieš tai buvusioje mokykloje iš jų tyčiojosi, juokdavosi, jei jie suklysdavo, jiems buvo nuobodu. Be to, jiems buvo itin sunku klasėse, kuriose – 40 mokinių. Kodėl jiems čia patinka? Nes mokytojai juos pažįsta. Nes mokytojai su jais dirba ir bendrauja ir po pamokų. Nes mokytojai drauge planuoja, tai temos yra tarpusavyje susijusios ir skirtingų dalykų pamokose. Su mumis net norėjo pakalbėti vienas tėtė, kurio vaikas buvo beiškrentąs iš tradicinės mokyklos, o šią ne tik itin gerai baigė, bet ir dabar užima aukštas pareigas Izraelio armijoje. Kaip jau minėjau, Izraelio brandos egzaminų išlaikymo vidurkis – apie 60%, o šios mokyklos – 81%. Štai jums ir paaugliai, turintys spec poreikių. Viskas – jie tik dar kartą įrodo – priklauso nuo santykių ir nuostatų.

Šios mokyklos vadovė turėjo fantastinę karjerą švietimo sektoriuje. Išėjo į pensiją. Ir tada nusprendė grįžti iš pensijos ir...vadovauti šiai mokyklai. Kaip ji pati pasakė, čia jos duoklė Izraeliui ir džiaugsmas sielai. Nuostabu, ar ne?!

King Solomon School – privati mokykla, pati prabangiausia iš lankytų, pastatas pastatytas prieš trejus metus ir jau ruošiasi plėtrai, nes mokykla auga drauge su vaikais. Šioje mokykloje daug dėmesio skiriama anglų kalbos dėstymui jau nuo priešmokyklinės klasės, kiekvienoje klasėje – iki 20 mokinių. Taip pat jie mokykloje turi ir asistentus, kurie padeda mokytojams planuoti bei dirbti su vaikais. Asistentai nėra skiriami konkrečioms klasėms, tačiau vienas asistentas tenka maždaug 50 vaikų (jeigu padalintume mokinių skaičių iš asistentų skaičiaus).

Vaikai yra mokykloje nuo 8:00 iki 15:00, o penktadieniais – nuo 8:00 iki 12:00. Popamokinė grupė – iki 16:00. Kai paklausiau, o kas po to, tai gavau atsakymą, kad visus vaikus lygiai 16:00 privaloma pasiimti: arba tėvams, arba auklėms. Už papildomą mokestį vaiką gali parvežti ir namo, tačiau autobusai išvažiuoja 15:00, vadinasi, vaikas negali dalyvauti popamokinėje veikloje.

Žinote, kas nustebino (ne šioje mokykloje, o apskritai)?! Nežinojau, kad Izraelyje vaikai į mokyklą keliauja 6 dienas. Taip, še-šias. Ir mokytojai dirba visas šešias dienas. Kiek vaikai atostogauja vasarą (na, juk dabar Lietuvoje apie tai diskutuojame)? Du mėnesius.

Po šio mokyklų maratono prisėdome pavalgyti, apkalbėti įspūdžių, o tada užėjome į kosminę parduotuvę – “The Women’s Courtyard at the Port”. Kodėl kosminę? Todėl, kad joje prekiaujame įvairių dizainerių parduotuvei dovanotais rūbais. Rūbų kaina – maždaug 70% mažesnė, nei tų dizainerių parduotuvėse, o surinkti pinigai keliauja...moterų, esančių socialinės rizikos grupėse, įgalinimui. Žinoma, negalėjau išeiti nieko nenupirkusi, tai nupirkau Mortai Sofijai hip kelnes, kurios kainavo...12eu.

Ačiū Izraelio ambasadoriui Amir Maimon Lietuvoje ir Dr.Maly Danino bei jos kolegėms iš Nitzan už šias patirtis, kurios dar labiau įprasmins tai, ką darau. Ir ypač už draugystę!

Antra diena.

Nors šiandien nelėkiau per mokyklas taip, kaip vakar, tačiau šiandien buvo giluminiai patyrimai. Tokie, kad net sunku apie juos rašyti.

Rytą pradėjome privačioje mokykloje, kuri dirba pagal Montessori metodiką. Jos steigėja – N. Stuart, britė, pries 20 metų nusprendusi grįžti į Izraelį ir čia steigti mokyklą. Kai ji įsteigė savąją, tai buvo pirmoji pagal Montessori metodiką dirbanti mokykla Izraelyje. Dabar, anot steigėjos, Izraelyje yra kažkur 3-4 mokyklos ir apie 30 darželių.

