Prieš keletą dienų perskaičiau straipsnį apie vertybinį ugdymą. Kadangi straipsnis nepaprastai patiko, norėjau persiųsti visoms kolegėms ir kolegoms. Po to pagalvojau, kad persiųsti neužtenka: o jei nesupras? supras ne viską? (na, kad ir kaip norėčiau, jog būtų kitaip, ne visi darbuotojai skaito profesinius tekstus anglų kalba). Taigi paprašiau, kad viena kolegė išverstų. Tada nusprendžiau, kad papildysiu. Galiausiai – kad pasidalinsiu šiuo straipsniu-laišku viešai. Nes matau vertybinio ugdymo stoką. Nes manau, kad tai – labai svarbi ugdymo(si) proceso dalis.

„Mokyti žmogų žinių, o ne vertybių reiškia grėsmę visuomenei.“ – Teodoras Ruzveltas

Kai norime, kad vaikas išmoktų važiuoti dviračiu – kantriai jį to mokome. Kai norime, kad vaikas išmoktų valytis dantis – taip pat jį to mokome. Suprantame, kad tai – ilgas procesas, rezultatų nesitikime po vienos dienos, vienos savaitės, o dažnai dar ir po mėnesio reikia padėti ir priminti. Daugybės dalykų nepaliekame savieigai. Taip turėtų būti ir su charakterio bei vertybiniu ugdymu.

Yra psichologų, teigiančių, kad neįmanoma išmokyti vaiką vertybių. Iš tikrųjų vertybių mokymas neturi prasmės, jei tik priminsime vaikams būti sąžiningais, darbščiais, maloniais – lygiai taip pat tai neturi prasmės su suaugusiais. Bet net jei vertybių neįmanoma išmokyti, jos yra pernelyg svarbios, kad būtų tiesiog paliktos saviugdai.

Pastaraisiais metais atsirado vis daugiau mokyklų, įtraukiančių moralės lavinimą į ugdymo programas. Vis dėl to mokykloms tai – nelengva užduotis, nes jos įsitraukia per vėlai, be to, vertybės vaikų gyvenimuose nevaidina svarbaus vaidmens. Dar viena kliūtis mokant vaikus vertybių yra tai, kad dažnoje šeimoje nėra kalbama apie vertybes arba  jų yra mokoma netinkamai.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vertybinis stuburas formuojasi ikimokykliniame amžiuje. Jeigu norite, kad vaikai ne tik įvardintų vertybes, bet ir iš tiesų jomis vadovautųsi priimdami sprendimus, turime sąmoningai ir kryptingai dirbti jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Nepamirškite:

mes vaikus vertybių mokome kasdien, kiekvieną jų gyvenimo minutę. Svarbu yra ne tai, AR jų mokome, o KO mokome.

Taigi, kaip vaikai mokosi apie vertybes?

Vaikai mokosi vertybių paprasčiausiu būdu – stebėdami mus ir aplinką ir darydami išvadas apie tai, kas, mūsų manymu, gyvenime yra svarbu. Visai nepaisant to, ko juos sąmoningai mokote, jūsų vaikai pabaigs vaikystę tiksliai žinodami, ką jų tėvai iš tiesų vertina ir turėdami aiškią savo pačių vertybių sistemą.

Kalbama, kad bendraamžiais daro didesnę įtaką vertybių formavimuisi nei tėvai.

Žinoma, tėvai toli gražu nėra vienintelis šaltinis, iš kurio vaikai mokosi apie vertybes ir bendraamžiai tikrai įtakoja vertybių formavimąsi, ypač paauglystėje. Jaunam žmogui be galo svarbu ir sveika pačiam mąstyti, tobulėti ir susikurti savo pasaulėžiūrą. Kad ir kaip stipriai norime daryti įtaką savo vaikų gyvenimui, reikia suprasti, kad ne mes vieni jį formuojame.

Tyrimai rodo, kad kuo stipresni yra tėvų ryšiai su vaiku, tuo labiau jo pasaulėžiūra ir nuomonės, įskaitant ir tas, suformuotas bendraamžių, yra perleidžiamos per tėvų suformuotą vertybių prizmę. Verta paminėti, kad esant stipriam ryšiui vaikas pasitiki savimi ir tikėtina, kad pasirinks draugus su panašiomis į savo vertybėmis.

Apie vertybes su vaikais kalbame daug, tačiau aš nerimauju dėl žiniasklaidos formuojamos nuomonės, kad išvaizda ir pinigai yra be galo svarbu..

