„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Kodėl paaugliui labiau reikia Mentoriaus, o ne Auklėtojo?
2016 08 16

Nereikia turbūt nė sakyti: paauglystė yra itin jautrus metas, kai reikia žmogaus, kuriuo galėtum pasitikėti, kuriuo galėtum tikėti, su kuriuo galėtum tiesiog…pasikalbėti. Dažnai to žmogaus reikia ne tam, kad jis kažką patartų ir padėtų, kartais tiesiog reikia, kad patvirtintų tai, ką galvoji ir parodytų teisingą kryptį. Būtų šalia.

Ilgai galvojome, kokios Mentorystės reikia pagrindinėje mokykloje. Šiandien paaugliams nereikia „auklėtojų”. Aš matau savo jau tris paauglius vaikus ir girdžiu, kad jiems reikia suaugusių su kuriais būtų įdomu. Tiesiog. Pasikalbėti. Diskutuoti. Išsakyti nuomonę. Pa(si)tikrinti faktus. Pasiskųsti tėvais. Draugais. Gyvenimu. Apsikabinti. Susipykti. Susitaikyti. Tiesiog išsikalbėti – ir apie tai, kas gerai, ir apie tai, kas erzina. Ir kartais net nereikia sprendimų – reikia tiesiog išsikalbėti.

Auklėjimas yra santykis, kur auklėtojas yra aukščiau už auklėjamąjį, nes auklėjamąjį reikia… auklėti. Matau, kad tiems auklėjamiesiems užtenka auklėtojų per akis: tėvai, mokytojai, seneliai, nepažįstamieji autobuse, kurie visi puikiai žino ir supranta, ką ir kaip turi daryti paauglys. Ir kaip reikia jį auklėti. Bet iš tiesų labiausiai paaugliui reikia paramos, pedagogikos (taip, to vedimo!), pasitikėjimo, tikėjimo juo ir tikėjimo, kad jis yra geras ir galintis. Jiems reikia Mentorių. Mentoriai padeda siekti aukštumų sporte, moksluose, santykiuose, na, visur gyvenime. Mentoriai galų gale padeda suprasti, ko vaikas nori šiame gyvenime.

Auklėjimas yra tikslinga veikla ir dažnai fokusuojasi į tai, kokios yra vaiko problemos, ką reikia taisyti, o ne į kasdienybę ir kasdienos iššūkius. Būtent šioje kasdienybėje mums reikia krypties, susitelkimo, prasmės ir supratimo, ką daryti, kad gyvenimas būtų prasmingas. Su paauglėjančiais vaikais ir jau su paaugliais mes turime kalbėti apie tai, ko jie nori, ko jie siekia gyvenime.

Patikėkite, vaikams pokalbiai su suaugusiu žmogumi, kuriuo jie pasitiki, yra labai svarbūs. Kartais tėvai sako, kad jais vaikas gali pasitikėti, kad jie yra geriausi draugai. Puiku, kad yra artimas ryšys, bet vaikui reikia pajusti, kad pasaulyje yra ir daugiau suaugusių žmonių, kuriais galima pasitikėti. Jie taip pat gali turėti įžvalgų, žinių ir įdomių pastebėjimų. Su jais galima pasikalbėti ir galbūt kitaip, nei su tėvais. Paaugliai formuoja savo įsitikinimus apie pasaulį ir apie gyvenimą, todėl jiems reikia ne tik tėvų nuomonės.

Todėl nusprendėme, kad svarbiausia, jog būtų žmogus, su kuriuo paauglėjantis vaikas ir jau paauglys galėtų pasikalbėti. Išsigryninome, kad Mentorystė yra Santykis. Santykis Mentoriaus su vaiku.

Kaip tas santykis atsiranda? Leidžiant laiką drauge!