Šioje ugdymo įstaigoje ugdomi vaikai nuo 5 mėnesių iki 10 metų (ikimokyklinukai ir pradinukai). Klasės bei grupės, žinia, yra mišrios ir su maždaug 30 vaikų dirba du mokytojai (su jaunesniais – daugiau). Čia stebėjau veiklas, kalbėjau su steigėja, vadove (šioje mokykloje tai yra du skirtingi asmenys), vaikais, mokytojais. Man patiko, kad galėjau būti ilgėliau, išsamiai pakalbėti, išsiaiškinti. Pasidalinsiu tuo, kas labiausiai įstrigo:
- Mokytojai savo darbe vadovaujasi principu: “if it works, keep it; if it does not – throw it away”; planas yra ne planas, o gairės ir nuolat adaptuojamas, “gyvas”; apie tų pačių planų naudojimą ne vienerius metus tai išvis negali būti nė kalbos!
- Planas turi būti ne mokytojo(s) sugalvotas, o rašomas atsižvelgiant į klasės poreikius;
- Vaikai turi kuo anksčiau išmokti save adekvačiai vertinti, todėl juos nuo mažens reikia pratinti atlikti konkrečias užduotis, palaukti apdovanojimo ir pan. Be to, jie turi patys imtis veiklų, o ne laukti, kol kas nors jas jiems duos, nes tai ugdo elgetos mentalitetą (kuris prašo, o po to kaltina kitus, kodėl jam/jai nepasisekė). Anot jos, “a beggar wants to be a king; a worker wants to be a better worker!”, ir tai yra adekvataus savęs vertinimo ir pasitenkinimo gyvenimu pagrindas. Nes elgetos mentaliteto žmogus niekada nebus patenkintas – jam visada atrodys, kad kažkas jam kažko per mažai davė ir kas nors nuolat kaltas, kad jis vis dar ne karalius!!!
- Mokytojai įvardino, kad jiems sunkiausia yra “persijungti” iš vieno veiklos centro į kitą, ir taip daryti visą dieną padedant vis kitiems vaikams, modeliuojant jiems veiklas ir pan. Kita vertus, jie sakė, kad tai ir labiausiai įprasmina jų darbą

Tiesiai iš šios mokyklos važiavome susitikti su Lietuvos ambasadoriumi, su kuriuo kalbėjome apie savanorystės ir aukojimo kultūrą Izraelyje. Jis pasakojo, kad net jo sūnus, lankęs tarptautinę mokyklą Tel Avive, pirko ir sodino (aukojo) mokyklai medį. Taip pat pasidalino pasakojimu apie ligoninę, kur beveik viskas – nuo pianino koridoriuje, paveikslų iki sudėtingos prabangios technikos – paaukota. Mane lydėjusios mokslininkės-praktikės tik linksėjo ir papildydavo dar ir savo pavyzdžiais! Ir šiaip buvo tiesiog smagu kalbėti (ir) lietuviškai:)

Po šio susitikimo skubėjome į kitą – su Alut (organizacija, kuri rūpinasi (ir dirba su) vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimus) vadovu. Su šiuo žmogumi jau buvau pažįstama iš Lietuvos – jo kontaktus davė Izraelio ambasadorius Lietuvoje, ir mes jau buvome susirašę. Alut įsteigė tėvai, o organizacijos tikslas – “operating and advocacy”. Tai – didžiulė organizacija, kurioje dirba 1600 žmonių! Pats vadovas pasakojo, kad per metus vien jis sulaukia maždaug 2500 skambučių ir, sakė, dauguma yra ne pasidžiaugimai... Šiuo metu Izraelyje yra maždaug 15 000 diagnozuotų vaikų ir kasmet yra diagnozuojama papildomai apie 1500. Kodėl? Na, ne todėl, kad daugėja autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų. Tiesiog todėl, kad gerėja diagnostika. Apskritai Shahar pasakojo apie tai, kad sunkiausia yra apsispręsti, ar jau reikia diagnozuoti/įvardinti diagnozę, ar ne, nes tam tikrais atvejais tiesiog geriau ne.

Taip pat šiuo metu Izraelyje 4600 vaikų yra integruoti į bendrojo lavinimo klases, o apie 4000 vaikų ugdomi specialiose klasėse. Man didžiulį įspūdį paliko tai, kad visai neseniai buvo įvesta nauja tvarka: TĖVAI rašo individualaus ugdymo planą vaikui, pristato jį mokytojams, ir planas yra įgyvendinamas tik tuo atveju, jei mokytojai pritaria tėvų planui ir pasirašo. Taip, darbas su tėvais yra menas, tačiau taip buvo pasiektas tikslas, kad tėvai prisiimtų didesnę dalį atsakomybės ir dalyvautų vaikų, turinčių ypatingus poreikius, ugdymo(si) procese.

Šnekėjome be galo daug. Žinote posakį: speaking a mile a second? Man atrodė, kad vat toks buvo mūsų dialogas, nes laiko turėjome mažai, o sužinoti norėjau devynias galybes. Išsakiau visas savo baimes dėl integracijos, dėl ugdymo, dėl planų, gavau daug patarimų ir – svarbiausia – buvau padrąsinta ir užtikrinta, kad esame teisingame kelyje.

Po šio susitikimo važiavome aplankyti “Tėvų Nitzan” projekto, susitikti su projekto vadove. Žinojau, kad projektas ypatingas, tačiau tai, ką išvydau, nesitikėjau ir dar dabar laksto šiurpuliukai, kai prisimenu. Šiame centre mokoma tėvystės ir motinystės, mokomi tie tėvai, kurie susiduria su sunkumais. Visiems tėvystės yra sunkus darbas, tačiau jiems – ypatingai sunkus, ir jei ne pagalba, jie galbūt visiškai paslystų. Visi, kurie lankosi, moka nedidelę sumą, kuri yra vadinama “seriousness fee”, kuri rodo įsipareigojimą lankyti(s) centre ir būti bendruomenės nariu/nare. Aš susitikau su viso projekto vadove, su šio centro vadove ir kalbėjau su meno terapijos dėstytoja, bet tai, ką pamačiau ir išgirdau yra žodžiais nenupasakojama. Pabandysiu bent truputį...

