Šeštadienio ankstų rytą perskaičiau straipsnį apie tai, kad suomiai apsisprendė reformuoti savo švietimo sistemą. Jau iki dienos pabaigos su manimi daug kas pasidalino šiuo straipsniu. Džiugino tai, kad daug kas domisi, kokia yra mūsų švietimo sistema ir ką mes galėtumėme daryti, kad būtų geriau. Džiugino ir tai, kad suomiai galų gale žengė šį drąsų žingsnį.

Aš vis pagalvodavau, kas bus pirmieji, tiksliau, kokia valstybė bus pirmoji. Buvo laikas, kai svajojau, kad tai bus Lietuva. Maniau, kad mūsų reforma bus radikali ir iškart tapsime vieni pirmaujančių. Svajojau, kad mūsų šuolis bus toks didelis, o drąsa tokia netikėta, kad apie Lietuvą kalbės taip, kaip kalbėjo, kai prieš  25erius metus išdrįsome paskelbti esą Nepriklausoma valstybe.

Ką gi, užteks apie svajones. Reikia pripažinti, kad esame valstybė, kuri labai nemėgsta kaitos. Pajuokauju, kad nieko naujo – krikščioniška valstybe irgi tapome vieni paskutiniųjų. Akivaizdu, kad su atvirumu kaitai turime problemų.

The Economist išspausdino lentelę, kurioje aiškiai matome, kad Lietuvos rodikliai per šešerius metus krito, o ne kilo. Pritariu visiems sakantiems, kad testai – dar ne viskas. Žinoma, kad ne viskas. Bet ir ne niekas. Turime įsisąmoninti, kad matematikos testų rezultatai kitų valstybių kontekste krito iš 30 į 37 vietą, o skaitymo – iš 32 į 39 vietą nuo 2006 iki 2012 metų, ir tai reiškia, kad ženkliai atsiliekame nuo OECD valstybių vidurkio (kuris, beje, taip pat krito!). Apie testus/egzaminus kalbėdama naudoju W.Churchill’io frazę, kurią jis ištarė kalbėdamas apie demokratiją: kol neturime nieko geriau, teks ja pasitenkinti. Ar manau, kad egzaminai – geriausia, kas gali būti? Ne. Ir ypač ne tokie, kokie yra dabar. Ar turime šiai dienai kažką geriau? Ne. Vadinasi, teks pasitenkinti egzaminais tol, kol rasime geresnę alternatyvą. Viliuosi, kad labai ilgai neteks jos laukti.

Apie tai, ką darys Suomija, pradėjau kalbėti gan seniai. Garsiai – jau daugiau, nei penketą metų. Tiesiog ne tik savo studijų ir darbo metu, bet ir kalbėdama su mokslininkais iš geriausių pasaulio universitetų vis girdėjau ir pati įsitikinau – XXI amžiaus vaikams nebereikia „dalykų”, jiems reikia mokytojo-gido, kuris padėtų ne(be)pasiklysti informacijos gausoje, ją rasti, patikrinti šaltinį. Ir tas mokytojas-gidas turi būti įdomus. Na, gerai, nereikia, kad jis būtų Stephen’as Hawking’as, bet bent jau toks, kuriam nepradės timpčioti viršutinis akies vokas, kai vaikas užduos klausimą, į kurį atsakymo jis nežino. Ir ne tik netimpčios, bet jis net ir pasakys: „Oho, geras klausimas! Eime, išsiaiškinsime drauge”.

Ir kuo giliau ėjau į mišką, tuo aiškiau mačiau, kad pats didžiausias iššūkis, jei norime pakeisti švietimo sistemą, yra mokytojas. Ne, nesiūlau keisti mokytojų. Bet norisi daugiau tokių. Sąmoningai pasirinkusių.

Praeitą savaitę turėjau darbo interviu. Su žmogumi, atėjusiu iš finansinio sektoriaus. „Taršiau” kaip reikalas (žr lentelę apačioje): ar TIKRAI nori ateiti į švietimo sektorių? Nes pas mus finansinių stebuklų nėra. Yra galimybių. Yra daug kūrybinės laisvės. Daug priemonių. Daug pasitikėjimo. Ar tikrai esi pasiruošusi tokiam iššūkiui?

