Kodėl tema 'vaikai ir technologijos' - apipinta mitais?

Parašyta 2017 Balandžio 12 d.

Dr. A. Landsbergienės pranešimas "Kodėl tema 'vaikai ir technologijos' - apipinta mitais?" Robotiadoje 2017 m.

Kai kalbame apie technologijas, dauguma mūsų net nežinome, kas yra blogai - tiesiog yra BLOGAI, ir tiek 

Visi turi savo nuomone, bet ji retai remiasi moksliniais tyrimais ir, mano nuomone, dažnai apskritai reikia dramos (nežinau, gal kad baugintų?!).

Kas tuo tarpu atsitinka tėvams? Jie jaučia kaltę ir pasimetimą!

Šiek tiek faktų (tiesa, ne Lietuvos, o JAV, bet 2017-aisiais jau nebėra tokio milžiniško atotrūkio, kai kalbame apie technologijas šeimoje):

8-12 metų vaikai prie ekrano leidžia 4,5val per dieną.
13-18 metų - 6,5val per dieną.
18% paauglių - daugiau, nei 10val!

Ir vis dėlto: kokie dažniausi yra mitai? (O gal ir šiuos paneigimus kas nors vėliau paneigs – juk, reikia pripažinti, longtitudinių tyrimų dar šioje srityje nėra labai daug, o ir tyrimų imtys dažnai nėra labai didelės, tad kol kas į tyrimus reikia atsižvelgti, bet ne aklai;))

PIRMAS MITAS: tradiciniai žaidimai - geriausi žaidimai

Mes – ne mūsų vaikas. Vaikas turi gyventi savo laike. Jeigu mes žaidėme tik lauke ir tik su tam tikrais žaislais (ir likome gyvi bei užaugome laimingi), tai nereiškia, kad lygiai taip pat turi augti ir vaikas 

Žinoma, žaidimas yra gyvybiškai svarbus vaikystėje. Šių dienų viena didžiausių bėdų – laisvo žaidimo stoka namuose ir darželiuose. Tačiau ši problema yra labiau susijusi su pasikeitusiu gyvenimu ir begaliniu noru “paruošti vaiką” ir kad jis “neleistų laiko tuščiai”, o mes “duotume vaikui viską, ką geriausio galime duoti”, o ne su technologijomis.

Dažnai girdime teiginį, kad vaikai yra technologijų čiabuviai. T.y. mes - prisitaikę, bet nesame iki galo asimiliavę, o vaikams viskas yra naturalu. 
Tačiau – nepamirškime - mes esame tėvai, atsakingi už turinį. Nors vaikas ir čiabuvis ir jau gimė apsuptas technologijų, tačiau tai nereiškia, kad jos turi “lietis laisvai”. Juk me esame saldainių čiabuviai, tačiau mūsų tėvai juk kontroliavo ir kada, ir kaip, ir ką mes valgome, ar ne? Tyrimai rodo, kad kuo anksčiau vaikams duodami video žaidimai, tuo didesnė tikimybė, kad jau paauglystėje išsivystys priklausomybė kompiuteriniams žaidimams (Richard Freed). Ką daryti? Visų pirma, būti sąmoningais tėvais.

Be to, toli gražu ne visiems vaikams kompiuteris yra lengva, ypač ikimokyklinukams, nes kompiuteris ir buvo kurtas suaugusiems. Todėl vaikus reikia mokyti ir jiems padėti. Tėvams (net ir mokytojams!) atrodo, kad vaikas "natūraliai" išmoko, tačiau jis išmoko stebėdamas tėvus ir megdžiodamas.

Šis mitas (kad vaikams technologijos yra naturalu) taip pat lb kenkia visiems, kurie neišmoksta lengvai - žlugdo pasitikėjimą, nes juk, na, turi lengvai sektis. Galų gale, jei jau būtų taip lengva, tai mokytojai būtų jau OHOHO!!! kokie pažengę, o aš kasdien matau, kaip mokytojai vengia technologijų, net kai jos panosėje, o mokymai vyksta ir vyksta  Juk negali būti taip, kad lengvumą ar sunkumą iš esmės lemia amžius! Beje, jau ne kartą girdėjau, kaip mokyklos, kurios turėjo kompiuterius pradinukams, jų atsisako ir pereina prie planšečių. Kodėl? Nes vaikams – ypač ikimokyklinukams ir pradinukams – jos yra labiau pritaikytos, nei kompiuteriai.