Centre yra tik trys samdomi darbuotojai. Visi kiti – savanoriai. O jų – be galo daug, nes kiekvieną vakarą (ir ne tik vakarą) vyksta užsiėmimai, švenčiamos šventės ir pan. 
Čia socialinio darbo ir socialinės pedagogikos studentai savanoriauja ir atlieka praktiką – dauguma jų užsiima su vaikais, kai mamos (yra ir vienas tėtė) būna savo užsiėmimuose. 
Bet ir mamoms užsiėmimus veda savanoriai. Pavyzdžiui, kaip gražiai pasidažyti. Arba kaip gaminti maistą. Šias mamas čia atsiunčia šeimos gydytojai, jų vaikų darželio auklėtojos/-ai ir pan. Įvyksta pokalbis su mama, kurio metu įvertinama, ar ir kokios jai reikia pagalbos. Tada – dar vienas susitikimas. Dabar jau su ja ir jos vaikais. Galiausiai – ir su jos vyru. Tam tikra prasme centro veikloje dalyvauja visa šeima. 
Dailės terapeutė pasakojo, kad ji buvo dailės mokytoja mokykloje, tada pradėjo čia savanoriauti, o galiausiai – atėjo dirbti. Ji pasakojo apie tai, kaip ji dirba su tom moterim kartais net keletą metų, kol jos atsiveria ir pradeda kalbėti apie savo patirtis. Aš jos klausiau ir jaučiau, kad pradedu žiūrėti į šoną, kad ašaros tiesiog nebyrėtų...
Tada vadovė pasakojo, kad visoms šeimoms yra davusi savo asmeninį telefoną ir per paskutinę šventę (išeiginę!) važiavo fotografuoti vienos mamos šventiškai apsirengusių vaikų, nes mama neturi nei fotoaparato, nei išmanaus telefono (nes yra labai religinga šeima), o norėjo turėti vaikų nuotrauką. Ji sakė, kad – jei ji pradės skaičiuoti darbo valandas ar tai, kas jai “priklauso” ar “nepriklauso” – šis centras nebeveiks taip, kaip veikia. 
Jos pasakojo ir apie tai, kaip, pavyzdžiui, vairuojanti mama nuveža kažkur kitą, o ta kita išmoko vairuojančią gaminti ypatingą patiekalą. Ir apie tai, kaip su kiekviena šeima elgiasi kitaip, nes nėra dviejų vienodų šeimų...
Šis centras – bendruomenė pačia ta nuostabiausia, giliausia šio žodžio prasme. Tokių centrų Izraelyje jau yra keturi, bus atidarytas ir penktas. Patalpas suteikia savivaldybė, priemones aukoja bei tuos kelis žmones įdarbina viena turtingiausių šeimų Izraelyje (kurie yra ir steigėjai), o visa kita priklauso nuo savanorių. Ir kai jos viena per kitą pasakojo apie laiko, santykių, daiktų aukas, aš ir vėl graudinausi. Nes, na, reikia studentų savanorių. Mokytojų savanorių. Specialistų savanorių. Tiesiog savanorių ir aukotojų, kurie ir yra šis centras. Ne pastatas. “O kaip kitaip?” – klausia vadovė. “Mes Izraelyje labai daug savanoriaujame ir aukojame”, - antrina jai kolegė. Ir tada ji sako man: “Austėja, tu nebijok. Tiesiog reikia pradėti. Pradėk nuo savo mokyklos šeimų – patikėk, jiems lygiai taip pat reikia tėvystės pagalbos. O tada viskas ateis. Pamatysi”. Išsiskiriame jau sutemus, centre nieko nebelikę. Apsikabiname. Mane toooks pakylėtas jausmas apėmęs. Kažkaip pagalvojau, kad – jei įmanoma Izraelyje – tai vieną dieną turėtų būti įmanoma ir Lietuvoje! Beje, kai steigėsi šie centrai, jie visame – VISAME! – pasaulyje ieškojo kažko panašaus...ir niekur nerado. Bet juk visada kažkas atrodo neįmanoma tik tol, kol nebūna padaryta, ar ne?!

Dieną baigėme aptarimu ir refleksija gatvės kavinėje valgydamos pasakiško skonio falafelius. Juokas juokais, bet su manimi visi (kavinėse, gatvėje, na, kurie nepažįsta) kalba hebrajiškai. Dar nebuvo nė vieno žmogaus, kuris kalbintų ne hebrajiškai. Įdomu, ar nors kas nors per šią savaitę pagalvos, kad aš vis dėlto ne vietinė?!

Trečia diena.

Šiandien rytas prasidėjo Nitzan centriniame biure, kur organizacijos vadovė Dr.Maly Danino ir aš diskutavome apie švietimą, tėvus, mokytojus, kodėl būtinos privačios iniciatyvos ir ko galime pasimokyti vieni iš kitų. Po diskusijos – klausimai. Be to, diskusija buvo ir filmuojama! Smagiausia buvo tai, kad po diskusijos priėjo ne vienas žmogus, su kuriais tęsėme diskusiją, ir Maly mane tiesiog tempte ištempė į...Jeruzalę. Stabtelėjus išvažiavus iš stovėjimo aikštelės, viena moteris priėjo, padėkojo ir pasakė, kad ją įkvėpiau. Buvo labai gera <3 Gera dienos pradžia!

