„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Kodėl turėtume nustoti skirstyti vaikus pagal amžių? (I dalis)
2016 08 22

I dalis

Laisvė mokytis

Vaikai geriausiai mokosi žaisdami artimiausios plėtros zonoje

Vienas keisčiausių ir, mano nuomone, kenksmingiausių mūsų santykio su vaikais aspektų yra polinkis juos skirstyti į grupes pagal amžių. Tai darome ne tik mokykloje ar darželyje, bet ir už įstaigų ribų. Išskirstydami vaikus pagal amžių, mes iš jų atimame vertingą jų natūralios saviugdos elementą.

Pagal amžių skirstomos grupės atsirado tada, kai masinė gamyba pramonėje pradėjo dominuoti. Analogija akivaizdi: sistema skirsto vaikus, lyg jie būtų produktai ant konvejerio fabrike, judantys nuo stotelės iki stotelės (iš klasės į klasę), visi tuo pačiu tempu. Kiekvienoje stotelėje fabriko darbuotojas (mokytojas) prideda naujų dalių (porciją žinių) produktui. Konvejerio pabaigoje puikuojasi pabaigti, nauji, suaugę žmonės, paruošti pagal gamintojo instrukciją.

Žinoma, kiekvienas, turintis ar bendravęs su vaiku, ypač tie, kurie dirba pagal amžių suskirstytų klasių mokyklose žino, kad toks vaiko raidos palyginimas yra visiškai neteisingas. Vaikai nėra pasyvūs produktai, prie kurių galime pridėti naujų dalių. Vaikai nėra neužbaigti suaugusieji, kuriuos reikia konstruoti pagal instrukciją. Vaikai – žmonės, norintys kontroliuoti savo gyvenimus ir, nepaisydami mūsų spaudimo, siekiantys mokytis to, ko nori patys ir gauti tokių įgūdžių, kokius mano esant reikalingais. Negalime jų stabdyti. Mums visiems būtų tik geriau, jei eitume su vaikais koja kojon, o ne su jais kovotume.

Senesniuose įrašuose esu apibūdinęs aplinką, reikalingą vaikų ugdymuisi be suaugusiųjų įsikišimo. Vienas pagrindinių tokios aplinkos bruožų yra galimybė susitikti ir drauge mokytis arba žaisti skirtingo amžiaus vaikams. Antropologai teigia, kad buvimas tarp skirtingo amžiaus vaikų buvo saviugdos raktas medžiotojų-rinkėjų genčių vaikams, o Daniel Greenberg sako, kad amžiaus grupių maišymasis yra Sudbury Valley mokyklos vaikų mokymosi pagrindas.

Prieš kelis metus drauge su Jay Feldman (kuris tuo metu buvo paskutiniame kurse

besimokantis studentas) atlikome tyrimą apie skirtingo amžiaus vaikų bendravimą Sudbury Valley mokykloje, turėdami kelis tikslus: a) nustatyti, kiek skirtingo amžiaus vaikai bendrauja tarpusavyje; b) identifikuoti, kokiame kontekste dažniausiai bendrauja skirtingo amžiaus vaikai; c) išsiaiškinti, kokiais būdais vaikų bendravimas daro įtaką jų ugdymuisi.

Kai turi galimybę pasirinkti, vaikai teikia pirmenybę veiklai su jaunesniais ir arba vyresniais už save vaikais.

Sudbury Valley mokyklą lanko apie 170-200 mokinių nuo 4 iki 18 metų, kartais – ir dar vyresnių. Mokiniai visada gali laisvai judėti mokyklos teritorijos ribose ir bendrauti su kuo nori. Mokykla yra pakankamai didelė ir, jei vaikai norėtų, jie galėtų bendrauti tik su savo bendraamžiais ir vyresnių ar jaunesnių vaikų net nesutikti. Tačiau jie to nedaro. Savo kiekybinio tyrimo metu nustatėme, kad daugiau nei 50% vaikų mokykloje bendrauja su vaikais, dviem metais jaunesniais arba vyresniais už juos, o 25% – su 4 metais vyresniais arba jausnesniais vaikais. Bendravimas tarp skirtingo amžiaus vaikų ypač pastebimas žaidžiant.

Bet koks aktyvus žaidimas buvo labiau tikėtinas mišrioje amžiaus grupėje, kai tuo tarpu pokalbis be žaidimo elementų nesurinkdavo mišrios grupės.

Įvairaus amžiaus vaikų maišymas leidžia jaunesniems vaikams užsiimti veikla, kurie jie negalėtų užsiimti patys arba tik su bendraamžiais.

1930-aisiais raidos psichologas iš Rusijos Levas Vygotskis (Lev Vygotsky) pirmą kartą paminėjo “artimiausios plėtros zoną”, apibūdinamą kaip “spektras veiklos ir užduočių, kurias vaikas gali įveikti padedamas labiau patyrusio žmogaus, bet negali įvykdyti vienas arba su to paties lygio vaikais”. Vygotskis teigia, kad vaikai geriausiai mokosi, dirbdami kartu su labiau patyrusiais vaikais ar suaugusiais. Nuo Vygotskio laikų

daugybė ugdymo profesionalų naudojo jo konceptą siekdami apibūdinti suaugusiojo ir vaiko santykį, nors pats konceptas turi daug platesnę reikšmę, ypač kalbant apie natūralų mišraus amžiaus grupės vaikų žaidimą ir veiklos organizavimą.