ANTRAS MITAS: laikas prie ekrano - blogas laikas.

Sakoma, kad visas laikas prie ekrano yra blogas laikas, nes nukenčia socialinė raida, emocinė raida, nebemyli knygų, apskritai raida sutrinka ir ypač blogai ikimokyklinukams. Be jokios abejonės, pavyzdžiui, JAV pediatrų asociacija labai ilgą laiką visiškai nerekomendavo ekranų vaikams iki dvejų metų, tačiau pernai buvo pranešimas, kuriuo jie pasakė, jog supranta, kad šiandien tai nėra labai realu ir reikia atsižvelgti į tai, kad išmaniųjų technologijų naudojimas yra labai išaugęs ir visiškai apsaugoti vaikus iki dvejų metų yra itin sudėtinga. Todėl jų rekomendacija – sąmoningai riboti.

Be to, reikia nepamiršti, kad dauguma tyrimų, ypač ankstesnių, buvo:

A) daugiausiai apie televizorius
B) nebelabai atspindi 2017-ųjų realijų

Be to, pavyzdžiui, kai kalbame apie judėjimą, buvo atliktas 1200 vaikų tyrimas, kuris parodė, kad mažiau tv nėra lygu daugiau judėjimo. Tai nėra tarpusavyje susiję. Daug labiau judėjimas (ar jo stoka) susijęs su šeima ir šeimos vertybėmis, o ne su tv ir tech.

Kai kalbame apie skaitymą, buvo apklausta 2600 paauglių: nors respondentai skaito vidutiniškai 30min per dieną, tačiau daugumai labiau patinka skaityti, nei sėdėti prie ekrano!

Tyrimai vėl ir vėl parodo, kad TINKAMAS technologijų naudojimas praturtina, o ne atima iš vaikų vaikystę.

Daug ko ikimokyklinukai šiandien (ypač, jei turi spec poreikių) negalėtų daryt, ką gali dėl technologijų. Kai pagalvoji, kai kurie mokslininkai turi didžiules negalias ir tik technologijų dėka mes žinome apie jų genialumą ir jų dėka būtent šie žmonės stumia žmoniją į priekį.

TREČIAS MITAS: technologijos kenkia socializacijai

Šis mitas – vienas lengviausiai paneigiamų. Technologijos padeda komunikuoti! Ypač - spec poreikiu vaikams: tiems, kurie serga, kurie turi judėjimo negalią, kurie gyvena atokiose vietovėse ir pan. Kalbėjau su mokslininke iš Australijos, kuri pasakojo, kaip Australijoje jaunimas, gyvenantys atokiose vietovėse, buriasi į grupes, kurios šiaip bendrauja virtualiai, bet kartkartėm ir susitinka ir kaip būtent tokia galimybė bendrauti išsprendė daug problemų. Galiausiai, atsirado net ir virtuali mokykla su virtualiomis klasėmis!

Sunkiai bendraujantys jaunuoliai taip pat gali taip išreikšti savo idėjas, jausmus, nuomones (žinutės, socialinės medijos ir pan.). Šiandien technologijų pagalba pamato jaunuoliai, kas vyksta pasaulyje, jie jaučiasi labiau “connected”, o iš to - daugiau empatijos.

Žaidimai, kuriuose žaidžia daug vaikų, mokomasi bendradarbiauti, palaukti savo eiles ir pan. Prisimenu, kaip mūsų sūnus sakydavo: “Aš turiu prisijungti, nes kitaip mane išmes iš žaidimo. Juk visi susitarėme, manęs laukia, aš negaliu nuvilti”, - o ten jauni žmonės buvo tikrai ne tik iš Lietuvos.

Stebint vaikus net namuose, kur televizoriai buvo įjungti visą laiką, buvo pastebėta, kad didelė dalis vaikų pradeda juos ignoruoti. Tačiau – SVARBU! - tai, ką matė per televizorių, būdavo išžaidžiama. Jeigu per tv žiūrėjo agresiją, tai ir žaidimai buvo agresyvūs. Jei kažką įdomaus, pavyzdžiui, istorijas, tai jos ir praturtindavo žaidimą. Taip pat buvo pastebėta, kad tai, ką matė per tv, PADĖDAVO inicijuoti įvairesnius žaidimus. Tad ir vėl svarbiausia – turinys. Vadinasi, tai, ką MES leidžiame vaikams žiūrėti ir kaip MES kontroliuojame tą turinį.