Važiuodamos į Jeruzalę be sustojimo diskutavome apie tėvų įtraukimo ir įsitraukimo svarbą. Aš tiesiog jaučiu, kaip mano galvoje vis labiau kristalizuojasi naujos idėjos, kurias žūtbūt norėsiu įgyvendinti grįžusi.

Nuvažiavę sustojome papietauti, tačiau dar turėjome maždaug valandą senamiesčiui. Niekada nemaniau, kad prie Raudų sienos teks vos ne ristele ateiti.

Tas miestas. Jis užgniaužia kvapą. Atima žadą. Jeruzalėje galėčiau dingti. Žinoma, kelioms dienoms, bet tai yra vienas tų miestų, kur noriu atsisėsti ir pasėdėti. Ant laiptų. Ant akmens. Ir gerti į save visus tuos tūkstantmečių kvapus, garsus, vaizdus. V i s k ą.

Atrodo, turėjau tiek mažai laiko, tačiau nuotykių neišvengiau. Prisėdu aš sau ramiai ant kėdės užrašyti savo maldos/prašymo, kurį sugalvojau, kai tik ši kelionė buvo suplanuota. Ir tik sau vos ne prieš pat mano akis tradiciškai apsirengusi moteris pradeda šaukti ant kitos moters ir jos kad susipeš! Ne kumščiais, o žodžiais. Tiesiog mačiau, kad pirmoji antrai šaukia, kad ji čia neturėtų būti. Kokia drama! Aplink moterys skaito maldaknyges, linguoja, kai kurios tyliai rauda, kai kurios garsiau, man pačiai irgi sudrebėjo ir ranka, ir širdis, kai spraudžiau savo maldą/prašymą į plyšelį sienoje... o tos dvi, atrodė, tuoj viena kitai kibs į atlapus.

Tada – į vieną inovatyviausių, pažangiausių gimnazijų ne tik Jeruzalėje, bet ir visoje valstybėje. Aš labai norėjau nuvažiuoti į gimnaziją, na, nes mano vaikai dabar šeštokai, tačiau tas laikas netruks prabėgti – jau dabar reikia semtis idėjų, planuoti ir ruoštis. Šią mokyklą rekomendavo Izraelio švietimo ministerija, ir aš jums sakau – ta mokykla yra puiki, ir rekomendacija buvo super!
Iš pradžių be galo daug kalbėjome, o vėliau stebėjome pamokas ir vaikščiojome po mokyklą su jos direktoriumi. Taigi. 
- 10-12 klasės; 
- 260 mokinių;
- Mokykla-internatas (na ir pavadinimas, bet koks geriau būtų lietuvių kalba?!), nes 80% mokinių gyvena mokyklos bendrabutyje;
- Jeigu vaikas gyvena mokykloje, tėvai moka apie 8000eu per metus; jeigu negyvena – 5 000eu. Dar mokykla gauna valstybės paramą (mūsų krepšelių atitikmuo), o pastatas pastatytas už rėmėjų lėšas (tad mokyklai nei nuoma, nei paskola nė motais). Net didžiulis paveikslas, kabantis prie įėjimo – dovana. 
- Norintys į ją patekti privalo laikyti egzaminus, TAČIAU tai nėra mums įprasti egzaminai: a) vaikai laiko egzaminą, kuris tikrina žinias, tačiau šio egamino rezultatai yra nesvarbūs – to reikia tik tam, kad susidarytų bendrą vaizdą. Kaip sakė pats mokyklos vadovas: “I deeply disagree with the definition of giftedness that our Ministry of Education has”; so there, testų rezultatai ir reitingai (šitą įsidėmėkite ir skaitykite toliau!); b) valandos interviu su dviem mokytojais: mokytojams svarbiausia išsiaiškinti, ar mokinys yra smalsus ir ar turi didelį norą mokytis. Šioje mokykloje svarbiausia yra “cultural fit”, nes interviu metu ne tik tikrinamas moksleivis, bet ir moksleiviui stengiamasi kuo daugiau papasakoti apie mokyklą, kad jis – pamatęs, kad ji jam netinka – jos nepasirinktų; c) Trijų dienų dirbtuvės, kurių metu kandidatai atlieka akademines ir socialines užduotis; dirbtuvėms vadovauja vienuoliktokai; mokytojai stebi ir labiausiai stebi socio-emocinius dalykus. Anot direktoriaus, “social aspect is major”. 
- Klasėje – 30 vaikų, kiekviena klasė turi po savo auklėtoją-mentorių(-ę);
- Visi (!) mokiniai patys susidaro savo tvarkaraštį: yra privalomi dalykai (juos nustato švietimo ministerija), yra privalomai pasirenkami ir yra laisvai pasirenkami (visiškai kaip universitete!); Tėvai privalo pasirašyti, kad pritaria tokiam tvarkaraščiui;
- Moksleiviai keturias savaitės dienas mokosi nuo 8:00 iki 19:30 (taip, 13 – TRYLIKA – pamokų!), penktą dieną nuo 8:00 iki 14:00, o kas antrą savaitę – ir šeštą dieną nuo 8:00 iki 13:00. (pala, kas ten sakė, kad Lietuvos moksleiviai mokosi...per daug?!) Žodžiu, 40 valandų per savaitę pamokų yra absoliutus minimumas, įmanomas šioje mokykloje.

