III dalis

Laisvė mokytis

Vyresni vaikai jaunesniesiems yra puikūs pavyzdžiai, padėjėjai ir mokytojai.

Mes, suaugusieji, dažnai save laikome geriausiais pavyzdžiais, orientyrais ir mokytojais vaikams. Tačiau jie yra labiau suinteresuoti ir pasiruošę mokytis iš tų, kurie yra truputį vyresni, labiau (bet ne per daug) pažengę nei jie patys. Vaikus traukia vyresni vaikai, o vyresnius vaikus – paaugliai. Suaugusiųjų gyvenimas jiems tėra per ankstyvas rūpestis.  Būtent todėl amžių maišymas yra itin svarbus besimokantiems vaikams.

Pastaruosiuose dviejuose straipsniuose koncentravausi ties žaidimų mišriose amžiaus grupėse verte. Rašiau, kad jaunesni vaikai tokioje aplinkose jaučiasi labiau pasiryžę bandyti atlikti dalykus, kurių nepajėgtų daryti tik su bendraamžiais. Užbaigsiu šį straipsnių ciklą aptardamas kelis būdus be žaidimų, kaip bendravimas tarp vyresnių ir jaunesnių vaikų padeda jiems patiems mokytis (angl. self-education). Kaip ir prieš tai rašytuose straipsniuose, minimi pavyzdžiai daugiausiai kilę iš stebėjimų, vykusių Sudbury Valley mokykloje, kur mokiniai, kurių amžius svyruoja nuo 4 iki vidurinės mokyklos amžiaus, laisvai veikia ir maišosi tarpusavyje ištisą dieną.

Jaunesni vaikai nori daryti tai, ką daro vyresnieji

Vieną saulėtą rytą sėdėdamas prie mokyklos žaidimų aikštelės stebėjau dvi 10 metų mergaites, kurios visai nesunkiai vertikaliai nulipo čiuožykla žemyn. 6-erių metų mergaitė jas dvi stebėjo atidžiau nei aš, o paskui, užlipusi ant čiuožyklos viršaus kopėtėlėmis, nedrąsiai bandė atlikti tą patį triuką. Akivaizdu, kad šešiametei tai buvo didelis iššūkis. Ji leidosi žemyn sulenkusi kelius ir nuleidusi rankas, pasiruošusi griebtis už turėklų, jei netyčia prarastų koordinaciją. Taip pat atkreipiau dėmesį ir į dvi vyresnes mergaites, kurios pasiliko stovėti netoli čiuožyklos ir stebėjo šešiametę su rūpesčiu veide, pasiruošusios ją gaudyti, jei reiktų, bet viską darė ne per daug akivaizdžiai. Viena dešimtmečių jaunėlei pasakė, kad jai nebūtina lipti žemyn, ji gali ir nučiuožti, bet mažoji iš lėto tęsė pradėtą darbą, kol, pasiekusi tikslą, švytėjo iš pasididžiavimo. Netrukus dvi vyresnėlės pradėjo kopti į netoliese esantį medį, o mažoji mergaitė nusekė iš paskos ir pradėjo daryti tą patį. Jaunėlė akivaizdžiai buvo motyvuota stengtis daryti tai, ką taip lengvai darė dešimtmetės.

Tai tik vienas iš daugelio stebėjimo pavyzdžių, kaip jaunesni vaikai elgiasi pagal taip, kaip vyresnieji. Vaikai ne tik gali žaisti strateginius žaidimus, skaityti, atlikti naujas operacijas kompiuteriu ar daryti sudėtingesnius fizinius užsiėmimus, bet ir tampa labiau motyvuotais veikti stebėdami, ką daro vyresni vaikai ar paaugliai. Mūsų tyrimuose apie tai, kaip ir kodėl vaikai mokosi skaityti mokykloje, kai kurie vaikai mums pasakė, kad norėjo skaityti, nes jie pavydėjo vyresniems vaikams, kurie jau gebėjo skaityti ir aptarti tai, ką perskaitė. Kaip vienas mokinys pasakė: „Norėjau patirti tą pačią magiją kaip ir jie; norėjau prisijungti prie to klubo“.