Mentorius su vaiku gali susitikti bet kur. Koridoriuje. Parke. Kavinėje. Jie gali susiskambinti. Susirašyti Facebook žinute. Susitikimai gali būti ir planuoti, ir spontaniški. Nes kartais tai, kas nutinka, emocija, kuri užplūsta, yra svarbu ir negali laukti. Kartais tos kelios pokalbio minutės turi didesnę įtaką vaiko gyvenime, nei valandos sesija su psichoterapeutu. Nes Mentorystė yra apie kiekvieną dieną ir kiekvieną kiekvienos dienos akimirką. Mentorystė yra apie užuojautą, empatiją, išklausymą ir bene svarbiausi yra šie keturi procesai:

1. Mentorystė ir sprendimų priėmimas. Mentorius padeda vaikui išmokti priimti sprendimus. Paaugliai ir taip yra jautrūs, jiems svarbu prasmė. Jie nori draugauti, nori prasmingų ir praturtinančių draugysčių. Tiesiog dažnai jie nežino kaip ir kur pradėti. Suaugusiųjų įžvalgos padeda.

2. Mentorystė ir sveiki, autentiški santykiai. Kaip jau minėta, Mentoriais gali būti ir tėvai, kiti šeimos nariai bei kaimynai, tačiau neutralus profesionalus Mentorius tikrai įsiklausys į vaiką ir į tai, ką jis sako. Būtina suprasti, kad santykiai yra gyvybiškai svarbūs paaugliams, ir tie santykiai juos arba pakylėja, arba smukdo. Todėl Mentorius padeda naviguoti tuose santykiuose, padeda kurti ir puoselėti juos.

3. Mentorystė ir savo stiprybių išjautimas. Mes visi turime stiprybių, bet kartais taip susikoncentruojame į silpnybes, kad pamirštame, kokie esame nuostabūs. Stiprybės įgalina. Stiprybės suteikia sparnus. Aš kartą, diskutuodama su tėvais, esu pasakiusi: „Pagalvokite, ar tikrai vaikui, kuriam vidutiniškai sekasi matematika, tačiau puikiai dainuoja, reikia…matematikos korepetitoriaus?! Gal jam reikėtų dainuoti? Gal reikėtų visas pastangas dėti, kad jo stiprybė stiprėtų? Nes nejau didžiausia vertė yra ta, kad visur būtų vidutinybė?!”

100% atsakymo į šį klausimą aš dar šiandien neturiu, bet širdis linksta prie to, kad vis dėlto dainininkas turi dainuoti, o ne prakaituoti ties uždaviniais.

Žinoma, bendrasis išsilavinimas reiškia, kad žmogus turi turėti bendrą supratimą apie tai, ką, bendruomenės susitarimu, jį reikia turėti. Tad mes, mokytojai ir tėvai, tiek ir turime užtikrinti. Bendrąjį išsilavinimą. O Mentorius turi padėti vaikui skleistis. Pasitikėti savimi. Tikėti savimi.

4. Mentorystė ir socio-emociniai gebėjimai, gyvenimo gebėjimai. Tegul mergaitės tampa tvirtomis, savimi pasitikinčiomis, gebančiomis merginomis, o berniukai – tvirtais, savimi pasitikinčiais, gebančiais vaikinais. Ne kalbomis, o veiksmais. Priimdami sprendimus. Laikydamiesi įsipareigojimų. Būdami pilietiški. Atsakingi. Tegul šie vaikai, padedami suaugusiųjų, supranta, ko iš tiesų nori gyvenime ir kaip tai pasiekti.

Tad kokios Mentorių taisyklės? Teisybę pasakius, Mentorystė neturi itin aiškių ribų ir taisyklių. Mentorius tiesiog YRA.

Kiekvienoje pagrindinės mokyklos klasėje 2016/2017 mokslo metais turėsime du Mentorius: taip, kaip klasėje turime berniukus ir mergaites, taip turėsime Mentorių ir Mentorę. Nes galbūt berniukas norės pasikalbėti su Mentore. Arba mergaitė su Mentoriumi. Arba mergaitė su Mentore. Arba pasikalbėti su abiem. Galiausiai, abu Mentoriai gali norėti pasikalbėti ir analizuoti tai, ką mato, girdi ir jaučia ir tarpusavyje. Nes dvi galvos yra geriau, nei viena, ar ne? Nes Mentorystė yra rimta, o mes nenorime užsidėti pliuso. Nes mes norime, kad vaikai padėtų mums padėti jiems. Nes tikime, kad kartu tikrai galime.