Dar labai daug visko kalbėjome. Analizavome tvarkaraščius. Kalbėjome, kaip jie sudaromi. Nuosekliai apie priėmimo tvarką. Bet dar buvo įdomumų:

- Direktorius siekia (taip, siekia!), kad ateinantys dirbti mokytojai neturėtų pedagoginio išsilavinimo. Kadangi ministerija vis spaudžia, tai jis padeda jiems įgyti, bet tik tuo atveju, jei jie nori ir sutinka. Kitu atveju jie tiesiog dirba be pedagoginės kvalifikacijos, ir tiek;
- Mokyklos kontraktas mokytojui – 40 valandų: 24 valandos pamokų ir 16 – pasiruošimui, susitikimams, profesiniam tobulėjimui, individualiems susitikimams su vaikais, su tėvais ir t.t. ir pan. 
- Mokyklos mokytojų atlyginimai – visiškai tokie patys kaip paprastose valstybinėse Izraelio mokyklose, tačiau, anot jo, mokytojai ateina čia dirbti dėl mokyklos specifikos.

Kai paklausiau, kas yra sunkiausia, atsakė, kad rasti pusiausvyrą tarp laisvės, kurią norėtų duoti (ir duoda) mokytojams ir reikalavimų laiku užpildyti dokumentus, parašyti refleksijas ir pan. Sakė, ypač sunku su progreso aprašais, nes mokytojai vis sako, kad neturi jiems laiko :))) Dar, sakė, sunku mokytojams dirbti komandoje, nes jie individualistai, kiekvienas nori sau. Dar įvardino didelę bėdą – neaktualius ir nuobodžius profesinio tobulėjimo mokymus pedagogams, kuriuos siūlo akredituoti švietimo centrų Lietuvoje atitikmenys Izraelyje. Sakė, pernai tiesiog spjovė į juos ir parsisiuntė lektorę iš JAV, kuri buvo gaivaus oro gūsis ir labai visiems patiko!

Ir dar. Įdomiausia. Prisimenate, rašiau, koks yra išlaikančių brandos egzaminus Izraelyje vidurkis? Tai vat šioje mokykloje vidurkis yra 98-99%. Ir tai dar ne viskas. Pavyzdžiui, praeitą savaitę Knesete buvo apdovanoti jaunimo moksliniai darbai. Pirma, antra ir trečia vietos – ši gimnazija. Leiskite priminti, kad jie VISIŠKAI neatsirenka akademiškai gabių jaunuolių. Kai kuriems, sakė, net labai nesiseka tradicinėje mokykloje. Ypač tokiose, kur viskas pasakoma ir nurodoma. Ir vat ateina čia, kur tiek daug laisvės ir...ne tik geriau jaučiasi, bet ir pradeda skinti akademinius apdovanojimus!

Teisybę pasakius, dar galėčiau keliolika lapų prirašyti. Pavyzdžiui, apie tai, kad abu diskutavome ir apie High Tech High mokyklas. Kai jis užklausė, ar esu buvus ir ką manau, išvirtau iš koto. Niekas. Nie-kas manęs Lietuvoje nėra apie jas užklausęs. O čia vat ramiai sau vaikščiodami po klases diskutavome. Ir vienoje tų klasių vienas mokytojas vedė astrofizikos pamoką. Nes, kaip sakant, kodėl gi ne? O dailės klasėje vienuoliktokas pasakojo apie tai, kaip jis nusprendė, kad jį labiau domina skulptūra, o ne dailė, tad tiesiog ėmėsi skulptūros.

Po šios mokyklos jau vėluodamos važiavome į Nitzan “housing project for individuals with learning adaptive and functional difficulties” , kurie yra keliuose Izraelio miestuose, tačiau mes aplankėme Modi'in – tarp Jeruzalės ir Tel Avivo.

Nitzan projektai yra kažkas tokio, rimtai! Šiame mieste yra septyni butai, kuriuos “išskyrė” miesto savivaldybė, tačiau juose veiklą vykdo Nitzan. Šiuose butuose gyvena 33 jauni žmonės (vyresni, nei 21erių), kurie turi spec poreikių ir dėl šių savo ypatingų poreikių negali sėkmingai integruotis į visuomenę.

Su šiais žmonėmis dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, kurių tikslas – kad žmonės taptų savarankiški, kad igytų svarbius, gyvenimui būtinus įgūdžius. Taigi juos moko biudžeto subtilybių, gaminti valgyti, išsiskalbti, susitvarkyti ir pan. Dauguma jų dirba (anot vadovės, daugumos atlyginimas yra šalies minimumas), o jei nedirba – Nitzan darbuotojai padeda ieškoti tinkamo darbo.

Bute, kuriame apsilankėme mes, gyvena 5 vyrai. Jauniausiam – 21eri, o vyriausiam – 34eri. Taip pat susitikau su viso projekto mieste vadove, dviem socialiniais darbuotojais ir dviem merginomis, kurios gyvena viename iš tokių butų netoliese (kaip ir minėjau, mieste yra 7). Vienas iš darbuotojų 25 metus dirbo spec pedagogu, tačiau prieš pusmetį nusprendė ateiti dirbti čia. Vienas jaunuolis apie jį sakė: jis man kaip antras tėvas. Ir – kai jis taip sakė – mačiau, kad to jau pagyvenusio vyro akyse kaupėsi ašaros.