Nėra taip, kad jaunesni vaikai visiškai aklai atkartoja tai, ką daro vyresnieji. Jie labiau stebi, galvoja apie tai, ką jie mato, o tada pritaiko tai, ką išmoko prie savo elgesio taip, kaip jie tai supranta. Štai todėl net ir vyresniųjų vaikų klaidos ar blogo elgesio pavyzdžiai gali vaikui suteikti puikias pamokas. Jaunesnieji nuolat kalba apie apie tai, kokie aplinkinių vyresniųjų vaikų veiksmai jiems (ne)patinka. Neigiami pavyzdžiai gali būti tokie pat naudingi kaip ir teigiami. „Nedarysiu taip, kaip daro X, nes matau, kokias pasėkmes jam toks elgesys sukelia“.

Vaikai taip pat daug išmoksta vien tik klausydami ar nugirsdami vyresniuosius, net jei su jais ir nekontaktuoja tiesiogiai.  Girdėdami vyresniųjų vaikų kalbą ir mintis, kurios yra kiek įmantresnės (bet ne per daug, kad būtų „neįkandamos“), jie plečia savo žodyną ir mąstymą.

Vyresni vaikai taip yra įkvepiami jaunesniųjų

Ne tik jaunesniųjų vaikų pasaulėžiūra yra praplečiama tokioje aplinkoje. Sadbury Valley mokykloje vyresni vaikai ir paaugliai yra įkvepiami stebėdami jaunėlių veiksmus toliau dalyvauti tokiose veiklose, kurias būtų nustoję daryti vidury vaikystės periodo (angl. middle childhood) pagal amžių suskirstytų grupių aplinkoje. Jie ir toliau žaidžia su žaidimų kubeliais, kuria su moliu, kreidelėmis, dažais. Rezultatas toks, kad dauguma iš jų visą tai įvaldo labai gerai. Mokykla užaugino daug sėkmingų kūrėjų, prie kurių sėkmės, aš spėju, veikla mišraus amžiaus aplinkoje svariai prisidėjo.

Vyresni vaikai yra puikūs jaunesniųjų vaikų padėjėjai ir patarėjai iš dalies todėl, kad patys retai padeda ar pataria

Vaikai dažnai renkasi klausti vyresniųjų vaikų, o ne suaugusiųjų pagalbos ir patarimo, net jei šalia jų yra suaugęs žmogus. Aš spėju, kad tam yra daug priežasčių, bet viena pagrindinių turi būti susijusi su kontrole.

Vaikai, prašantys pagalbos ar patarimo, nenori atsisakyti turimos kontrolės konkrečioje situacijoje. Jie nenori gauti daugiau pagalbos, nei jiems iš tiesų reikia ir nori patys nuspręsti, ar priimti gautą pasiūlymą. Suaugusieji yra labiau linkę būti matomi kaip daugiau valdžios turintys žmonės nei vyresnio amžiaus vaikai, todėl vaikui sunkiau atsisakyti suaugusiojo pagalbos, jei ji yra didesnė, nei vaikas norėjo. Taip pat atlikdamas stebėjimus atkreipiau dėmesį, kad vyresnio amžiaus vaikai yra mažiau linkę suteikti tokią pagalbą, kuri būtų didesnė, nei prašo jaunesnio amžiaus vaikas, palyginus su ta, kurią suteiktų suaugęs. Vyresni vaikai nesirūpina ilgalaikiu paklaususio vaiko vystymusi, taip pat jie nesirūpina savo, kaip mokytojų ar pavyzdinių figūrų įvaizdžiu, todėl jie suteikia tik tą pagalbą, kurios prašo mažylis, kas yra tai, ko šis ir tenori.

Pavyzdžiui, viename Jay Feldman stebėjime penkiametė Sue paklausė aštuonmetės Anne įverti siūlą į siuvinėjimo stakles, nes mergaitė norėjo užbaigti gaminti apyrankę. Po to, kai Anne baigė verti siūlą, Sue tęsė savo darbą viena be jokios pagalbos, o Anne jokios ir nesiūlė, nors Sue ir patyrė sunkumų ir darė daug klaidų. Jei Sue būtų paprašiusi, kad suaugęs žmogus, o ne vyresnis vaikas įvertų siūlą, suaugęs galbūt būtų mindžikavęs aplink mergaitę ir būtų kai kada padėjęs, kas nesuteiktų Sue tokio pasididžiavimo savo darbu. Mergaitė akivaizdžiai nenorėjo tolesnės pagalbos, net jei jos darbas jai buvo per sunkus, todėl  saugiau jautėsi prašydama aštuonmetės pagalbos. [Pastaba: vaikų vardai šiame ir kituose pavyzdžiuose pakeisti.]

