„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Nepriklausomybei 25-eri: apie kokius pedagogus svajoju Nepriklausomoje Lietuvoje?
2015 03 10

KOKS TURI BŪTI GERAS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS MOKYTOJAS?

Stabtelėkite minutę ir pagalvokite: koks, jūsų nuomone, yra geras mokytojas? Pastaruoju metu tenka apie tai daug kalbėti konferencijose bei diskutuoti su kolegomis ne tik Lietuvoje. Su dr. J.Renowden iš Didžiosios Britanijos užvakar kalbėjome apie tai, kad jai atrodo, jog Didžiojoje Britanijoje vyrauja nuostata, kad visur kitur švietimo sistema yra daug geresnė, nei DB.

Lietuva – ne išimtis. Nenuostabu, nes švietimo sistemos visame pasaulyje dabar sulaukia daug kritikos. Pagrindinis kritikų argumentas: mokykla – tokia, kokia ji yra šiandien – neatliepia šiandienos mokinių poreikių.

Tačiau mokykla – itin abstrakti sąvoka. Kas tai? Ugdymo programa? Pastatai? PISA egzaminų rezultatai? Ne. Mokykla yra žmonės: vaikai, tėvai ir pedagogai. Tačiau šįkart – apie mokytojus.

KODĖL TAMPAMA MOKYTOJU?

Kadangi daug bendrauju su mokytojais, dažniausiai išgirstu, kad žmogus tapo mokytoju, nes myli vaikus, mato šio darbo prasmę, patinka turėti daug atostogų (Lietuvoje pedagogai atostogauja 56 dienas), turėjo nuostabų mokytoją, kuris/kuri įkvėpė sekti jo(s) pėdomis, mėgsta vadovauti, mėgsta sceną, patinka jaunatviškas darbas (t.y. su vaikais jautiesi amžinai jaunas), tokia šeimos tradicija, taip išėjo (Ši priežastis būtinai verta paminėjimo, nes tokių atsakymų sulaukiu daug. Pavyzdžiui, rašė norimas specialybes ir “tarp kitko” užrašė pedagogiką, kur ir įstojo ir t.t.) ir panašiai.

Neabejoju, kad yra ir kitų priežasčių, čia – tik kelios jų. Jeigu esate mokytoja(s), pagalvokite, kokia buvo priežastis, kodėl jūs atsidūrėte klasėje. Galite tą įvardinti sau. Tyliai. Tikiuosi, kad svarbiausios priežastys buvo tos dvi pirmosios, kurias išvardinau. Kodėl? Vėliau kalbėsiu apie tai daugiau.

KONTEKSTAS, KURIAME GYVENA MOKYTOJAI

Reikia nepamiršti, kad vis dėlto mokytojai patiria daug profesinės įtampos, nes kontekstas yra, švelniai tariant, ne pats palankiausias. Pavyzdžiui, dr. Nicole Shammas iš JAE pasidalino, kad, prasidėjus krizei, teko atleisti 25% mokytojų (ar jūs įsivaizduojate tą Lietuvoje?) Žinia, vaikų ir pamokų nesumažėjo. Kas atsitiko? Padidėjo krūvis! O atlyginimai – ne (vėliau išsiaiškinau, kad vis dėlto kai kuriems šiek tiek pakilo, bet tikrai ne visiems ir tikrai ne daug).  Kitą didžiausią problemą ji įvardino tai, kad švietimo sistema nuolat reformuojama ir per 25-erius metus, kuriuos ji jau prisimena, įvyko bent 5 reformos.

Kaip pavyzdį pateikė mokymo medžiagą: tai ją reikėjo rašyti ekspertams, tai mokytojams, tai vėl ekspertams ir pan. Mes šiandien puikiai žinome, kad toks mėtymasis ir tęstinumo nebuvimas yra itin žalingi švietimo reformai. Norite užčiuopti švietimo reformos rezultatus? Laikykitės vienos krypties bent dešimtmetį! Norite skinti vaisius? Gali prireikti net visos pasikeitusios kartos.