Vadovė pasakojo, kaip šią Chanukos šventę į savo organizacijos renginį kaip VIP svečius juos visus pakvietė banko, kurio paslaugomis naudojasi, vadovė. Į renginį atėjo ir vicemeras, rabinas, visi valgė spurgas ir džiaugėsi bendryste. Tokių istorijų šįvakar išgirdau keliolika. Apie tai, kaip jiems daug kas padeda, daug kas aukoja, daug kas prisideda įvairiom pramogom ar veiklom. Pavyzdžiui, šiemet visi keliaus į Olandiją.

Išgirdau ir labai liūdnų istorijų. Gražia, turtinga anglų kalba vienas vyras pasakojo, kaip iš jo tyčiojosi gimnazijoje. Kaip mokytojai buvo geranoriški, net mieli, tačiau visiškai jam nepadėjo, nors puikiai žinojo, kad jo niekur nekviečia klasiokai, kad jis jaučiasi be galo vienišas. Anot jo, jam buvo be galo skaudu. Kaip sulaikyti emocijas, kai žmogus su ašaromis akyse sako: aš buvau labai vienišas ir labai nelaimingas paauglys?! Ir dar pasakojo, kaip dabar jam gera. Gera turėti draugų. Gera drauge eiti į kiną. Gera drauge eiti į kavinę. Paklaustas, ar turi draugę, jis atsakė, kad su socialine darbuotoja mokosi kalbėti su merginomis, nes yra labai kuklus ir jam sunku užkalbinti merginas.

Dar jie pasakojo apie atvažiuojančius aplankyti tėvus. Apie tai, kaip vieno jų tėvai buvo griežtai prieš, kad šis išsikraustytų iš namų (nu kur jau mes išleisim savo vaiką, kuriam ir taip sunku, nežinia, kur!), tačiau pasidavė sūnaus įkalbinėjimams atvažiuoti į vieną šventę ir jau į šventės pabaigą kalbėjo su vadove, kada jis galėtų atsikraustyti Beje, jis – IT specialistas.

Man viskas priminė studentų bendrabutį, kuriame lankosi ne tik tėvai, bet ir pedagogai, kurie šiaip yra ne visai pedagogai. Kadangi kalbėjome ir vakarieniavome (vakarienę pagamino jie!) iki maždaug 22val, paklausiau, ar darbuotojai turi asmeninį gyvenimą. Pasirodo, visi, išskyrus vieną, turi ir savo šeimas. Anot jų, čia – gyvenimo būdas, ir tikrai toks darbas ne kiekvienam skirtas. Kai išėjome į lauką, socialinė darbuotoja niekaip negalėjo prisiminti, kur paliko savo mašiną Sakė, kad – kai pereina iš vieno buto į kitą ir užsibūna – kartais taip vat ima ir pamiršta, reikia ieškoti.

Kai pavalgėme, aš norėjau nusinešti savo lėkštę, tačiau buvau sulaikyta: tu esi mūsų svečias, o mums būtina mokytis savarankiškumo! 

Visą kelią atgal kalbėjome apie kitus Nitzan projektus ir apie tai, kad Izraelis skiria labai daug dėmesio ir didelį finansavimą tokiems projektams. Bet vis vien yra projektų, kurie yra be širdies ir yra tokių, kur supranti, kad ten širdis – visa ko centras.

Iki kambario parėjau gan iš lėto, nes mintys tiesiog permušinėjo  viena kitą, įsirangiau į lovą ir, galvoju, reikia užrašyti, kol neužmigau – kad nepamirščiau. Diena, atrodo, prasidėjo prieš savaitę. Negaliu patikėti, kad šiandien vaikščiojau senosios Jeruzalės gatvėmis ir akimirkai galvą atrėmiau į Raudų sieną. Ir jau visai tuoj, po 7val, mane vėl pasiims ir važiuosiu dar kalbėtis, patirti, pasisemti ir pasidalinti.

Ketvirtoji – paskutinė – diena.

Šiąnakt nusprendžiau neiti miegoti, nes, na, jau 02:22, o į oro uostą išvažiuoju 04:30. O juk dar reikia atrašyti el laiškus (kurių per dieną prisikaupė milžiniška krūva) ir susirinkti medžiagą kalbai, kurią rašysiu ryt tas 3.5val, kai skrisiu  Žodžiu, pamiegosiu...kažkada 

Šiandien buvau darželyje, kurį bene labiausiai norėjau aplankyti. Nes, na, Dan Shechtman yra šiek tiek prie šio projekto nagus prikišęs (žodžiu, kai jis gavo Nobelio premiją, susitiko su Haifos meru ir nusprendė, kad reikia daugiau gamtos mokslų ikimokyklinio ugdymo įstaigose), be to, darželis yra unikalus ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje.

Čia susitikau su mokslininke (neuroscience), kuri adaptavo valstybinę ikimokyklinio ugdymo programą, apmokė mokytojas bei su savivaldybės atstove, kuri kaip ir buvo (yra) už visus šiuos reikalus atsakinga. Ir, žinoma, su mokytojomis, su kurių viena tai pakalbėjome kaip reikalas. Ir dar stebėjau, kaip vyksta veiklos.

Ir aš netekau žado. Ir netekau žado labiausiai dėl to, kad…Vaikystės Sode tą darome nuo 2010-ųjų! Ėjome su ta mokslininke, ir aš aikčiojau: geras, ir tą darome…ir tą…ir tą! Tai ji sako: tu gal atvažiuok čia? O aš jai: o tai gal Tu į Lietuvą?! 