Aš jau net nekalbu apie bendravimą su giminaičiais, draugais, artimaisiais per Skype ir pan. Pavyzdžiui, pažįstu ketverių berniuką, kuris fotkina ir siunčia nuotraukas močiutei, nes pats gyvena ne Lietuvoje. Jis dar nei skaito, nei rašo, tai tikrai nebūtų galėjęs dar keletą metų taip laisvai bendrauti su močiute. O dabar gali! Ir gali ne tik jis, o tūkstančiai vaikų visame pasaulyje.

Tad dar ir dar kartą: naudojamos tinkamai, tech gali PRATURTINTI, o ne atimti.

Raktas - pusiausvyra!

KETVIRTAS MITAS: technologijos uždominavo vaikų gyvenimus, vaikai nesportuoja, neskaito, nežaidžia.

Padarykite eksperimentą: parašykite dienoraštį, ką jūsų vaikas kiaurą dieną veikia. Sąžiningai! Nes tą padaryti buvo paprašyti 200 tėvų. Ir, žinote, kokie rezultatai: 1/3 dienos buvo judėjimas, 1/4 žaidimas, o kur dar miegojimas, pokalbiai, pietų miegas!!! Paaiškėjo, kad jau ne tiek technologijos ir dominuoja, tačiau mes, tėvai, labai tą pastebim. Ir ne tik pastebim, bet ir konfliktuojam, nes vis sakom (vos vaikui pasiėmus planšetę ar prisėdus prie tv): “tu ir VĖL!” Kadangi konfliktas sukelia nemalonias emocijas, juos prisimename.

PENKTAS MITAS: geri (tech) žaidimai yra edukaciniai žaidimai.

Tėvams dažnai atrodo, kad aplikacija ar žaidimas privalo mokyti skaityti, rašyti, matematikos ir pan, o jei nemoko, tai jau šlamštas, o ne žaidimas. (Beje, tokias tendencijas pastebiu ir su žaislais!)

Deja, tai nėra tiesa. Pati esu pastebėjusi, kad kartais – nors ir parašyta, kad žaidimas yra “edukacinis” – jo vertė yra labai maža. Kaip žinoti? Skaitykite rekomendacijas, išbandykite patys – nepasikliaukite aklai. Ir yra žaidimų, kurie nėra rekomenduojami kaip “edukaciniai”, o tikrai puikūs. Tad čia ir vėl reikia mūsų indėlio.

Beje, neramina tai, kad santykis "gero" naudojimo ir "blogo" yra lb nenaudingas : iš 8val, kurias pradinių klasių mokiniai praleidžia prie ekrano tik 16min yra skirta tobulėjimui; visos kitos – “browsinimui”. Gal jūsų vaikas taip ir nedaro, tačiau tendencija neramina. Nes tada vaikui sunkiau sutelkti dėmesį, sunkiau palaukti apdovanojimo, baigti pradėtą darbą ir pan. Tad stebėkite, ką jūsų vaikas veikia ir ar tikrai tos veiklos praturtinančios.

Taip pat ir su kurybiškumu: yra nemažai sakančių, kad technologijos skatina kūrybiškumą. Tai nėra netiesa, nes yra daugybė program bei galimybių tam, BET vaikų stebėjimas rodo, kad kol kas tech yra labiau tiesiog vartojama (“browsinama”), nei naudojama kūrybai.

Ir dar apie tuos edukacinius žaidimus. Buvo pastebėta, kad pradžioj gal ir sudomina, bet po to – ypač, jei programa nuobodi ir tik kartoja tas pačias užduotis automatu - net "atmuša" norą mokytis!

Dar vienas įsivaizdavimas yra, kad interaktyvios programos yra geris. Interaktyvumas, kai kalbame apie technologijas, nėra svarbu! Technologinis interaktyvumas yra niekinis palyginus su žmogaus kuriamu santykius. Tėvo, motinos, mokytojo(s) santykio niekada neatstos aplikacija, pasakanti, kad vaikas “šaunuolis”! Geriau žiūrėti, kad programa būtų iš esmės gera, o ne interaktyvi.