Lietuvoje – tas pats. Vien tol, kol rašiau disertaciją, buvo keli švietimo įstatymo pakeitimai. 25eri metai yra daug. Jau galėtumėme matyti rezultatus, tačiau – dėl nuolatinio blaškymosi ir neapsisprendimo – jų teks dar laukti. Kiek? Nežinau. Gal kas nors man galėtų atsakyti į šį klausimą?

Mes esame linkę manyti, kad kitur yra geriau ir, žinoma, jeigu iš konteksto žvejosime tik tai, kas yra palanku mums, tai netrukus atrodys, kad gyvename vienoje baisiausių pasaulio valstybių. Tai irgi nėra tiesa.

Taigi šio Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25mečio proga noriu pasvarstyti, koks turėtų būti Lietuvos mokytojas. Kad būtų paprasčiau ir dėl to, kad mūsų smegenims patinka sąrašai, paruošiau dešimties punktų sąrašą, apie kokį mokytoją svajojame konferencijose DB, JAV, Lietuvoje, Graikijoje, Švedijoje, JAE, Briuselyje…teisybę pasakius, visame pasaulyje.  Ir – nepaisant to, kad beveik viskas yra universalu ir tinka visam pasauliui – žvelgsiu į tai per mūsų valstybės prizmę.

  1. Pašaukimas.

Geriausi mokytojai jaučia savo darbui aistrą. Be pašaukimo, pedagogika yra tiesiog darbas. Jeigu pedagogui jo darbas yra “tik darbas”, tai nėra gerai. Tiesiog. Be jokių “bet”, “o”, “tačiau” ir kitų pasiaiškinimų. Kai nulupi visus sluoksnius, randi pašaukimą. Tai – pradžių pradžia, šaltinis, nuo kurio viskas ir prasideda. Apie pašaukimą kalbėjau ir TEDx konferencijoje Vilniuje.

Be to, žinia, pedagogai yra penketuke profesijų, kurių atstovai dažniausiai patiria perdegimą: pedagogo darbe visko yra tiek daug, šokinėjama nuo vienos užduoties prie kitos. Kai jautiesi taip, jog, atrodo, trenksi durimis ir išeisi, vienintelis dalykas, kuris tave sulaiko, yra…pašaukimas. Jau, atrodo, čiupsi durų rankeną, bet …ranka sustoja. Pradedi galvoti apie savo darbo prasmę, prisimeni kaklą apsivijusias vaiko rankas, prisimeni nuostabius tėvų padėkos laiškus, išgirsti, kaip pirmą kartą pradeda skaityti vaikas, kuris, atrodė, niekada nepradės, ir ta ranka nusileidžia.

Žmogui, kuris neturi pašaukimo, visa tai nieko nereiškia. Jis gali apsigręžti ir išeiti. Pašauktam žmogui tai – jo gyvenimas. Atsigėręs iš to šaltinio netrukus pajunti, kaip grįžta jėgos. Ir supranti, kad tų durų tikriausiai taip niekada ir neatidarysi. Nes giliai širdyje tu ir nenori jų atidaryti. Nes tai, ką darai, yra svarbiau už bet kokią frustraciją.

2. Profesinės žinios

Žinote, kas mane bene labiausiai baugina? Kai, pavyzdžiui, susitinku darželio auklėtoją, kuri(s) neišmano amžiaus tarpsnių ypatumų. Arba tokią/tokį, kuris paskutinį kartą veržėsi į mokymus laisva valia…neprisimena, kada.

Įsivaizduokite chirurgę, kuri baigė mokslus 1990 metais. Ar norėtumėte pas ją operuotis, jei ji nebūtų tobulėjusi ir vis dar operuotų taip, kaip gūdžiais 1990-aisiais? Tikiu, kad niekas nenorėtų. Ir tikriausiai nėra tokios chirurgės , nes, ji jau būtų natūraliai išstumta. Pedagogų, deja, tokių yra.

Man nemalonu skaityti tyrimų, kurie parodo, jog pedagogams trūksta elementarių profesinių žinių, rezultatus. Eiti toli nereikia – labai daug pradinių klasių pedagogų daro tokias rašybos klaidas, kurių jų mokomi vaikai jau turėtų nebedaryti. Gaunu laiškų, kuriuose tėvai rašo: ką daryti? Trumpo atsakymo, deja, neturiu. Ilgą ir skausmingą  – turiu, bet ar esame pasiruošę ne tik jį išgirsti, bet ir gyventi kurį laiką ne komforto zonoje?