Jau esu rašiusi, kaip per vieną konferenciją rugsėjo mėnesį daug laiko praleidau su pedagogus ruošiančia profesore iš Suomijos. Kai iš pirmų lūpų išgirdau, kad studentai mokosi daug ir sunkiai bei turi nepaprastai daug praktikos, o atlyginimai baigus studijas (atsižvelgiant į tai, kokios yra kainos, kokia yra būsto nuoma ir pan.) nėra dideli, nustebau (nes juk vienas pagrindinių argumentų Lietuvoje yra tas, kad „mokėkite kaip suomiams, tai ir dirbsime kaip suomiai”). Bet aš turiu ir kitą lentelę. Pasirodo, amerikiečiai turėtų mažinti savo pedagogų atlyginimus 4.7%, kad jie būtų tokie, kaip Suomijoje, o šveicarai – net 48.5%. Vaje. Tai ką dabar galvoti? Tai gal vis dėlto ne atlyginimai yra esmė?

PPP lentelėje – Purchasing Power Parity

Kadangi jau pakalbėjome apie atlyginimus, galime pradėti kalbėti apie esmę.

Esmė ugdymo įstaigoje yra žmonės. Ir nors mes į ugdymo įstaigą susirenkame dėl vaikų, nors jau nemažai metų kalbame apie pedocentrizmą (kad pedagoginio proceso centre turi būti vaikas), tačiau nepaprastai daug kas priklauso nuo tėvų ir nuo pedagogų. Iš tiesų viskas nuo jų priklauso. Nes vaikas stebi ir mokosi. Ir ko tą vaiką išmokome, tą ir turime. Taip, mes jau žinome, kad 50% lemia genai ir 50% lemia aplinka, vadinasi, ne viską gali aplinka (šį argumentą – kai kratosi atsakomybės – dažnai pasitelkia sau mokykla) ir ne viską gali genai (šį argumentą – kai kratosi atsakomybės – dažnai sau pasitelkia tėvai), tačiau, manau, atėjo laikas susitelkti.

Prisimenu, viename savo interviu pasakiau, kad mokytojas, kuris nepakalba su sunkų metą išgyvenančiu vaiku, nes jo „kontaktinis laikas baigėsi”, yra nevertas mokytojo vardo. Oi, buvo tada. Išgirdau epitetų, kad esu „vergvaldė”, „išnaudotoja” ir pan. Ir tada prisiminiau vieną savo FB draugės įrašą, kur ji parašė, kad vaiko mokytojas per savo Kalėdų atostogas atėjo į vaiko rungtynes, nes vaikas prašė. Tiesiog. Vat apie tai aš kalbu. Įsivaizduojate kunigą, užtrenkiantį bažnyčios duris? Įsivaizduojate mediką, praeinantį pro žmogų, patiriantį priepuolį? Visi mes suprantame, kad žmogus negali ir neturi dirbti 24/7, bet reikia suprasti ir viena: pašaukimas – ne darbas. Prisimenu, skaičiau Mikelandželo biografiją ir ten buvo parašyta, kad jis granito luite matydavo maldaujančią išlaisvinti skulptūrą ir negalėdavo nurimti, kol jos neišlaisvindavo. Visi skaitome tokias istorijas ir žavimės. Ir štai reikia kažką padaryti patiems ir sakome: ėėėėėėėėė, aš tai jau nenoriu! Dabar įsivaizduokite, kad Lietuvos švietimo sistema – ta skulptūra, įkalinta granito luite. Ar tik pakapstysime ir sakysime, kad jau baigėsi darbo valandos, ar susiimsime ir ją išlaisvinsime?!

Žmonės mėgsta dirbti darbą, kuris yra gerbiamas. Ar mes gerbiame mokytojus? Prieš keletą savaičių dalyvavau kitoje konferencijoje, kurioje vėl teko bendrauti – šįkart vėl su kita – profesore iš Suomijos. Sėdėjome per pertrauką tarp pranešimų ir uždaviau klausimą: KODĖL Suomijoje mokytojo specialybė yra gerbiama? Kodėl jauni žmonės nori tapti mokytojais? Ji sako: geras klausimas, pagalvosiu… Ir, sako, Suomijoje mes visada gerbėme mokytojus. Mokytojus, gydytojus ir kunigus. Primena Lietuvą, ar ne? Juk visi prisimename šį atmintin amžiams strigusį vaizdinį, tiesa?

