Grįžti į blogą
vasario 04

Ar norite, kad jūsų vaikas jaustųsi ypatingas?

Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir - svarbiausia (be sveikatos) - kad gerai mokytųsi :) Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.

Prieš keletą dienų draugė atsiuntė nuorodą, kurioje būtent ir aprašomi tie mažyčiai žingsneliai, kurie leidžia vaikui pajusti mūsų meilę, rūpestį ir šilumą. Žinote, kada vaikai jaučiasi ypatingi? Tada, kai mes juos gerbiame, kai pastebime, kai girdime ir išgirstame. Ach, kaip norėčiau, kad visi, kurie nori duoti viską savo vaikams, įsiklausytų į šiuos žodžius.  Viskas iš tiesų yra patys paprasčiausi dalykai gyvenime, kurie yra lengvai pasiekiami ranka, tačiau mes netikime, kad gyvenime gali būti taip paprasta.

Žinote, kas yra labai veiksminga? Girti savo vaikus. Sakysite, ir taip aišku? Bet kodėl mes taip retai viešai giriame savo vaikus? Nemandagu? Pagalvos, kad pasikėlę? Po galais, juk vaikas yra brangiausia, ką turiu, tai, kaip sakant, galiu pasidžiaugti! Džiaugiamės nauja knyga, nauja mašina, nauju butu, o vaikais vis pamirštame pasidžiaugti. Jiems girdint. Kartais apsimetant, jog nematome, kad jie girdi :).

Ką galima daryti?

a) Mes pastebėjome, kad geriau vaikus žadinti šiek tiek anksčiau, nei šiek tiek vėliau. 100% tiesa. Mergaitės ypač mėgsta įvairius pažaidinimus. Man, pavyzdžiui, patinka įsirangyti pas berniukus (pas kiekvieną paeiliui) į lovą ir visaip juos žadinti.  Pastebėjome, kad mergaitės būna it širšės, jei skubiname. Jeigu duodame laiko susikuisti, ramiai išlipti iš lovos ir atsibusti, tai rytas būna daug geresnis. Žodžiu, tikrai pasitvirtino taisyklė, kad geriau mažiau miego ir daugiau laiko (kalbu apie 10-15min), o ne atvirkščiai.

b) Visi žinome fizinio kontakto svarbą, tačiau ar visada pamyluojame mylimą žmogų? Žinote, aš iš tiesų įpratau myluoti savo vaikus dar savo sesei gimus. Žinau, kad kartais mano mylavimas užknisa, bet iš tiesų niurkau savo vaikus nuolat. :) Žinoma, Augusto ir Vilhelmo niurkymo (ypač viešo) laikas jau pasibaigęs - aš tikrai nesu nukvakus mama, kuri niurko vaikus bendraamžių viešam išjuokimui, tačiau Mortą vis dar apsikabinu, o Gertrūdą galiu dar išbučiuoti nuo galvos iki kojų. Be galo dievinu fizinį kontaktą su savo vaikais. Keista. Nes šiaip esu turinti be galo didelę asmeninę erdvę. Paklauskite net artimiausių žmonių - tikrai nesu nei laikymosi už rankų šalininkė, nei sėdėjimo susiglaudus (bet mylimą žmogų mėgstu apsikabinti iš visos širdies), o vat su savo vaikais neturiu jokio erdvės barjero.

c) Vaikai mėgsta būti dėmesio centre. Kur ten mėgsta - dievina. Žinote, kaip yra sakoma: vaikams nesvarbu,koks yra dėmesys: jei mato, kad daugiau dėmesio gauna netinkamai elgdamasis, tai taip ir ima elgtis. Viskas dėl to dėmesio... Neseniai teko kalbėti su mama, kurios vaikas pradėjo bėgti iš pamokų. Teko lankytis pas psichologą. Žinote, kodėl tas vaikas bėgo? Nes norėjo su mama eiti pas psichologą! Tiesiog tol, kol viskas gerai, mama neturėjo laiko. Dar vaikai labai mėgsta istorijas apie save. Mūsų namuose viena mėgiamiausių - "papasakok, kai aš buvau mažas". Kvatoja visi. O mes tų istorijų turime devynias galybes.