Taigi apibendrinant drąsiai teigiu, kad profesinės žinios yra neišmatuojamai svarbios, todėl reikia rūpintis nuolatiniu profesiniu tobulėjimu bei turėti mažų mažiausiai gerus naudojimosi naujausiomis technologijomis įgūdžius. Pedagogikos diplomas – tik mokslų pradžia. Ir tai – ne diskusijų objektas. Tiesiog XXI amžiuje nebegali būti kitaip.

3. Asmenybė.

Visų pirma mokytojas turi būti asmenybė.  Prisiminkite savo mylimiausią mokytoją. Ar pirma, kas šauna į galvą, yra priemonės, kurias ji(s) turėjo klasėje? Profesinės žinios? Metodai? Dažniausiai mokytojai, kurie keičia mūsų gyvenimą, yra ypatingi žmonės.

Tokie, kurie atsisėdo su mumis ant laiptų po pamokų. Tokie, kurie padrąsino. Įkvėpė. Pamokė.  Jau 1988 atliktas tyrimas parodė, kad svarbiausia mokiniams, jog mokytoja(s) būtų asmenybė. Ir dar. Tyrimas taip pat parodė, kad net pagrindinės mokyklos mokiniai mano, kad pedagogas turi gerai išmanyti savo dalyką ir įdomiai jį dėstyti. Tai – savaime suprantamas ir privalomas dalykas. O kaip kitaip? Juk mes nesigiriame, kad valome dantis. Valome, ir tiek.  Taip ir pedagogas neturėtų girtis, kad yra savo srities profesionalas.  Klausimas – ar jis ne tik profesionalas, bet ir asmenybė?

Nenuostabu, tačiau būtina paminėti, kad tokių pedagogų klasėse kyla daug mažiau elgesio problemų, o akademiniai rezultatai – aukštesni, nei vidurkis. Paradoksalu, tačiau šie mokytojai pasiekia daugiau mažiau mokydami. Nes jie moko ir kalbėdami apie gyvenimą.

2002 metais atliktas McEwan tyrimas parodė, kad įsimintini ir įtakingi mokytojai nebūtinai yra charizmatiški ekstravertai. Užtenka empatijos, sąžiningumo, padrąsinimo, individualizavimo. Ir tai – ne nauja mintis. Dar 1977atliktas Aspy tyrimas parodė, kad vaikai išmoksta mažiausiai tų mokytojų klasėse, kurie jiems mažiausiai patinka. Vadinasi,kuo labiau patinka mokytojas, tuo daugiau vaikas išmoksta.

Dabar prisiminkite save. Ar tik buvo ne lygiai taip pat? Man, prisimenu, būtent taip ir buvo. Tada net nesusimąstydavau, kodėl lengviausiai sekėsi tie dalykai, kurių mokytojai labiausiai patiko.

Kokios asmenybės nori patys vaikai? Jie labiausiai nori pedagogo, kuris yra empatiškas, sąžiningas, pagarbus, turi humoro jausmą, išsiskiria iš kitų.

Man akivaizdu, kad mokiniai labiausiai nori pedagogo, kuris būtų ne robotas, o šiltas, draugiškas žmogus. Kuriam rūpi. Ir ne paviršutiniškai, o iš tiesų rūpi.

4. Sąmoningas

Aš matau tiek daug pedagogų “iš įsibėgėjimo”, kad kartais jaučiuosi tarsi patekusi į filmo apie zombius filmavimo aikštelę: kartojamos tos pačios klišės apie atlyginimus, apie krūvius, tačiau visa ta aplinka ir net tai, ką ir kaip sako tas žmogus, yra visiškai iškritę iš konteksto. Toks nesąmoningumas atrodo mažų mažiausiai liūdnai.

