Ar matėte šį filmą (žr įrašo antraštę)? Mes pažiūrėjome. Tiesa, aš sugebėjau per vidurį nusnausti, tai, matyt, nebuvo adrenaliniškas, o atsibudusi nesijaučiau labai atitrūkusi, tai, matyt, ir turinys nėra greitas, bet, kita vertus, aš ir nesu kino kritikė ir žinovė, o miego dažnai trūksta, tai užlūžtu, jei turinys nėra įdomus. Man šis filmas patiko dėl Romos vaizdų, nes konkrečiai man Roma – svajonių miestas. Visiškai. Galėčiau ten važiuoti reguliariai tiesiog pabūti, pakvėpuoti tuo oru, nes jis YRA kitoks. Man jis yra žmogaus galimybių oras. Įkvėpimo oras. O pavadinimas suskambo varpeliais, nes tiesiog vakar susidūriau su dviem labai gražiais veiksmais, kurie irgi paskatino galvoti apie galimybes, įkvėpimą ir viltį.

Pirmas. Stovėjau prie raudonos šviesos sankryžoje ir pamačiau, kaip žmogus pameta pirštinę. Jaunuolis, stovėjęs stotelėje, irgi pamatė. Jis pribėgo prie pirštinės, pakėlė ją, pasivijo žmogų ir jam padavė. Jam grįžtant ir praeinant pro mašiną, atsidariau langą ir pasakiau: jūs – šaunuolis! Jis nusišypsojo ir pasakė: ačiū!

Antras: Atvažiavau į laidą, kurioje turėjau dalyvauti. Užrakinau mašiną ir nuėjau. Mane pasivijo vyresnio amžiaus vilnietis ir sako: ponia, Jūsų mašinos faros dega.

Gražu, ar ne? Maži, bet reikšmingi darbai. Kodėl? Todėl, kad – kai daug žmonių imasi taip reaguoti į aplinką – mes tampame vieningi, mes tampame bendruomene. Tai – didis grožis.

Man grožis ir tai, kad, pavyzdžiui, Havajai visiškai atsisako plastikinių maišelių. Mūsų mažoji GE yra užsidegusi valyti Žemę. Kartą ji man pareiškė, kad užaugusi bus valytoja. Kai pasitikslinau, ką ji nori pasakyti, pasakė, kad valys Žemę – tai buvo puiki proga papasakoti apie ekologo profesiją. Mes su ja pernai – kol prie mūsų namų nebuvo pastatyti rūšiavimo konteineriai – važiuodamos į Sodelį rūšiuodavome savo namų šiukšles. Kadangi visi vaikai mūsų namuose turi pareigas, tai buvo mažosios darbas: aš ją pakeldavau, kad ji galėtų išmesti šiukšles į joms skirtus konteinerius. Ir, žinoma, ji to su kaupu gauna ir Sodelyje, kur maksimaliai rūšiuojame nuo pirmos dienos. Į šią grožio kategoriją patenka ir dviračiai miestuose (Vašingtone nemaža dalis turistų važinėjo būtent miesto siūlomais dviračiais – man labai patiko, susipažinau su viena pora iš Pietų Afrikos), elektrinės mašinos (koks Teslos grožis – Palo Alto visas nužiūrinėjau, o didžiausią įspūdį paliko išlendančios durų rankenos), miesto sodai (mes Vaikystės Sodo padaliniuose taip pat tokius įsirengėme!).

Nors nesu žalioji, bet man sąmoningumas šiuo klausimu yra svarbus. Ir ypač džiaugiuosi metais, praleistais Briuselyje, kur sąmoningumo lygis yra tikrai labai aukštas, o Belgija rūšiuoja virš 95% savo šiukšlių.

Tai tik dar kartą parodo, kokia svarbi yra aplinka. Amerikiečiai turi gerą posakį, kad – kai esi tam tikroje aplinkoje – ja persiimi (rubs off). Lietuviškai sakome su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Tiesiog noriu pasakyti, kad, būdami aplinkoje, kurioje jaunuolis paduoda pirštinę, senolis rūpinasi neužgesusiomis lempomis, o maži vaikai rūšiavimu, mes visi tampame labiau tikintys ateitimi. Ir ne tik ateitimi – ir dabartimi. Ir taip mūsų akyse skleidžiasi didis grožis.

Kai kalbame su Vaikystės Sodo pedagogais apie tai, kad pagrindinis mūsų tikslas – keisti Lietuvos švietimą, tai net man pačiai baugiai skamba tokia frazė. Vienoje konferencijoje kalbėjau su profesoriumi, kuris, kalbėdamas apie strateginius planus ir jų įgyvendinimą, pamokė, kad visus tikslus, kurie atrodo baugūs, reikia skaidyti į kuo smulkesnius uždavinius. Tad suformulavau šūkį: mes keičiame Lietuvą…po vieną vaiką! Taip – po vieną žingsnelį – įvyksta patys didžiausi pokyčiai, nes juk lašas po lašo ir akmenį pratašo, ar ne? Dėl to po to ir supranti, kodėl yra teisinga citata nuotraukoje prie antraštės – mes gyvename po vieną dieną, ir kiekviena diena yra reikšminga. Per vieną mano gimtadienį mano švediška mama man atsiuntė atvirlaiškį, ant kurio buvo užrašyta: „Šiandien – pirmoji tavo likusio gyvenimo diena”. Po to karto daug kur mačiau tą frazę, tačiau net šiandien prisimenu tą atvirlaiškį.

Gražaus šeštadienio vakaro! Juk jis – pirmasis jūsų likusio gyvenimo vakaras.