KOMPAS, PLANŠETĖ NĖRA AUKLĖ. Tai yra puikus ugdymo(si) proceso papildas, bet ne pakaitalas.

ŠEŠTAS MITAS: kuo anksčiau turi mokytis programuoti, dirbti su technologijomis, nes kitaip pražus

Teisybę pasakius, aš pati buvau pakliuvusi į šio mito spąstus. Kodėl? Tėvai nepasitiki savo jėgomis (jaučiamės imigrantais, o ne čiabuviais technologijų pasaulyje), gąsdina sparti tech raida, tai bijome, kad taip bus ir vaikams, bijome, kad jie gali atsilikti nuo tos sparčios raidos. Vienas filmukas, kurį žiūrėjau apie ateitį, teigė, kad tie, kurie studijuoja informatiką, jau trečiame kurse supranta, kad tai, ką mokėsi pirmame, yra beviltiškai pasenę (ar tikrai? Kadangi pati nesu informatikė, sunku tą teigti) Kita vertus, puikiai suprantu, kad TIKRIAUSIAI TAIP IR BUS, nes nežinome, kas laukia ateityje! Vadinasi – kada vaikai bepradėtų – jie turės nuolat tobulėti.

Tad geriau vaiką išmokyti, kad mokytis reikia visa gyvenimą. Kad reikia nuolat tobulėti. Kad reikia adaptuotis nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

SEPTINTAS MITAS: jei neleisiu naudotis tech, apsaugosiu nuo patyčių

Deja, bet patyčios egzistuoja ne tik elektroninėje erdvėje. Su vaiku reikia kalbėti apie patyčias, įgalinti jį, kalbėti(s) su juo, o ne galvoti, kad, panaikinę technologijas, jį apsaugosime.

Pavyzdžiui, vienas iš patarimų – turėti kompiuterį centrinėje namų erdvėje. Tačiau šiandien – kai jau dažnai šeimoje ne vienas kompiuteris - tai tampa vis sudėtingiau.

Kas lieka? Kalbėjimas.

FAKTAI:
⁃ Kiekvienas vaikas yra skirtingas. Vienas bus labiau linkęs “prilipti” prie technologijų, kitas – mažiau. Stebėkite savo vaiką ir turėkite namuose taisykles, labiausiai atliepiančias jūsų šeimos poreikius. 
⁃ Tėvų įtaka yra milžiniška: vaikai stebi tėvus ir kartoja tai, ką daro jie. Be to, MES turime kontroliuoti turinį ir būti už jį atsakingi, o ne vaikai, ypač ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje. 
⁃ Technologijų pasaulis yra daug daugiau, nei tiesiog išmokti, kaip naudotis. Reikia kalbėti apie turinį. Reikia kalbėti apie poreikį. 
⁃ Tech padeda susipažinti su supančiu pasauliu, tobulina komunikacinius gebėjimus, moko mokytis.
⁃ Suaugę turi žinoti ir domėtis, ką veika vaikas, padėti, kai vaikui yra sunku, pagirti už pastangas, padėti su emocijomis, kai jie frustruojasi.
⁃ Tinkami žaidimai/turinys moko strateginio mąstymo ir planavimo, regimosios diskriminacijos, atkreipti dėmesį į detales, greitai perdirbti informaciją, spręsti problemas ir akies-rankos koordinacijos. Tai nėra blogai, ar ne? Kai pagalvoji, technologijos gali būti puikus edukacinio ir tėvystės proceso PAPILDAS.

EDUKACINIAME PROCESE:
⁃ išmoksta naudoti technologijas
⁃ praplečia žinias ir pasaulio supratimą
⁃ moko mokytis (atkaklumas, pasitikėjimas)
⁃ turtina kasdienį gyvenimą

KOMPIUTERIAI NEIŠSPRĘS MŪSŲ PROBLEMŲ. Jų neišspręs ir technologijų atsisakymas. Šiame procese svarbiausias yra žmogus, priimantis sprendimus.

Tad būkime atsakingi tėvai ir nebijokime prisiimti atsakomybės. Stebėdami mus, atsakomybę prisiimti išmoks ir mūsų vaikai.

 



 

Registracija į Šeštadieninę mokyklėlę

"Mažasis mokslininkas" jau prasidėjo!

Daugiau informacijos ČIA