Pedagogas turi ne tik profesiškai tobulėti ir žinoti, kas yra naujausia jo srityje, bet ir apskritai jausti aplinką. Būti sąmoningas ir adaptabilus, efektyviai organizuoti veiklas, įtraukti mokinius, planuoti savo ir mokinių laiką, vienu metu atlikti keletą užduočių, keistis kintant poreikiams.

Žodžiu, jis turi ne būti nešamas srovės, o sąmoningai plaukti. Puikiai žinau, kad daug patogiau yra atsipalaiduoti ir leisti srovei nešti, kur nuneš. Bet ne šiame darbe. Ne šioje profesijoje. Tiesiog per didelė atsakomybė, kad būtų galima taip elgtis.

Su dr.Raija Kemppainen iš Suomijos šiomis dienomis kalbėjome apie tai, kaip reaguoti į mokytojus, kurie vidury mokslo metų nusprendžia keisti darbą ir palikti savo klasę. Ji sako: padėkok jiems, nes pašauktasis mokytojas yra per daug sąmoningas, kad taip pasielgtų. Jeigu tau reikia bandyti prisibelsti iki to žmogaus, nes jis nesupranta, kad taip elgtis nedera, tiesiog paleisk, nes kalbėdama švaistysi savo laiką ir energiją.

5. Gebantis (iš)mokyti

Dažnas mano, kad visi mokytojai moka mokyti, tačiau mes žinome, kad tai – nebūtinai tiesa. Vėlgi yra manančių – ypač pastarąjį dešimtmetį – kad geras mokytojas yra tas, kuris bendradarbiauja su tėvais, įdomiai dėsto ir pan. Visa tai yra svarbu, tačiau mokytojo darbe – kaip ir bet kuriame kitame – svarbu efektyvumas.

Eilė tyrimų patvirtino, kad kuo efektyvesnis pedagogas, tuo ilgalaikiškesni akademiniai rezultatai. Tie mokiniai, kurie turi vidutinius mokytojus, nuolat vejasi, turi spragų, jiems prireikia korepetitorių.

Yra mokytojų, kurie nieko nespėja ir yra tokių, kurie ne tik spėja, bet dar ir padaro papildomai. Kaip jiems tai pavyksta? Jie nuolat tobulina savo gebėjimą mokyti.  Pavyzdžiui, nepavyksta individualizuoti? Daryk to kuo daugiau, išbandyk įvairius būdus, susirask forumą, kuriame galėtum diskutuoti su kolegomis apie tai, kaip jiems tai pavyksta. Nenori diskutuoti? Perskaityk tokią diskusiją! Kiek teko kalbėti su dėstytojais iš Suomijos, ruošdami pedagogus jie nepaprastai daug kalba apie profesinę refleksiją ir jos būtinybę pedagogo darbe.

6. Gerai bendraujantis

Prisimenu, kartą man viena pedagogė pasakė, kad ji ne klounas, jog tėvus linksmintų, kai pasakiau, kad nuolatinis bendravimas yra imperatyvus pedagogo darbe. Tikiu, kad pedagogas privalo gebėti pristatyti save, savo darbo metodus, savo požiūrį į ugdymą bei atstovauti organizaciją, kurioje dirba.

Dr.Christine Coombe iš Didžiosios Britanijos yra pasakiusi, kad du geriausi sprendimai jos gyvenime buvo apsiginti disertaciją ir lankyti Toast Masters užsiėmimus. Kodėl? Nes tu negali negebėti bendrauti, kai dirbi pedagoginį darbą!

Ten, kur bendraujama (o pedagoginis darbas – darbas su žmonėmis, tad bendravimo yra itin daug), kyla konfliktai. Pedagogas negali pasakyti: aš mokau, o jūs jau ten patys spręskite tuos konfliktus. Ne. Jis padeda spręsti vaikų tarpusavio konfliktus, efektyviai sprendžia kylančius konfliktus darbe (juk vaikai stebi, ar pedagogas pats gyvena taip, kaip kitus moko).

Apskritai pedagogo vaidmuo yra itin daugialypis: kartais tenka būti ir mama, ir tėčiu, ir psichologu, ir koučeriu. Be to, lūkesčiai yra pakitę. Jeigu pries dešimt metų galėdavai sau leisti atsakyti į elektroninį laišką po dienos-dviejų, tai šiandien jau būtum neprofesionalus.

