Kadangi dabar negaliu skaityti nieko rimtesnio (tiesiog esu labai nervinga, nes nuolat galvoju a) apie kelionę į Lietuvą; b) apie Gertrūdėlės nujunkymą; c) apie gynimą ir daugybę su juo susijusių reikalų), tai skaičiau knygą apie šeimą, besitiriančią ir besigydančią nuo nevaisingumo: Ben Elton „Inconceivable” . Nors ant knygos užrašyta, kad B.Elton’as – vienas reišmingiausių, linksmiausių ir provokuojančių JK autorių, tačiau man tai buvo pirmoji šio autoriaus knyga.
Viena vertus, tai, kas aprašyta šioje knygoje, žinoma ir iš bendrojo išsilavinimo. Kita vertus, daug ką galima sužinoti tik gilinantis. O kadangi jeigu nėra aktualu, tai nesigilini, tai po šios knygos perskaitymo jaučiuosi užpildžiusi tas spragas. Turiu draugę, su kuria vienu metu buvome labai artimos: jai teko išgyventi visus šiuos tyrimus, ir mes nemažai apie tai kalbėdavomės… Man, kaip niekada neturėjusiai šioje srityje problemų, visa tai atrodė kaip kosmosas: įsivaizduojate, kokius kalnus geležinėm klumpėm reikia perkopti, kad susilauktum vaikelio?! Ir ne tik emocinius/psichologinius, bet ir tiesiog paprasčiausiai fizinius.
Nenoriu leistis į diskusiją, ar Lietuvoje reikia dengti nevaisingumo gydymo išlaidas. Tačiau man visada buvo įdomu, ar vaikai, gimę padedant šių dienų medicinai, nesusiduria su kokiomis nors būtent jiems būdingomis problemomis. Nes juk ir apie „cezarinukus” yra kalbama ir nemažai! Apie cezarinukus nemažai domėjausi – aktualu. O va apie šiuos – dirbtiniu būdu užsimezgusius – žinau tik iš nuotrupų, pasiskaitinėjimų šen bei ten. Todėl buvo labai įdomu perskaityti Belgijoje (beje, mano universiteto mokslininkų: Dr. Van Steirteghem ir Inge Liebaers nuo 9-ojo XX amžiaus dešimtmečio kaupė medžiagą apie jų klinikoje pradėdus kūdikius – viso 15 000) ir JAV atliktų tyrimų išvadas:
Vaikai, gimę „su pagalba”:
– nėra silpnesnės sveikatos, nei gimę natūraliu būdu;
– jų kognityvinė ir motorikos raida yra tokia pati kaip visų vaikų;
– tikimybė, kad jie turės elgesio problemų, yra tokia pati kaip visų vaikų;
– gali būti mažesnio svorio;
– šiek tiek skiriasi jų genetika;
– ankstesnių tyrimų duomenimis, jiems yra didesnė rizika turėti viršsvorio ar sirgti diabetu (čia, beje, tinka visiems maž0 svorio naujagimiams).
Mane „užkabino” ta pakitusi genetika, tiksliau, rastos genų mutacijos. Mokslininkai teigia, kad neaišku, ar tos mutacijos svarbios ir neaišku, ar šie pokyčiai yra sąlygoti medicininio įsikišimo, ar to, kad tėvai buvo nevaisingi. O įrodyti kažką dar ankstoka, nes vyriausiam IVF pagalba gimusiam vaikui dar tik 31eri. Įdomu, kiek šiuose tyrimuose iš tiesų tiesos ir ar nėra taip, kad vis dėlto žmogaus gyvenimą įtakoja per daug faktorių, jog galima būtų sakyti, kad tą ar tą lėmė cezaris/IVF?!?!
Man svarbiausia tai, kad visi šie vaikai (žinoma, jei cezaris nebuvo pasirinktas puikiai galėjusios gimdyti mamos) – grynių gryniausi stebuklai!
Nuotrauka: einahpets32 „Hope”