Grįžti į blogą
rugsėjo 10

A self-organizing system...ar reikia XXI amžiuje mokytojų?

Pradėsiu nuo to, kad aš manau, jog reikia. O šiandienines mintis pažadino Sugata Mitra - dar vienas TED kalbėtojas, kuris atliko eksperimentus, kurie įrodė, kad vaikai gali daug daugiau ir kuris sako savo kalboje: mokytojas turi naudoti močiutės metodą: žiūrėti pro petį, ką daro vaikas ir...juo žavėtis! Nepritariu teiginiams, kad - jeigu mokymą gali atlikti mašina - ji jį ir turėtų daryti (o ne žmogus). Yra daugybė darbų, kuriuose iš tiesų žmogų gali pakeisti mašina/kompiuteris, tačiau žmogaus auginimas, manau, nėra tas darbas. Tačiau Sugata Mitra kalba ne apie tai: jis kalba apie tai, kad jei mokytoją gali pakeisti mašina, tai ji ir turėtų jį pakeisti. Suprantate? Geriau jau kompiuteris, nei blogas mokytojas! Be to, struktūra turi būti, tačiau mes turime kuo mažiau kištis į procesą. Taip, užduokime klausimą, tačiau leiskime vaikui pačiam rasti atsakymą.

Pati mintis nėra nauja. Skaudžiausiai su ja susidūriau viename Lietuvos darželyje, kai bandžiau mokytojai - teigiančiai, kad ikimokykliniame amžiuje vaikai PRIVALO žaisti - paaiškinti, kad struktūra turi būti, kad vaikai degraduoja kiaurą dieną žaisdami vas-ki-či, nes niekas jiems neužduoda klausimų, kad aplinka yra tokia, kuri neskatina užduoti tų klausimų, kad yra blogai, kad vaikas, paklaustas, kodėl (kai jis nemiega) pietų miego metu mokytoja jam negali paskaityti knygos, sako, kad mokytoja tuo metu žymi, kas atėjo į darželį :(

Vaikas turi būti skatinamas ir atsakyti į klausimus/domėtis, ir pats užduoti įvairius klausimus. Todėl, pavyzdžiui, per Vaikystės Sodo pedagogų mokymus pabrėždavau, kad - kai vaikai adaptuosis ir prasidės normali veikla - planuojant reikia ne iš(si)kelti tikslus ir uždavinius, o kelti klausimus, į kuriuos drauge su vaikais ieškos atsakymų (taip daroma ir Tarptautinio Bakalaureato programoje). Be to, ne tik pedagogai iš(si)kelia klausimus - juos kelia ir vaikai, kai aptariama, kokią temą analizuos. Žodžiu, pedagogas yra tik ta močiutė, kuri yra šalia, kuri padeda, kuri taip pateikia priemones ir taip paruošia aplinką, kad vaikas joje galėtų rasti atsakymus.

Kartą mačiau paveiksliuką: sėdi mokinys statiškai suole, žiūri į priekį stiklinėmis akimis, o mokytojas jam į galvą iš ąsočio pila žinias. Bet nejau dar nesupratome, kad šiais laikais žinias galima gauti vos keletą kartų spustelėjus pelę??? Esmė - atsirinkti, kas yra verta dėmesio, tai įvertinti ir mokėti sieti su jau turima informacija bei pritaikyti tai savo gyvenime.

Taigi jums siūlau pažiūrėti dar vieną įkvepiančią kalbą. Iš tiesų vaikai gali viską. Tik mes turime tikėti ir pasitikėti. Ir būti šalia, kad galėtumėme duoti įrankius, kuriais jie kurs savo ateities pasaulį.

Gero žiūrėjimo ir, žinoma, labai įdomu, ką manote jūs!

SUGATA MITRA KALBA P.S. Beje, labai teisinga mintis, kad geriausi mokytojai neina/nevažiuoja ten, kur jų labiausiai reikia. Tokiu atveju, manau, metodas BE mokytojų (toks, kokį siūlo Mitra) yra geriau, nei tiesiog išlaikyti status quo. Arba šis metodas galėtų būti papildas to, kas vyksta/yra. Nuotrauka: Children using the computer by San Jose Library