Mokytoja iš vienos tarptautinės mokyklos pasakojo, kad yra gavusi piktų tėvų laiškų, jei nebuvo atsakyta tą pačią dieną. Jau matau, kaip pakyla skaitančių mokytojų antakiai, tačiau mes turime suprasti, kokiame pasaulyje gyvename.

Galiausiai, kiekvienam žmogui nepakenkia gebėjimas save pristatyti taip, kad nebūtum nesuprastas arba suprastas ne taip, kaip pats norėtum.

7. Gerai suprantantis kontekstą

Viena yra dirbti Vilniaus mokykloje, o kita – kaimo mokykloje. Čia mokosi kitokie vaikai, pati mokykla yra kitokia, kitokia bendruomenė ir kitokios tradicijos. Visa tai reikia gerai išmanyti. Neišmanantis konkteksto žmogus tikrai nesupras, kodėl vaikui sunku susikaupti, o juk jis pusę nakties nemiegojo, nes jo tėvai pykosi.  Neišmanantis konteksto žmogus nesupras, kad vaikas provokuoja, nes jo tėvai labai užimti ir taip jis siekia dėmesio. Neišmanantis konteksto žmogus nesupras, kad trimetis pradėjo kandžiotis, nes jam gimė brolis. Galiausiai nesupras, kad beveik visų vaikų klasėje vieniši tėtės ar mamos dirba per du darbus, todėl negali kas vakarą tikrinti namų darbų ir dalyvauti šventėse, kurios organizuojamos itin nepatogiu laiku.

Jei tikslas yra ne užsidėti pliusą, o iš tiesų daryti įtaką ir keisti, tai turime būti adaptabilūs. Aš nuolat pedagogams kartoju, kad pirmas žingsnis turi būti jų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia pildyti aplinkos užgaidas ar išsižadėti savo asmeninio gyvenimo, tačiau visada galima ir gražiai pasakyti, kad susitikimo laikas nėra tinkamas ir pasiūlyti kitą.

8. Norintis žengti papildomą žingsnį.

Viena man baisiausių frazių yra: to nėra mano pareigybės apraše! Ką? Jūs rimtai skaitote tą aprašą?

Man visada atrodė, kad ateini ir darai tai, ką reikia ir tiek, kiek reikia. Kai kalbame apie pedagogo darbą, neįmanoma visko išrašyti. Galų gale, yra savaičių, kai, kaip ir minėjau anksčiau, norisi trenkti durimis, nes, atrodo, visi pasaulio darbai užgriuvo.

Bet aš sunkiai įsivaizduoju pedagogo darbą be to papildomo žingsnio. Be didelių lūkesčių sau ir savo mokiniams. Be noro įkvėpti, suteikti sparnus. Be noro pakeisti tų vaikų gyvenimą.

Neseniai turėjome pokalbį, kurio metu jauna mokytoja, tikrai turinti potencialą tapti gera mokytoja, nusprendė tapti…administratore. Kodėl? Nes tada dirbsiu nuo aštuonių iki penkių! Man norėjose pasakyti: gera administratorė irgi nedirba nuo aštuonių iki penkių – ji dirba tiek, kiek reikia ir tol, kol yra padaromi darbai.

9. Apsisprendęs mokytis visą gyvenimą

Jau kalbėjau apie profesinio tobulėjimo svarbą, tačiau noriu išskirti ir atskiru punktu. Kodėl? Pernai atėjo norinti įsidarbinti mokytoja. Aš jai sakau: pas mus reikia daug mokytis – sakau tai, kad po to nebūtų nusivylimų. Ji man: bet aš jau baigiau universitetą!

Teisybę pasakius, žmogus, kuris sako, kad jis jau viską, ką reikia, moka (ir ypač, jei jam yra 22-23 metai), man yra už supratimo ribų.  Kaip galima ne tik taip galvoti, bet dar ir pasakyti ieškant pirmojo gyvenime darbo?