d) Įgalinkite vaikus ir leiskite jiems būti savarankiškais. Aš savo mokytojoms nuolat kartoju: darbas vyks daug efektyviau, jei vaikai dalyvaus veiklų planavime, ugdomųjų klausimų išsikėlime, susitvarkyme ir t.t. ir pan.  Namuose tegul rūšiuoja išdžiūvusias kojines, tegul drauge gamina vakarienę. Juokiausi, kai perskaičiau, kad viena mama drauge su vaikais dirba prie kompiuterio - aš (ne visada) darau tą patį: skaitome, ką parašiau, žiūrime, kokias nuotraukas įdėjau ir t.t. Jeigu vaikams nepatinka, fotografuojame iš naujo. Pavyzdžiui, Morta ir Vilhelmas yra nuoširdūs padėjėjai, viską nori daryti drauge. Gertrūda ir Augustas meistriškai nusimuilina: na, nėra jiems tie darbeliai drauge kažkas ypatingo. Manau, kad Gertrūda pakankamai veiklų turi Sodelyje, todėl namuose nori tiesiog žaisti (jeigu aš noriu prisijungti, visada mielai priima), o Augustas apskritai yra toks individualistas. Na, nebent geras stalo žaidimas jį pritraukia.

e) Vaikams labai patinka laužyti taisykles. Patikėkite, nesakyčiau, jei neturėčiau daug patirties šioje srityje! Kai leidžiu Gertrūdai atkeliauti į mūsų lovą, kai netikėtai leidžiame pažiūrėti naują filmą, kai spontaniškai nuvažiuojame ledų, ach-kokie-laimingi būna mūsų vaikai! Ugdymo įstaigoje šiek tiek sudėtingiau, nes kasdieninė tvarka garantuoja...tvarką :D Man patiko ta mintis, kad kartais galima neiti į mokyklą ir tiesiog būti drauge. Va, kam galima panaudoti mamadienius :) Du kartus metuose :) Patiko ir tai, kad kita mama - kaip ir aš - blogą dieną visus siunčia į lovą. Atsipalaiduoti. Kita vertus, ir mes esame vietoj ėjimo miegoti...nuėję žiūrėti filmo!

f) Vienas smagiausių dienos laikų yra tas, kai mes su mergaitėmis nusiprausiame, susirangome lovoje ir skaitome knygą. Kai paskaitome, susikočiojame lovoje, ir aš abiems glostau galvas. Tada išbučiuoju, jos pasislepia po antklode ir jų ieškoti ir išbučiuoti ateina tėtė (kuris, žinoma, iš pradžių jų niekaip neranda!). Straipsnyje rasite daug įdomių ritualų, tačiau - neabejoju - ir jūs galite susikurti savąjį. Mes jau turime. Ir kaskart - kai negaliu būti namuose, kai mergaitės eina miegoti - šiek tiek nuliūstu. Nes tai - mūsų ypatingas laikas, kai aš galiu visą savo dėmesį skirti joms.

g) Ar jūs kvailiojate su vaikais? Aš nepaprastai mėgstu kvailioti. O G - dar labiau. Kaip Morta vieną rytą pareiškė (labai rimtu veidu ir dar rimtesne intonacija): Žinai, ką, tėti? Man jau nusibodo tavo juokeliai. Bet, žinia, dažniausiai tie juokeliai labai patinka ir mūsų trimetei, ir 10-mečiui. Man labai patinka tai, kad mūsų vaikai turi puikų (na, mūsų šeimai :)) humoro jausmą. Jų tėtė turi fantastišką humoro jausmą, tad nėra nuostabu, kad ir jų - puikus. Augustas fenomenaliai jaučia ironiją ir sarkazmą. Vilhelmas - tikras Harmsas, Morta su Gertrūda kol kas dar neatskleidė, kur jų stiprioji savybė, tačiau mėgsta šėlioti, kvailioti ir smagiai pasijuokti. Morta turbūt rimčiausia. Bet ji, kaip sakant, mėlyno kraujo, tad ko norėti...