Noriu jums pateikti iliustraciją, kurią dažnai naudoju. Įsivaizduokite du keturmečius, bandančius mėtytis kamuoliu. Jiems tai nepavyksta. Nei vienas dar nesugeba mesti kamuolio taip tiesiai, kad kitas pagautų, taigi po kelių nesėkmingų metimų žaidimas nebeteikia džiaugsmo ir yra nutraukiamas. Dabar įsivaizduokite keturmetį, žaidžiantį su aštuonmečiu. Vyresnysis vaikas, nors ir krisdamas ar gerokai pašokdamas, gali sugauti netikslius jaunesniojo metimus ir mėgausis žaidimu; jaunesnysis gali plačiai išskėstomis rankomis sėkmingai sugauti vyresniojo metamą kamuolį ir džiaugtis smagia veikla.

Taigi, kamuolio mėtymas ir gaudymas yra veikla, esanti artimiausios plėtros zonoje. Keturmečių grupėje šis žaidimas vykti negali, bet mišraus amžiaus grupėje, turinčioje ir keturmečių, ir aštuonmečių, mėtymas ir gaudymas yra įmanomas visiems vaikams.

Sudbury Valley mokykloje bet kokiu dienos metu galima pamatyti mažus vaikus, žaidžiančius su vyresniais vaikais tokius žaidimus, kurių tik su bendraamžiais žaisti negalėtų. Žaidimai – patys įvairiausi: nuo loginių ir strateginių iki judrių. Vaikai žaidžia kartu ne dėl to, kad jiems kas nors taip liepė, bet todėl, kad to nori patys. Jaunesnieji mėgsta veiklas su vyresniais vaikais ir pačius vaikus, o vyresnieji mėgaujasi galimybėmis bendrauti su jaunesniais vaikais.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį – šįkart intelektinės veiklos artimiausios plėtros zonoje.

Kelis kartus esame stebėję septynmečius ir aštuonmečius, žaidžiančius sudėtingus kortų žaidimus kartu su vyresniais vaikais ir paaugliais. Jei tą žaidimą tarpusavyje žaistų tik septynmečiai ir aštuonmečiai, jiems nepavyktų: vaikai negalėtų ilgai išlaikyti dėmesio, atsiminti ir laikytis taisyklių ar net laikyti kortų taip, kad nematytų kiti žaidėjai. Su vyreniais vaikais tokie žaidimai įmanomi, nes jie padeda jausnesniems prisiminti, kieno ėjimas, kokios taisyklės ir kartais net duoda patarimų, tokių kaip “būk dėmesingas!”, “pabandyk prisiminti, kurios kortos jau panaudotos”, “gerai pagalvok, prieš dėdamas kortą, kad nepadėtum tos, kurią priešininkas pasiims”. Dėmesys, atmintis ir mąstymas kelis žingsnius į priekį yra tai, kad sutartinai vadiname intelektu. Kortų žaidimo metu, kai vaikai tiesiog mėgaujasi žaidimu, vyresnieji atsitiktinai padeda jaunesniems vaikams lavinti intelektinius gebėjimus.

Vygotskio konceptas taip pat padeda suprasti, kaip Sudbury Valley mokykloje maži vaikai mokosi skaityti. Dar nemokantys skaityti arba skaitantys prastai dažnai gali būti pastebėti su skaitančiais vaikais žaidžiantys žaidimus (ypač kompiuterinius), kuriuose yra užrašų. Skaitantieji garsiai perskaito tekstus, ir pamažu neskaitantieji išmoksta skaityti.

Skirtingo amžiaus vaikų maišymas taip pat leidžia jaunesniems vaikams leistis į žaismingus nuotykius, kurie vienam vaikui ar tik bendraamžiams gali būti per daug pavojingi. Vaikai, kuriems būtų per daug baisu eiti į žygį į mišką, drąsiai žygiuoja su vyresniais vaikais, pažįstančiais mišką. Lygiai taip pat vaikai, nedrįstantys lipti į medžius, mielai pabandys užsikabaroti ant žemesnių šakų, jei matys, kaip vyresnieji vaikai juos stebi, pataria, kaip lipti ir yra pasiruošę pagauti, jei jie kristų.

Kai esi mažas ir bendrauji tik su bendraamžiais, veiklų pasirinkimas yra gerokai apribotas žinių ir gebėjimų. Bendradarbiaujant su vyresniais vaikais ribos beveik išnyksta!

Parengė Emilija Malinauskaitė.

Išversta iš: https://www.psychologytoday.com/blog/freedom-learn/200809/why-we-should-stop-segregating-children-age-part-i