Visi prisimename knygnešius. Kaip tai unikalu, nepakartojama ir prasminga. Ir MES TAI DARĖME. Mes, lietuviai. Rizikavome. Nevirkavome dėl atlygio už šį darbą. Nevirkavome dėl darbo valandų. Nežiūrėjome, kad „tai man nepriklauso”. Gyvybe rizikavome. Kas nutiko?! Juk tuomet – kaip ir dabar – kyla išlikimo klausimas. Gal mes gyvename per gerai?  Nes tai, kad švietimas yra svarbu, kad nuo jo priklauso mūsų tautos išlikimas ir apskritai, kokia ji bus, suprantame. Tai kur nutrūko grandis? Tiksliau, kas nutiko tarp to, kur buvo „aš esu Mokytojas!” ir to „ahem…na…eeee…dirbu mokykloje…hm…mokytoja/-u…” Kur dingo savigarba? Pasididžiavimas?

Vienas smagiausių reiškinių man yra tai, kad į Vaikystės Sodą ateina daug jaunų žmonių. Pradžioje jie ateina, nes jiems reikia darbo. Tiesiog. Na, kol studijuoja, kol apsispręs, ko gyvenime nori. Ir man tai atrodo visai normalu. Na, jaunas žmogus. Na, įstojo nebūtinai ten, kur svajojo įstoti (juk Lietuvoje vis dar turime tradiciją, kad daug svarbiau yra aukštasis, o koks – jokio skirtumo, svarbu, kad „turiu aukštąjį”). Aš džiaugiuosi, kad apskritai – žinant situaciją – į ugdymo įstaigą ateina jauni žmonės, o ne tiesiai eina vadybininkauti arba projektų administruoti. Bet kalbu net ne apie tai. Kalbu apie tai, kad jau ne kartą ir net ne penkis buvo taip:

– ateina ir dirba

– nebegali suderinti su studijų grafiku (arba su savo gyvenimo būdu) ir išeina

– grįžta

Ką tai reiškia? Mano akimis, tas antrasis atėjimas yra nepaprastai sąmoningas. Jis parodo, kad žmogus – žinodamas, kaip viskas bus – apsisprendžia, kad tai vis dėlto yra skirta jam/jai. Man tai teikia labai daug vilties. Dėl to taip visada palaikau „Renkuosi mokytis”. Kodėl? Nes jie pritraukia sąmoningai apsisprendusius. Šiandien, kai daug kas stoja į pedagogiką nežinodami, ar norės dirbti mokytojais, sąmoningumas yra nepaprastai svarbus. Būtų puiku turėti sąmoniningumo matuoklį, kuris objektyviai išmatuotų žmogaus pašaukimą, motyvaciją ir sąmoningumą. Deja.

Dėl to tikiu, kad reikia paleisti tuos, kurie nori būti paleisti. Visada kartoju, kad Lietuva yra laisva, demokratinė valstybė, kad niekas nieko prievarta jokiame darbe nelaiko, kad visi patys sąmoningai pasirenkame kiekvieną rytą atsikelti ir eiti į darbą. Tai yra mūsų pasirinkimas. Suprantu, kad Šiaurės Korėjoje žmonės neturi pasirinkimo, tačiau Lietuvoje niekas nieko neverčia. Vadinasi, jeigu jau darai, tai…daryk gerai! Ir štai ateina žmogus ir sako: „noriu studijuoti”. Žinote, ką sakau aš: „Studijuok!”. Ateina žmogus ir sako: „Noriu padirbėti užsienyje”. Aš sakau: „Gero kelio!”. Sako: „Noriu išbandyti save kitame darbe”. Atsakau: „Bandyk!”. Ir nors man kartais skauda širdį tą žmogų paleisti (nes turėsime kalbėti su tėvais, kodėl jie išėjo, o mes Lietuvoje – kaip jau minėjau anksčiau – esame labai jautrūs kaitai; turėsime apmokyti naują žmogų, integruoti jį į kolektyvą, klasę ir t.t. ir pan.), bet tas skausmas yra savanaudiškas. Šiaip, kai atsiriboju nuo savo rūpesčio, aš džiaugiuosi, kad žmonės studijuoja, kad išdrįsta išeiti iš komforto zonos, kad yra atviri kaitai. Nes tai – įrodymas, kad virsmas įvyks. Pamatysite. Nes prieš keletą dienų gavau iš buvusios darbuotojos padėką – ji parašė, kad tik darbo Vaikystės Sode dėka ji išdrįso imtis to, ko visą gyvenimą nedrįso; gavau dar vieną padėką iš į tarptautinę mainų programą patekusios darbuotojos – ji pasakė, kad būtent Vaikystės Sodo organizacijos kultūra ją paskatino užpildyti paraišką; dar viena darbuotoja parašė, kad ji didžiuojasi galėdama būti Vaikystės Sodo ambasadore. Tai yra žmonės, kurie ne(be)mano, kad būti pedagogu yra „prastas lygis”. Ir aš tikiu, kad tokių žmonių Lietuvoje yra daug. Ir aš tikiu, kad mes visi – surėmę pečius ir galvas – galime pakeisti požiūrį į šią profesiją.