Televizija yra įtakinga mokytoja. Kai kurios televizijos programos – ypač nepriklausomos – dažnai siunčia teigiamas žinutes vaikams ir paaugliams, tačiau komercinių programų reklamose rodomos vertybės skiriasi nuo tų, kurias norėtume skiepyti savo vaikams. Jums tikrai pagelbėtų, jei neturėtumėte šio „ugdytojo“ namuose: tyrimai rodo, kad televizijos programos daro stiprią įtaką formuojant neigiamas vertybes ir netinkamą nuomonę apie godumą, seksą, smurtą, tautybę ir lyčių stereotipus.

Televizija, mokykla, religinės bendruomenės, bendraamžiai, filmai, knygos ir kitos priemonės yra stiprūs vertybių mokytojai, tačiau, kad ir kokios stiprios šios jėgos bebūtų, daugelis paauglių kreipiasi į savo tėvus, kai kyla klausimų dėl vertybių.

Minėjote, kad asmens nuomonė apie tautybę ar lyčių stereotipus yra vertybė. Maniau, kad vertybės – tai tokios savybės kaip nuoširdumas arba empatija.

Vertybės gali būti dviejų tipų: tai, ką branginam – šeima, išsilavinimas, demokratija, teisingumas ir tai, ką manome esant svarbiu – užuojauta, darbštumas, nuoširdumas.

Reiškia, vaikai vienaip ar kitaip mokosi apie vertybes. Kaip galime juos mokyti sąmoningai?

Daugelyje šeimų apie vertybes tiesiogiai nėra kalbama: mes, tėvai, tikimės, kad vaikai įgis supratimą apie vertybes automatiškai, beveik stebuklingai. Sąmoningas vertybių mokymas prasideda suvokimu, kokios mūsų pačių vertybės ir laiko apie jas diskutuoti suradimu. Be to, reikia vadovautis tomis vertybėmis kasdien.

Žinoma, tai nėra taip lengva: akivaizdu, kad tai, kokias vertybes žmonės deklaruoja žodžiais ir kokiomis vadovaujasi praktiškai, dažnai skiriasi. Mes dažnai nusižengiame savo vertybėms. Tai, ką mūsų vaikai nuspręs daryti susidūrę su sunkiais sprendimais labiau priklauso nuo to, kokie jie yra nei nuo to, kuo sakosi tikintys.

Taigi svarbiausia yra tai, koks iš tiesų yra mano vaikas? Ką tai reiškia? Juk visi savyje turime ir gėrio, ir blogio..

Tiesa. Jei vadovaujamės gėriu, reiškia, kad pyktis, pavydas ir žema savigarba nepastoja kelio. Giriami ir skatinami vaikai dažniau būna empatiški ir nuoširdūs, net ir ankstyvame amžiuje. Dėl to tėvai, palaikantys šiltus santykius su vaiku, lengviau juos moko vertybių: jų vaikai auga mylinčioje aplinkoje, ir jie bus labiau linkę demonstruoti meilę kitiems.

Nepaisant to, vien malonus ir pagarbus elgesys su savo vaiku negarantuoja, kad jis įgis mūsų norimas vertybes. Turime dirbti su savimi, kalbėtis su vaiku apie vertybes, ir ne vieną kartą, o vėl ir vėl ir vėl, kol tai taps įpročiu.

Kartais man tėvai sako: aš jau dešimt kartų jam sakiau, kada jis supras?!?! Žmonės yra skirtingi. Suaugę yra skirtingi. Vaikai yra skirtingi. Tai reiškia, kad vienam vaikui užteks ir penkių kartų, o kitam reikės 55, o gal net ir 555 kartų! Ir tai – normalu. Suprantu, kad gali atrodyti, jog niekada galo nebus, tačiau VISADA vaikas išgirsta.

Taigi recepto nėra: kartokite tiek, kiek reikia JŪSŲ vaikui.

Vertybių sąrašas gali būti labai ilgas!

Tiesa. Vertybių guru Michael Gurian vardina dešimt vertybinių kompetencijų, reikalingų kiekvienam žmogui: padorumas, sąžiningumas, empatija, pasiaukojimas, atsakingumas, lojalumas, pareigingumas, paslaugumas, nuoširdumas, pagarba.

Martin Seligman, Laimės ekspertas, sako, jog laimė yra charakterio savybių, be galo panašių į išvardintas Gurian‘o, ugdymo(si) rezultatas; jis prie sąrašo dar prideda nuolankumą, savikontrolę, meilę mokymuisi, vadovavimą, atsargumą ir žaismingumą.