Tai yra prasminga pamoka, kaip mes, suaugę, galime pasimokyti iš vaikų apie pagalbą ir patarimus. Nesuteik daugiau pagalbos ar patarimų, nei iš tavęs yra prašoma! Manau, kad ta pati pamoka galioja ir padedantiems ar patariantiems suaugusiesiems. Aš žinau, kad prašydamas pagalbos nenoriu priežiūros ar pamokslavimo; noriu tik tos pagalbos, kurios prašiau. Kitką noriu atlikti pats, net jei taip elgdamasis padarysiu daugiau klaidų. Per daug pagalbos suteikiantys pagalbininkai atima iš žmogaus jo laisvę, kontrolę ir norą toliau kurti arba žaisti.

Vyresni vaikai yra puikūs mokytojai jaunesniesiems iš dalies todėl, kad jie nėra daugiau pažengę nei jaunesnieji

Daniel Greenberg šį faktą pabrėžė vienoje iš savo knygų apie Sudbury Valley mokyklą, kur rašė: „Vaikai mėgsta mokytis iš kitų vaikų. Vaikas-mokytojas labiau supranta vaikui iškilusius sunkumus nei suaugęs, nes juos pats patyrė sąlyginai neseniai. Paaiškinimai dažnai būna paprastesni ir geresni. Taip yra sukuriama mažiau spaudimo ir progų teisti vaiką“.

Vyresnių vaikų paaiškinimai yra paprastesni todėl, kad jie atkeliauja iš panašaus amžiaus žmogaus, kas leidžia pasakytus teiginius lengviau apsvarstyti. Vaikui tokie patarimai atrodo kaip idėjos, apie kurias būtų verta pagalvoti, o ne kaip neginčijamos tiesos. Todėl supratimas, kaip reiktų elgtis, vaikui ateina apgalvojus, o ne priėmus aklus patarimus. Štai vienas pavyzdys iš Jay Feldman stebėjimų:

Aštuonmetis Ed skundėsi keturiolikmečiui Arthur apie tai, kaip du berniukai jį erzino ir pravardžiavo, kas berniukui labai nepatiko. Arthur pasakė Ed‘ui, kad jis turėtų apie šią situaciją papasakoti mokyklos vadovybei. Ed jam atsakė, kad „jie (besipravardžiuojantys berniukai) turi teisę į kalbos laisvę“. Arthur šiek tiek pagalvojęs atsakė, kad jie turi teisę taip kalbėti, bet Ed turi teisę jų taip šnekančių negirdėti. Ed pagalvojęs sutiko.

Atkreipkite dėmesį, kad Ed jautėsi lygus su Arthur, kad galėtų ginčyti jo teiginį, kas sukūrė prielaidas naujai idėjai susiformuoti. Taip pat atkreipkite dėmesį į jų vartojamos kalbos grakštumą. Didelės idėjos buvo išreikštos keliais paprastais žodžiais.

Vyresni vaikai praplečia savo suvokimą bandydami kažką paaiškinti jaunesniems vaikams

Kiekvienas, kuriam kažkada yra tekę būti mokytoju, žino, kad daugiau išmokstame tada, kai mokome kitus, o ne esame mokomi. Sąlyga, kad savo mintis išreikštume suprantamais žodžiais ir apgalvotume apie kitiems galimai kilsiančias pastabas, leidžia mums giliau apmąstyti tai, ką mes jau žinome. Dažnai tada mes geriau suprantame tai, ką jau mokėjome. Mišraus amžiaus aplinkoje ne tik suaugę, bet ir vaikai gali išmokti mokydami.