h) Geras patarimas: sakykite ne "aš tavimi didžiuojuosi", o "tu turėtum didžiuotis savimi!". Perkelkime akcentą nuo to, ką "aš" darau, į tai, koks yra vaikas. Ką aš didžiuojuosi išmokusi? Ogi girti savo vaikus kitiems. Apmaudu, kai tėvai sako: "Galėtų ir pasistengti" ir pan. kitiems girdint. Aš kitiems labai sąmoningai stengiuosi girti savo vaikus. Ypač tiems, kurių nuomonė vaikams svarbi. Ar visada pavyksta? Tikriausiai ne. Neabejoju, kad kartais pasakau ir kokią nesąmonę. Bet iš esmės žinau, kad didžiuojuosi savo vaikais ir nebijau to pasakyti kitiems. Vakar buvo tokia situacija, kad Morta nerado  20Lt, kuriuos jai padovanojo senelis. Žinoma, apsiraudojo. Ir tada Augustas atnešė jai savo  20Lt. Ir atidavė. Tiesiog. Pasakė: jeigu rasi, atiduok man šiuos. Jeigu nerasi, nieko tokio, aš tau dovanoju. Mūsų pirmagimis, kuris šiaip nėra emociškai brandžiausias žmogus (jo stiprioji pusė nėra EQ) parodė tokią emocinę brandą, kad daug kas galėtų pasimokyti! Tai šiandien jį gyriau ir jam girdint, ir jam negirdint, ir jam galvojant, kad aš nežinau, jog jis girdi :). Neabejoju, kad tokia mano reakcija paskatins jį dažniau pasielgti būtent taip.

i) Ir, žinote, ką? Negalvokite, kad reikia padaryti KAŽKĄTOKIO, kad vaikas jaustų jūsų meilę. Neabejoju, kad visiems smagiausios yra tiesiog akimirkos. Man smagu matyti, kai tėvai ateina skaityti vaikams pasakų. Mes turime Sodelyje vieną tokią klasę, kur tėvai - pradėjus vieniems - dabar reguliariai ateina ir ateina. Kaip jais didžiuojasi vaikai! O tėvai pamato, kaip mes gyvename Sodelyje, tampa trumpam auklėtojais, įsigilina, kokia vaiko kasdienybė, kai jie yra darbe. Tą juk galima padaryti per pietus. Arba pusdienį.

Smagiausia, kad - skaitydama šį straipsnį (kurio nuoroda yra mano įraše) - galvojau, kad realiai viską darome. Ir ne tik darome, bet būtent tuo pačiu tikime. Tas straipsnis lygiai taip pat galėjo būti parašytas mano. Ir net ne kaip patarimų straipsnis, o kaip pasidalinimas patirtimi. Turiu pripažinti - užliejo geras jausmas. Nes aš - tikriausiai kaip ir kiekviena daug dirbanti mama - vis turiu, kas mane pamoko (ir žinau, kad - bent jau dauguma - tikrai ne iš piktos valios), kad per mažai laiko būnu su vaikais, kad mirties patale norėsiu būti daugiau laiko praleidusi su jais ir t.t. ir pan.  Bet aš žinau, kad jeigu dabar atgulčiau į kokį nors patalą, tai jausčiausi visai gerai: ir dėl darbų, ir dėl vaikų. Vienintelio, ko gailėčiau, tai laiko: norėčiau padaryti darbe daugiau, o su vaikais praleisti ilgiau. Ir be proto noriu pamatyti savo anūkus. Savanaudiškai galvoju, kad iš visų vaikų ir anūkų kažkam tikrai (:))būsiu toks žmogus, į kurį panašiu ji(s) norėtų būti. Ir tada jau galėsiu ramiai keliauti į kitą dimensiją. Nes šiaip manau esanti gera mama. Ir tuo išmokau didžiuotis. Todėl tos vidinės ramybės linkiu ir jums: tiesiog džiaukitės akimirka, nes, teisybę pasakius, neabejoju, kad esate geri tėvai ir savo vaikams - patys geriausi. Tikiuosi, kad tą žino ir mano tėvai!

O KOKIOS YRA JŪSŲ YPATINGOS AKIMIRKOS?