Ji man pasakojo, kas nepasiteisino (beje, nepasiteisino ir pas mus!), ką ir kaip jie daro kitaip, kur užsako priemones ir t.t. ir pan. Ta prasme, kai tu matai, kokie resursai buvo tam skirti Izraelyje (vien moksliniai!) ir kai žinai, su kokiais resursais dirbai pati, tai bėgioja šiurpuliukai. Žodžiu, mes su ja išsikraustėme į kitą dimensiją ir kalbėjome, kalbėjome, kalbėjome. Neištvėriau ir savo komandai parašiau, kad, na, pasiruoškite, atsiraitosime rankoves ir bus reikalų. Nes bus dar geriau. Beje, ir mokytojams, ir vaikams. Visa tai pamatysite Vaikystės Sode naujais mokslo metais! 

Dar šiek tiek apie darželį:
- Klasėse – po 26 vaikus. Su jais dirba viena mokytoja ir viena asistentė (taip, dauguma moterys)
- Vaikai darželyje yra nuo 7:30 iki 17:00. Ugdymas yra iki 14:00 valandos, tada jau galima eiti namo ARBA laikas nuo 14:00 – žaidimų laikas
- Sunkiausia – rasti tinkamas mokytojas. Visų pirma, ikimokyklinio ugdymo pedagogo profesija nėra prestižinė. Visų antra, vyksta kaita, nes, kaip pasakė fainuolė mokytoja: “here we are not afraid to change teachers if they are not a good fit”
- O čia faktas, kur iš aš išsižiojau: jos nuomone, vidutiniškai iš 26 vaikų 10 turi spec poreikių; daugiausiai problemų yra susiję su elgesiu ir su tuo, kad tėvai nepripažįsta, jog vaikas turi bėdų ir sako, kad “namuose viskas gerai, jūs kažką ne taip darote”. “If parents don’t cooperate, we can’t help the children”, - liūdėjo visa su mumis bendravusi komanda. 
- Papasakojo, kad yra vaikų, kurie muša mokytojas. Spardo. Spjaudo. Tiesa, tokių nėra daug, bet pasitaiko ir ne per rečiausiai. Prieš porą savaičių vienas vaikas į mokytoją darželyje metė kėdę. Gerai, kad asistentė nufilmavo, nes, atėjus mamai, vaikas rodė mėlynę (vaikui – penkeri) ir sakė, kad mokytoja į jį stūmė kėdę ☹ (o iš tiesų pats su ta kėde užsivožė, kai mokytoja tik bandė apsisaugoti)
Žodžiu, nėra namų be dūmų, bet užtat papasakojo, kaip stengiasi tėvus įtraukti per projektus, kaip smagu dirbti su tais, kurie įsitraukę ir dalyvauja, kaip vaikai – šitaip neinfantilizuojant ugdomi – yra akivaizdžiai visa galva aukštesni už bendraamžius. 
Viskas, ką pasakojo, buvo artima, suprantama, išgyventa. Ir tiek daug gerosios praktikos parsivežu, kad, atrodo, net spirgu!

Po šios mokyklos skubėjome į dar vieną pradinę mokyklą. Paprasta mokykla, tačiau visoje šalyje žinoma dėl savo inovatyvių idėjų. 
- Mokykloje mokosi 800 vaikų
- Kiekvienoje klasėje – po 30-32 vaikus
- Mokykloje dirba du socialiniai pedagogai (vienas 1-3 klasėms ir viena 4-6 klasėms) ir vienas psichologas
- Jų nuomone, kiekvienoje klasėje yra maždaug 6-7 vaikai, kurie turi spec poreikių ir kuriems reikia tėvų ir mokytojų pagalbos
- Kai vaikai netinkamai elgiasi, lieka po pamokų ir gauna įvairių socialinių užduočių. Pavyzdžiui, vienas vaikas metė akmenį, tai jam teko likti po pamokų ir paruošti projektą apie kieme esančius akmenis, jų savybes ir pan. Vėliau tą projektą reikėjo pristatyti klasėje. Kitas vaikas nemandagiai elgėsi su jaunesniais vaikais mokykloje, todėl vieną dieną turėjo dirbti klasės asistentu pas pirmokus, o po pamokų padėti mokytojai susitvarkyti. 
- Mokyklos biure dirba 6 žmonės: direktorė, pavaduotoja, sekretorė, neformalaus ugdymo koordinatorė ir dvi valytojos (taip, perskaitėte teisingai: 800 vaikų mokykloje – dvi valytojos!) Be to, direktorė dar ir septynias valandas per savaitę dirba klasėje – moko.
- Visas ugdymas vyksta kūrybingai, per patirtį, bandymus
- Dauguma priemonių – pačių mokytojų pagamintos
- Stipri mokinių savivalda: pavyzdžiui, pernai mokykla sutaupė 7 000 (!) eurų, nes mokiniai pamatė, kad tualetai leidžia vandenį ar vaikai elgiasi neatsakingai. Patys vaikai su mokytojais pataisė tualetus, kalbėjo apie atsakingą vartojimą ir štai jums rezultatas! Pačios mokyklos vadovės sakė, kad skaičiai įspūdingi 
Kas sunkiausia? Pradžioj įtikinti mokytojus, kad profesinis tobulėjimas – būtina darbo dalis. Ir susitarti, kad svarbiausias klausimas mokykloje: AR VAIKAS IŠMOKO? Ir – jeigu neišmoko – daryti viską, kad išmoktų. Kalbėjau su anglų kalbos mokytoja, kuri pasakojo, kad su kiekvienu vaiku mokytojai tariasi, o jeigu nesusitaria – kviečia tėvus ateiti į mokyklą prieš pamokas. Sakė, kad paprastai užtenka vieno karto 
Man tikrai buvo įspūdinga mokytojų pačių pasigamintų priemonių gausa. Fantastika! Ir dar buvo įspūdinga tai, kad mokytojai labai daug pamokų perkelia į muziejus, lauką, koridorius, ir visa tai yra tarpusavyje susiję.