Anksčiau pateiktame pavyzdyje keturiolikmetis Arthur (mokytojas) turbūt išmoko bent jau tiek pat, kiek ir aštuonmetis Ed (besimokantis), jųdviejų pokalbio metu. Ed‘o nuginčijimas Arthur‘o pasiūlymo leido pastarajam labiau apmąstyti ir praplėsti savo apibūdinimą taip, kaip jis prieš tai apie tai nebūtų pagalvojęs.  Abi pusės turbūt baigė pokalbį geriau supratę demokratijos principus mokykloje nei iki tol.

Kaip dar vieną pavyzdį apmąstykite tokią situaciją, kai vyresnis vaikas žaidžia šachmatus ar kitą strateginį žaidimą su jaunesniu vaiku ir moko jaunėlį strategijos kūrimo bežaidžiant. Kai vyresnysis pasako jaunesniajam, kad A sprendimas būtų geresnis nei B, jaunesnysis paklausia „kodėl?“. Kad atsakytų į šį klausimą, patyręs žaidėjas negali remtis tik savo seniau įvaldyta žaidybine nuojauta, bet turi atsakymą pagrįsti faktais. Savo numanomas žinias vyresnysis vaikas turi paversti į sąmoningas ir konkrečias žinias. Taip veikdamas vyresnysis vaikas tobulėja ir tampa geresniu žaidėju. Panašūs pavyzdžiai matomi kiekvienu atveju, kai yra dalinamasi savo žiniomis ar idėjomis su žmonėmis, kurie nebijo užduoti klausimus.

Vyresni vaikai vysto savo pajautos ir auklėjimo/ugdymo gebėjimus padėdami jaunesniesiems.

Dar svarbesnė nei kognityvinė patirtis, kylanti iš bendravimo su jaunesniaisiais, yra įgyta moralinė patirtis. Kad augtų atsakingi ir sąžiningi, vaikai turi gauti patirties rūpindamiesi kitais, o ne tik jaustis, kad jais yra besirūpinama. Įvairių kultūrų pastebėjimai rodo, kad berniukai ir mergaitės elgiasi rūpestingiau su vaikais, kurie yra jaunesni už juos pačius keleriais metais, nei su panašaus amžiaus vaikais. Maži vaikai tarsi leidžia geriau atsiskleisti  auklėjimo instinktams, kurie mumyse yra užslėpti. Vienas Kenijoje atliktas tyrimas parodė, kad berniukai, kurie rūpinosi jaunesnėmis savo šeimos atžalomis namuose, elgėsi mažiau agresyviai ir švelniau su bendraamžiais nei berniukai, kurie neturėjo tokios galimybės. Pasirodo, kad auklėjimo instinktas stiprinamas kontaktuojant su jaunesniais vaikais, o kai sustiprėja, yra skleidžiamas bendraamžių tarpe.

Taigi, šiuo trečiuoju – paskutiniu – straipsniu apibendrinu visą jų seriją. Mišraus amžiaus aplinka:

1. leidžia jaunesniems vaikams, bendradarbiaujant su vyresniaisiais, užsiimti tokia veikla, kuria tik su savo bendraamžiais užsiimti negalėtų;

2. propaguoja kūrybiškas, konkurencijos neskatinančias žaidimų formas,  kurios puikiai tinka norint įgyti naujus įgūdžius;

3. leidžia tiems, kurie tam tikrose srityse yra labiau/mažiau pažengę nei jų bendraamžiai, susirasti tokius partnerius, kurie yra tokio paties lygio;

4. vyresni vaikai įkvepia jaunesnius, o jaunesni – vyresnius;

5. suteikia galimybę jauniems vaikams prašyti pagalbos ar patarimo išlaikant savo autonomiją;

6.vyresni vaikai gali toliau mokytis mokydami;

7. leidžia vyresniems vaikams praktikuotis rūpesčio/globos įgūdžius besirūpinant jaunesniaisiais ir taip išvystyti atsakingumo ir brandos pojūčius.

Kai mokyklose ar kur kitur suskirstome vaikus į amžiaus grupes, mes atimame visų minėtų atvejų galimybę. Jie netenka progos pilnai naudotis natūraliais ir laimę teikiančiais mokymosi vienas iš kito būdais.

Parengė Emilija Malinauskaitė.

Išversta iš: https://www.psychologytoday.com/blog/freedom-learn/200809/why-we-should-stop-segregating-children-age-part-iii