Linda ir Richard Eyre, mormonų tėvystės ekspertai, prie šio sąrašo prideda drąsą, taikingumą, savarankiškumą, patikimumą, tyrumą, meilę, nesavanaudiškumą ir gailestingumą.

Kad ir koks jūsų asmeninis vertybių sąrašas bebūtų, nebandykite jų įbrukti savo vaikui: žodžiai neturės prasmės be tinkamo konteksto. Žinoma, galite padėti savo vaikui įgyti tas vertybes, kurias norite, kad jis turėtų. Štai kelios idėjos, kaip tai padaryti:

1. Būkite sąmoningi ties tuo, ko mokote. Viskas slypi ne jūsų žodžiuose, o veiksmuose. Jei vaikams sakysite, kad futbolo esmė – gerai praleisti laiką ir stiprinti komandą, bet po varžybų pirmiausia klausite, kas laimėjo, vaikai išmoks, kas laimėjimas yra už viską svarbesnis. Jei vaikams pasakosite apie sąžiningumą, tačiau prie kasos į atrakcionų parką pameluosite apie vaiko amžių idant gautumėte bilietą su nuolaida, tai ne tik pastatys vaiką į nemalonią situaciją, bet jis išmoks, kad meluoti apgaudinėti tam tikromis aplinkybėmis yra „nieko tokio“.
2. Padėkite vaikui ugdyti empatiją. Empatija – užuojautos pagrindas, o užuojauta – visų vertybių pagrindas. Vaikai negali mokytis empatijos vien paprašyti ją jausti. Vienintelė galimybė vaikams išmokti empatijos yra kai su jais elgiamasi empatiškai ir kai jie stebi, kaip jūs su kitais elgiatės kilniai ir siūlote savo pagalbą.
3. Daug kalbėkite apie savo vertybes ir kodėl jos jums svarbios. Kas YRA sąžiningumas? Kodėl svarbu bažnyčioje, sinagogoje ar mečetėje elgtis pagarbiai? Kaip vertinate spaudos apžvalgą vienu ar kitu jautriu klausimu? Padėti vaikams susigaudyti pasaulyje yra neišvengiama tėvų atsakomybė.
4. Paaiškinkite, kodėl priėmėte konkretų sprendimą vadovaudamiesi savo vertybėmis. Kodėl balsuojate už šį kandidatą? Dar daugiau – kodėl apskritai balsuojate? Priimkite vaiką balsuoti kartu.
5. Apibūdinkite pastebėtą vertybę. Kai pastebite savo vaiką besielgiantį pagal konkrečią vertybę, paminėkite tai kuo tiksliau ją apibūdindami.

– Kilniai pasielgei, kai bandei pralinksminti  nuliūdusį Beną;

– Man buvo gera stebėti, koks nuoširdus buvai, kai pasakojai apie tą įvykį mokykloje;

– Tu toks dosnus! Džiaugiuosi, kad pasidalinai žaislu su Karmen.

– Tu pati išsiaiškinai, kas užduota namų darbams! Didžiuojuosi tavo savarankiškumu!

1. Atsispirkite norui pamokslauti. Mano vaikai pašiepia, kad aš kiekvieną akimirką traktuoju kaip pamokomą akimirką. Žinia, pamokomos akimirkos veikia, kai vaikai yra pasiruošę mokytis ir kiekvienas pamokslavimas nutolins vaiko norą mokytis. Vietoje pamokslavimo bandykite klausinėti apie jų pasirinkimus ir sprendimus ir tų sprendimų priežastis IR dalinkitės savo įžvalgomis. Vaikas tikriausiai daugiau išmoks analizuodamas savo veiksmus ir atpažindamas moralinę savo sprendimų prasmę nei pamokslaujamas – be to, jis labiau pasitikės jumis, nes jūs klausiate ir klausotės.
2. Paverskite pamoką aktualia vaikui. Vertybės atrodo tolimos ir teorinės tol, kol vaikai pradeda pasakoti apie savo gyvenimus – kurie – tikite tuo ar ne – yra kupini nuo vertybių priklausomų pasirinkimų.

– ar jūsų šešiamečiui leidžiama atšaukti seną susitikimą, jei jis gauna daug smagesnį pasiūlymą?

– kiek pagalbos iš jūsų aštuonmetis turėtų gauti, darydamas projektą mokyklai?