Kita vertus, jeigu aiškiai neįvardiname, ko norime išmokti, tai dažniausiai taip ir neišmokstame. Kartais matau pedagogus, kurie eina tai į vieną seminarą, tai į kitą. Klausiu: kodėl ten eini? Koks tikslas? Kokia prasmė? Tyla.

Galima pagalvoti, kad daroma, nes reikia, nes “gerai atrodo cv” ir pan. Bet, pavyzdžiui, jei tau patinka dainuoti su vaikais, tai kodėl neiti į seminarus apie muzikos integraciją į pamokas? Apskritai apie muzikinį ugdymą, nes, neabejoju, daug to vėliau galima perkelti į savo klasę.

Personalizuoti savo profesinio tobulėjimo planą ne tik rekomenduotina, bet ir būtina. Kitaip tai yra laiko ir pinigų švaistymas. Na, gerai, šis tas lieka, šis tas yra naudingo ir iš to pliuso, bet tada bent jau pripažinkime, kad darome dėl pliuso, o ne dėl to, kad iš tiesų rūpi ir norim.

Prieš keletą dienų susidūriau su situacija: gavau dovanų kvietimą į brangią konferenciją. Pasiūliau pedagogei, o ji paklausė, ar dar bus ir apmokėta kelionė. Su visa pagarba, bet man tai priminė situaciją, kai sakoma, kad įleisk į bažnyčią, tai užlips ir ant altoriaus. Ir čia pat prisiminiau aštuntą punktą: apie kokį ekstra žingsnį mes kalbame, kai, net gavę tikrai didelę profesinę dovaną, žmonės sako: galėjo būti dar geresnė! Kai taip sako/daro paauglys tėvams, na, tokia realybė, bet kai tokio elgesio sulauki iš srities profesionalo (ar galima apskritai tokį žmogų vadinti profesionalu?), yra labai gaila ir apmaudu.

Ir aš, patikėkite, puikiai suprantu, kokie apkrauti yra mokytojai. Aš puikiai žinau, kad kartais bėga savaitės, o tu neturi net akimirkos apskritai pagalvoti – ką jau čia galvosi apie profesinį tobulėjimą. Bet noriu pabrėžti, kad privalome tam skirti laiko, privalome racionaliai užsbrėžti tikslus ir jų siekti – tik taip turėsime tokią švietimo sistemą Lietuvoje, kuria didžiuosimės. Nes visi didžiausi pokyčiai vyksta klasėje, o jų iniciatorius – pedagogas.

10. Turintis kitų interesų.

Šis punktas irgi gali būti daug kam netikėtas, kai anksčiau rašiau ir apie pervargimą, ir apie papildomo žingsnio žengimą, ir apie profesinį tobulėjimą.

Gali būti, kad jums jau ir taip sukasi galva, o čia dar siūlau turėti kitų interesų! Neabejoju, kad dauguma skaitančių pedagogų galvojate: aš tam neturiu laiko!

Vis dėlto tyrimai rodo, kad tie mokytojai, kurie turi ir kitų interesų, yra ne tik geresni darbuotojai, bet ir patiria mažiau streso bei geba geriau atsipalaiduoti. Senas pasakymas, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau laiko turi, vis dėlto yra tiesa. Tad turėkite draugų ne kolegų ir veiklų, nesisusijusių su darbu. Neabejoju, kad tai ne tik praskaidrins kasdienybę, atpalaiduos nuo rutinos, bei jūs galėsite tai, ką sužinojote ir patyrėte, atsinešti ir į klasę, o taip praturtės ir jūsų vaikai.

Prisimenu, kaip vaikams būdavo įdomu klausytis istorijų apie tai, kokius stalo žaidimus žaidžiu su savo vaikais arba kaip parke reguliaraus pasivaikščiojimo metu lesinome balandžius. Su vyresniais vaikais galite dalintis ir gyvenimiška patirtimi, o tai, žinia, yra vienos geriausių pamokų gyvenime.

 

PABAIGAI

Ar įmanoma turėti visa tai? Tikrai ne! Bet, žiūrėdami į šį sąrašą, galite į(si)vardinti, ką reikėtų tobulinti. Ir būtinai pasidžiaukite savimi, nes pamatysite, kad kažką darote nuostabiai.