Grįždamos į Tel Avivą užsukome į dar vieną Nitzan centrą, kurį drąsiai galima vadinti korepetitorių/testavimo (įvertinimo) centru. Jam vadovauja garbaus amžiaus moteris, kurios pirmasis darbas buvo Shimon Peres asmeninė asistentė. Ja ji dirbo šešerius metus. Kodėl išėjo? Nes, sakė, dirbo paromis, o labai norėjo šeimos ir vaikų  Pasigimdžiusi vaikus būtų norėjusi grįžti, tačiau...Peres nebeišrinko. Apskritai jos istorijos, na, stogą plešia. Visų pirma, ji jau 29 metus savanoriauja. SA-VA-NO-RIAU-JA. Taip, jūs perskaitėte teisingai. Ji – vadovė, kuri savanoriauja. Nes, sakė, nori duoti. Dirba paprastai nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Geoula Joffe, kurios šaknys – Rygoje. 
Šiame centre dauguma vaikų – vidutinių arba aukštų kognityvinių gebėjimų, tačiau jie neprisitaiko paprastose mokyklose. Nes ten klasėse per daug vaikų. Nes ten mokytojai neužmezga asmeninio ryšio. Nes nepadeda jiems tada, kai reikia tiesiog susėsti drauge ir individualiai paaiškinti užduotis. Čia yra tie vaikai, apie kuriuos, anot jos, mamos/tėčiai sako savo vaikams: “Don’t play with him, he will bring you down”, o mokytojai šiems vaikams vis kartoja “try more”. 
Taip šie vaikai atsiduria šiame centre. Su jais dirba pedagogai, kurie už savo darbą gauna labai simbolinį mokestį. Kaip ji randa tokius pedagogus, kurie sutinka vakarais taip dirbti? O, sako, aš ne randu, aš – renkuosi, o jei tiksliai: “I choose them one by one like diamonds”. Dauguma pedagogų – vyresnio amžiaus žmonės, kurie dirbo mokytojais. Arba studentai. Bet kruopščiai atrinkti, kad tiktų šios organizacijos kultūrai. Be to, jeigu vaikui per porą mėnesių nepradeda gerėti rezultatai/sektis, mokytojas yra keičiamas. Supažindina mane su viena iš mokytojų, nes, na, ji septintajame dešimtmetyje į Izraelį atvažiavo iš Lietuvos – pati dar visai maža mergaitė. Klausiu, ar kalba lietuviškai, atsako, kad supranta, tačiau nekalba. Čia kiekvienas turi istoriją. Mes ir kiekvienas turime, bet mažai jas sekame. Reikėtų pasimokyti sekti jų daugiau...
Man ir vėl įspūdinga buvo tai, kad viskas čia – aukos. Pastatas. Pianinas. Lentynos. Stalai. Kai kurios priemonės. Atrodo, jau galėčiau susitaikyti, kad čia tai yra norma, bet vis vien nelengva aprėpti. O dar kai sužinojau, kad dalis policijos pareigūnų yra savanoriai, kurie turi kitus darbus, tačiau dalį savo laisvalaikio skiria savanoriškam darbui policijoje...
Atsisveikinant Geoula sako: duosiu tau auksinį patarimą. Ir jis buvo (yra!) auksinis. Tik – kadangi jis skirtas man – pasiliksiu jį sau. Taip, kaip ir fantastines jos istorijas, kurių negalėjau atsiklausyti. Bet jom gal ir pasidalinsiu kada ne antrą valandą ryto!

Į viešbutį lėkiau, nes šiandien dar visiškai netikėtai buvau pakviesta Tel Avivo Nokia arenoje žiūrėti Žalgirio ir Maccabi rungtynes. Stoviu prie scenos anksčiau atvykusi ir žiūriu, kaip apšyla Lietuvos krepšininkai. Tas žmogus, kuris padeda rasti vietą atsisėsti, prieina prie manęs ir klausia: Lita? (Lietuva?) Linksiu. Paaiškėja, kad baltarusas. Atvažiavo 1989. Iš Minsko. Sakė, myli Vilnių ir yra daug kartų buvęs. Palinkime vienas kitam nuostabaus vakaro. Aš niekaip negaliu liautis galvojus, kas būtų buvę, jei tie žmonės nebūtų palikę Lietuvos? Ir kas būtų šiandien, jei nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo?

Per rungtynes daugiau kalbėjome tai su vienu lietuviu, tai su kitu, nei žūrėjau rungtynes. Užmesdavau akį, bet įdomesnės buvo istorijos, kurias išgirdau.

Apskritai, istorijų kelionė. Parsivežu jų devynias galybes. Shalom, Izraeli. Parsivežu daugiau ramybės.



 

Registracija į Šeštadieninę mokyklėlę

"Mažasis mokslininkas" jau prasidėjo!

Daugiau informacijos ČIA