Ir yra dar viena žmonių grupė apie kurią privalu kalbėti. Tai – mes, tėvai. Ar mes esame bendruomenės dalis? Ar mes atliekame savo darbą? Štai visai neseniai kalbėjome su Aidu Puklevičiumi, Gitanu Nausėda ir Sauliumi Jurkevičiumi apie tai, kaip svarbu, kad šeima aktyviai dalyvautų vaiko ugdymo(si) procese ir nesikratytų atsakomybės. Nes – kad ir kaip mums atrodytų – šeima vis dėlto yra nepaprastai svarbi.

Štai mūsų skaitymo rodikliai krenta, ar ne? Kiek penkerių metų vaikų kasdien namuose mato skaitančius tėvus? Kiek tėvų randa laiko kasdien bent 20 minučių paskaityti su vaiku? Kiek tėvų reguliariai keliauja su vaiku į knygyną (arba biblioteką)? Jeigu vaikas matys tėvus su televizoriaus pulteliu, o ne su knyga, tai mes, pedagogai, galime galą darytis skaitydami su vaikais – efekto nebus. Tiksliau, jis bus nedidelis. Turime suprasti, kad švietimas – visos bendruomenės atsakomybė. Ne tai, kad „aš jau susimokėjau” (ar mokėdamas mokesčius, ar apmokėdamas privačios ugdymo įstaigos sąskaitą), o „ką padariau aš, kad padėčiau tai ugdymo įstaigai dirbti savo darbą”? Nes vaikas, na, ilgalaikis projektas, o jo ugdymas – daug metų trunkantis procesas. Ir atsakingi už jį esame visi: ir tėvai, ir mokykla. Dabar gi man susidaro įspūdis, kad tėvai stebi, ką ne taip padarys ugdymo įstaiga, o ugdymo įstaiga – kur suklups tėvai. Gal jau metas sutelkti jėgas vardan vaikų?

Taigi apibendrindama noriu išskirti keletą minčių:

– mes tikrai einame tokios mokyklos link, kur nebebus dalykinės sistemos, kur mokiniai dirbs projektais ir temomis. Nedrąsu? Visada žengti pirmą žingsnį yra nedrąsu! Todėl turime susikibti rankomis, kad jaustumėme bendrystę, ir jį žengti.

– mintis: „eksperimentuokite su kuo nors kitu” yra labai trumparegiška. Suprasdami, kad kaita vyksta ir tai, kad ji neišvengiama, turime susigyventi su ja, o ne įsispirti visomis jėgoms ir jai priešintis. Tiesa, gali būti ir blogiau, pavyzdžiui, Graikijos skaitymo rezultatai yra prastesni…

– mokytojo profesijos prestižo Lietuvoje kėlimas – kiekvieno mūsų garbės ir sąžinės reikalas. Tiesiog. Bet jokių o-bet-tačiau-jeigu-nors-kam-kaip-kodėl. Tai įvyks ne per metus. Net ne per penketą. Optimistiniu variantu mūsų vaikai jau kitaip vertins šią profesiją. Kodėl?