Ar surašiau viską iš eilės pagal svarbą? Irgi ne. Diskusijoje su  dr.Christine Coombe iš Didžiosios Britanijos nusprendėme, kad vis dėlto pirmas punktas – pašaukimas – yra svarbiausia. Jeigu neturi pašaukimo, tai gali praleisti visa kita.  Visa kita – pagal poreikį.

Kiekvieną dieną galvoju, kad mano darbas – pats nuostabiausias. Kiekvieną dieną galvoju, kad mes vis dar kalbame ne apie tai, apie ką reikėtų kalbėti. Pavyzdžiui, kodėl visos kalbos apie pašaukimą ir profesionalumą yra nutildomos nukreipiant dėmesį į kitas švietimo problemas?

Anądien kalbėjau su mokytojais, kurie sakė, kad jiems viskas yra labai gerai: yra gerbiami, nes geba mokyti ir sutaria su vaikais bei tėvais; pakankamai uždirba, nes dirba jau ne vieneri metai, dirba daug ir mokykloje, ir po pamokų, be to, atostogauja tik vieną mėnesį, nes vieną iš vasaros mėnesių ruošia vaikus egzaminams; džiaugiasi, kad gali profesiškai tobulėti vaikų atostogų metu ir pan.

Kalbėdama su jais pasijutau tarsi ne su Lietuvoje dirbančiais pedagogais kalbėčiau. Kodėl? Nes viešojoje erdvėje kartais atrodo, kad Lietuvoje viskas yra blogai. Pasirodo, nėra blogai. Tą pastebėjau ir darželyje Ukmergėje, kur teko neseniai viešėti: pamačiau tiek pačių pedagogių darytų priemonių, kad negalėjau nesižavėti. Ko reikėjo, kad tos priemonės atsirastų? Pašaukimo. Profesionalumo. Noro žengti papildomą žingsnį. Tikėjimo to, ką darai, prasmingumu. Sąmoningumo.

Visa tai – ne raketų mokslas ir įmanoma kiekvienam mokytojui. Tad vėl grįžtu prie pašaukimo. Grįžtu prie mokytojo, kuris, užsukus į mokyklą pries rugsėjo pirmąją, iki išnaktų kabina plakatus, ruošia stendą ir dėlioja segtuvus. Prie mokytojo, kuris, akimirką pagalvojęs tėkšti pareiškimą ant stalo, pagalvoja apie vaikus, atsisėda ir…pradeda galvoti apie tai, kaip išspręs tą problemą, kuri neduoda jam ramybės. Kuris iki paryčių karpo ančiukus, nes dar neturi tinkamos priemonės, o juk vaikams bus nuobodu tos pačios. Kuris – ir taip uždirbdamas nedaug – už savo pinigus važiuoja mokytis. Prašo tik išleisti. Netrukdyti. Ir kuris grįžęs dar visu tuo, ką išmoko, pasidalina su kolegomis.

Žinau, kad jūs esate. Didžiuojuosi jumis. Dėkoju jums. Svajoju, kad jūsų būtų daugiau. Tikiu, kad dar po 25erių metų, kai švęsime Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo  50metį, man širdyje bus daug mažiau nerimo.

Jaunas žmogau, jei perskaitei šį ilgą straipsnį ir svarstai, ar verta tapti mokytoju, galiu drąsiai pasakyti: verta! Mažai dalykų gyvenime yra maloniau, nei kai vieną dieną gauni žinutę: labas, mokytoja! Džiaugiuosi, kad tave atradau! O tu jį mokei prieš keliolika metų. Arba kai prekybos centre kažkas sušunka tavo vardą ir puola apkabinti. Tada jautiesi toks pažeidžiamas, bet ir toks be galo be krašto tvirtas.

Bet jei gali nebūti mokytoju, nebūk, nes į šią brolija ir seseriją turi rinktis tik tie, kurie yra pašaukti ir – net ir bandę nuo pašaukimo bėgti – negalėję ir grįžę.

 

Su nuostabia diena, mielieji! Su viltimi.