– ar dešimtmetis gali palikti rajono futbolo komandą vidury sezono, jei jam pasiūloma vieta geresnėje komandoje? Ypač jei jis – geriausias savo komandos žaidėjas ir išėjimas stipriai pakenktų komandos rezultatams?

– ar turėtų jūsų dvylikametis pasakyti mokytojui, kad klasėje yra nusirašinėjančių vaikų?

Dalyvavimas šiose situacijose ugdo vertybes. Nepraraskite galimybės padėti savo vaikui augti palaikydami jo sąmoningus sprendimus.

1. Dalyvaukite bendruomenės veikloje. Kokia veikla tai bebūtų – dalyvavimas mokyklos tėvų komitete ar savanoriavimas bažnyčioje – jūsų vaikas turi matyti, kad rūpinatės didesnės bendruomenės gerove. Padėkite jam pastebėti ir džiaugtis, kaip „nematoma“ veikla kasdien padeda žmonėms; mokykite, kad kuo daugiau turime, tuo didesnė mūsų atsakomybė padėti kitiems.
2. Savanoriaukite su visa šeima. Mano vaikams prireikė mano pagalbos ir pavadovavimo savanoriaujant vietinėje labdaros valgykloje, bet galų gale jiems pradėjo ši veikla patikti ir jie norėjo ją kartoti.
3. Palaikykite vaiko iniciatyvas, jei matote bepražystančias vertybes. Kai jūsų vaikas su darželio draugais  nusprendžia pradėti „Išvalykime parką!” projektą, padėkite jiems viską suorganizuoti. Pasaulis pilnas projektų, kuriais vaikai bandė padaryti pasaulį geresniu – jiems juk reikia nuo kažko pradėti.

11.Atsilaikykite prieš visuomenės žinutes apie pinigus. Atsakingas pinigų naudojimas yra vertybė, kurios sunku išmokyti šiuolaikinėje godžioje visuomenėje. Jums tikriausiai vertėtų pradėti išsiaiškinant savo paties nuostatas apie pinigus. Ar būti milijonieriumi yra tinkamas gyvenimo tikslas? Kai vaikas pameta telefoną, ar jis pats turi sumokėti už naują? Nei jei jūsų šeima gali sau leisti vaiką į koledžą, ar jis turėtų dirbti vasaromis, kad prie to prisidėtų?

1. Planuokite medžiagą pradėti diskusiją. Rinkitės knygas ir filmus, kurie padėtų formuoti vaiko vertybes ir charakterį. Vien tik pažiūrėti filmo ar perskaityti knygos negana – užveskite diskusiją apie tą, ką skaitėte ar žiūrėjote. Kaip vaikas mano – ar herojus pasielgė teisingai? Kodėl (arba kodėl ne)? Prieš bendrą vakarienę prie stalo apgalvokite klausimą ar kelis, kurie pradėtų diskusiją arba pasidalinkite jums tądien nutikusia situacija, kuri privedė prie moralinės dilemos. Tokių situacijų, patikėkite, nutinka kasdien – nuo užlindimo eismo juostoje iki paskalų nešiojimo.
2. Suteikite vaikams galimybę paaukoti pinigų labdarai. Daugelis šeimų naudoja trišalį kišenpinigių modelį. Pirmiausia, didžioji dalis sumos yra vaiko pinigai išlaidoms. Likusi sumos dalis dalinama perpus: viena dalis keliauja į indą „Labdarai“, kita – į taupyklę. Sutaupyti pinigai skirti nusipirkti dviratį, dovaną draugui ar padengti dalį klasės išvykos išlaidų.

Labdara (dar vadinama Tzedaka – tai žydų samprata, reiškianti teisingumo atstatymą) vyksta, kai vaikas kažką savo ir vertingo atiduoda kilniam (ir paties pasirinktam!) tikslui. Geras laikas labdarai yra šventinis laikotarpis, tačiau bet kuris kitas laikas taip pat tinkamas. Kai kurie vaikai bus sujaudinti per žinias pamatę kažko stokojančius žmones ir atiduos savo santaupas jiems – jūs galite pasisiūlyti prisidėti tokia pat suma.

