Šįryt pirmą kartą pajutau, kad atėjo žiema. Kai iškišau nosį į lauką, atrodė, kad mašina aptraukta plonu leduku. Žinoma, leduko nebuvo. Ir šerkšno nebuvo. Ir tuo labiau sniego. Bet POJŪTIS, kad jau žiema atėjo, BUVO.
Iš tiesų tikriausiai todėl, kad jau keli mūsų savaitgaliai – „žieminiai”: kepame pyragą, darome darbelius, anksti uždegame šviesas, o vakare susisupame į apklotėlius, geriame kakavą ir visi kartu žiūrime kokį nors filmuką (šeštadienio ir sekmadienio vakarais mūsų namuose vaikai gali išsirinkti žiūrėti filmuką). Štai šį savaitgalį visi žiūrėjome Mulan 2 ir kepėme Indrės ir Margirio oliverišką obuolių pyragą (beje, jis toooooks sotus, kad seniai tokį pyragą buvau valgius! O kvapnumas!!!)
Žinoma, prieš tai susitvarkėme namus (Beje, aš savaitgaliais labai mėgstu ilgai vaikščioti su pižama ir, kaip sakant, vaikams irgi tenka ta dalia 😀 ) :
Pasivėžinome (Morta iš esmės nėra per savo gyvenimėlį parodžiusi net ir menkiausio susidomėjimo mašinomis, nors jų mūsų namuose visada buvo gausu. Gertrūda, kita vertus, nespjauna į mašinytę, čiumpa, jei pasimaišo po kojomis ir BRRRRRRR burzgia po visus namus):
Pavėžinome lėles:
Šiaip „ta proga” pasisakysiu ir apie lėles. Iš tiesų pastebėjome, kad vis dažniau mergaitės žaidžia tarpusavyje, o berniukai – tarpusavyje. Žinoma, galima sakyti, kad taip įvyko dėl amžiaus: tarp berniukų 1m10mėn, tarp mergaičių – 2m6mėn, todėl jie ir artimi. Ir taip, ir ne.
Esmė ta, kad Morta labai daug žaidžia su Vilhelmu. Iš tiesų tai neįtikėtinai daug (tarp jų – beveik trejų metų skirtumas). Užvakar jie iš palėpės atsinešė dvi kuprines, paprašė, kad duočiau du buteliukus vandens, dvi užkandžių dėžutes (žinoma, su sausainiais) ir…iškeliavo į labai labai tolimą ir pavojingą (Čia anot jų) kelionę pas Kalėdų Senelį. Ir taip žaidė ilgai ilgai…Kai paklausiau, ar Gertrūda gali žaisti su jais, tai man buvo atsakyta, kad Gertrūdai tokia kelionė kol kas per daug pavojinga 😀
Augustas, kita vertus, labiausiai mėgsta žaisti su Vilhelmu. Mortą ir Gertrūdą jis pakalbina, padeda joms, na, taip, kaip globėjas, kaip mokytojas, kaip mentorius, tačiau žaidžia su jom mažai (nors su Morta tikrai galėtų). Kodėl? Todėl, kad Augustui visokie tokie žaidimai kaip „gydytojai”, „keliautojai”, „mokykla”, „namai” ir pan. yra nuobodūs. IR NORS TU KĄ. Užtat jie su Vilhelmu gali absoliučiai pasinerti į LEGO pasaulį, statyti kažką išeidami iš kambario tik į tualetą valandų valandas…
Ir tu man pasakyk po to, žmogau, kad mes, tėvai, įdedame vaiką į stalčiuką. Iš tiesų Augustas gimė tuo, ką šiais laikais jau kaip ir nelabai politiškai korektiška vadinti „tipiniu” berniuku. Morta – „tipine” mergaite. Ir kol kas tik vienintelis Vilhelmas mielai žaidžia ir žvaigždžių karus, ir namus. Ir mūsų – patikėkite – įtaka yra minimali.
Čia tiesiog daug minčių apie tai, nes visą sekmadienio rytą mūsų namuose buvo toks vaizdelis:
Vakarop išsikepėme blynų. Apsižvalgėme – nėra mažosios. O ji, pasirodo, yra it Karlsonas, kuris mano, kad kuo daugiau uogienės, tuo geresnis gyvenimas:
Vakare vaikai išsimaudė ir pirmojo Advento sekmadienio proga išsitraukė savo Kalėdines pižamas. Na, Kalėdines turi tik Vilhelmas ir Morta, tačiau jie labiausiai jų norėjo ir džiūgavo, kad galėjo pasipuošti (Augustas tuo metu bendravo su tėte, o Gertrūdai puikiai tiko ir rožinė pelytės Minės pižama :D)
Vakare sugulėme pasakai, ir aš ištraukiau Bibliją vaikams: kiekvieną Advento sekmadienį skaitysime Biblijos istorijas nuo tada kaip angelas apsireiškė Marijai iki Trijų Karalių atkeliavimo. Mortai įdomios buvo iliustracijos: klausė, kodėl Marija su skraiste ant galvos, kodėl angelo vardas toks pat kaip tėtės ir ar angelas pasakė man, kad jos vardas turės būti Morta 😀 Kalbėjome su vaikais, kad iš tiesų Kalėdas švenčiame ne dėl to, kad ateina Kalėdų Senelis, o todėl, kad – viso pasaulio krikščionių tikėjimu – gimsta Jėzus.
Štai taip mes šiemet pradėjome žiemą…Ačiūdiev, galų gale sveiki ir visi kartu savo namučiuose!