1. Sąmoningai mokykite vaiką mėgautis sportiniu žaidimu. Rodos, kai kurie žmonės linkę varžytis nuo pat mažens, tačiau visi turėtume būti mokomi elgesio per sporto varžybas. Jūs turite padėti vaikui įsisavinti, kad svarbu dalyvauti, o ne laimėti, ir  varžovui pasakyti „Buvo puikios varžybos!“, nesvarbu, kuri komanda laimėjo.
2. Sakykite, kad gerus darbus daryti gera. Mūsų vaikai turi žinoti, kad pasielgti tinkamai yra ne tik teisingas sprendimas, bet kad tai ir malonu, net jei tai jiems kažką kainavo. Iš kitos pusės, ar yra toks sprendimas, kuris mums nieko nekainuoja? Siekdami būti žmonėmis, kokiais norime būti, turime tikėti tuo, kas skamba neįtikėtinai: kad žmonės yra daugiausia geri, kad nusikalsti neapsimoka, kad gėris nugali blogį, kad geriau mylėti ir prarasti, nei visai nemylėti….

Būkite pasiruošę pildyti šį sąrašą. Kiekviena šeima turės skirtingą atsakymą į taip dažnai vaikų keliamą klausimą: „Kodėl svarbu, ką gero kažkas daro, jei niekas to nemato?“. Mano atsakymas visada yra „Todėl, kad angelams reikia mūsų pagalbos“.

Ir dar. Teoriškai mes tam pritariame. Aš net neabejoju, kad visi, kurie skaitėte šį įrašą, daugiau-mažiau, bet pritarėte. Gal ne viskam absoliučiai, bet iš esmės – tikrai taip. Bėda ta, kad vis dėlto neišdrįstame atsisakyti televizoriaus (arba bent jau tiek, kad jį ribotumėme). Neišdrįstame pasakyti savo vaikui, kad netrenktų atgal net tada, kai jam trenkė. Apkalbinėjame vaikui girdint savo vadovus, kolegas, vaiko mokytojus. Praeiname pro numestą šiukšlę jos nepakėlę. „Numuiliname” kokią nors užduotį. Ir visada, vi-sa-da, turime devynias galybes pasiteisinimų, kodėl pasielgėme vienaip ar kitaip. Galų gale, visada galime mesti paskutinį kozirį: „Aš neprivalau!” arba „Visi taip daro!”

O kaip reaguotumėme, jei mokytoja vaikui meluotų? Jei į akis sakytų viena, o iš tiesų būtų visai kas kita? Kaip reaguotumėte, jei jūsų darbdavys visuomenei pristatytų organizaciją kaip labai skaidrią, o iš tiesų ji nebūtų skaidri?! O jeigu jūs iš to gautumėte naudą? Ar vis vien nuspręstumėte tokiuose procesuose nedalyvauti?! Norime, kad vaikas pasidžiaugtų pedagogu, bet ar pasidžiaugiame, kai pedagogas padaro tai, ko paprašome? Ar tai jums atrodo savaime suprantama? Tai gal ir jūsų darbe nereikia girti, nes juk puikiai dirbti – savaime suprantama?!

Klausimų daug. Visų pirma į juos turime atsakyti patys. Susimąstyti. Man atrodo, kad vienas didžiausių gyvenimo Europos Sąjungoje ir apskritai priklausymo Vakarų pasauliui privalumų yra tai, kad mes vat per 25 metus pradėjome vis garsiau kalbėti apie tai, apie ką turėtumėme kalbėti. Mes buvome užspausti. Po to iššovėme kaip koks kamštis ir šnypštėme, liejomės. Dabar mums sako: nagi, apsipratote, susipratote, dabar atėjo laikas suprasti, kad civilizuotame pasaulyje žmonės elgiasi civilizuotai. Kultūringai. Žinoma, kad visur yra ir necivilizuotų, nekultūringų žmonių. Nėra tobulos visuomenės. Bet yra verta ją kurti. Ir efektyviausia kūryba yra ten, kur vaikas yra dar nepaprastai imlus, kur mūsų indėlis daro – palyginus su likusiu gyvenimu – neproporcingai didelę įtaką. Aš kalbu apie ikimokyklinio amžiaus vaikus. Jeigu čia sąmoningai, nuosekliai, neieškodami pasiteisinimų ugdysime vertybinį stuburą, mūsų visuomenėje tikrai sumažės tokio elgesio apraiškų. Nes, teisybę pasakius, tuomet širdis stipriau plaka ir galvoji: kodėl? Mūsų tikslas turėtų būti padaryti viską, kad užaugusiam vaikui nekiltų ranka ir neapsiverstų liežuvis taip elgtis. Ir to pasiekti ne išsireikalaujat (dažnai emociniu ir net fiziniu smurtu) tinkamo elgesio, o kantriai ir nuosekliai skiepijant teisingas vertybes – visų pirma savo pavyzdžiu –  ir užauginus tvirtą vertybinį stuburą.