Grįžti į blogą
birželio 16

Ar tikrai maži vaikai žiaurūs?

P1080838

Nepamenu, kuris, tačiau vienas iš mano dviejų sūnų su močiute apžiūrinėdamas drugelį – demonstratyviai ant jo užlipo. Pamenu, močiutė neregėtai apstulbo. Visai neseniai dukra sutraiškė prieš tai apžiūrėtą sraigę. Jeigu paklaustumėte, kodėl vaikas taip pasielgė, jis tikriausiai atsakytų, kad jam buvo arba įdomu (kas bus?), arba linksma. Žinoma, natūrali suaugusio žmogaus reakcija – pasakyti vaikui, kad taip elgtis nevalia, tačiau jis gali jums atšauti, kad nieko tokio, jei užlipi ant tokio gyvio ir jį sutraiškai – juk jų pilna ir jis ne žmogus. Žinoma, yra ir tokių vaikų, kurie, atrodo, jau gimsta empatiški ir supratingi, tačiau dauguma...tikrai ne tokie!

Per darbo su vaikais metus tokį pasiteisinimą girdėjau ne kartą: na, ir kas? Juk jam neskauda! O kodėl negaliu? Vaikas, deja, gali taip elgtis ne tik PRIEŠ tai, kai išgirsta jūsų argumentus, kodėl JOKIO gyvo padaro skriausti nevalia, bet ir PO TO. Ar tai ženklas, kad auga pavojingas visuomenei delinkventas? Neskubėkite. Iki aštuonerių (ir net devynerių) metų vaikai nelabai suvokia, kad ,,mirtis nuo nosies per sprindį“ ir ką apskritai ji reiškia. Taip, šį tą supranta – tiek, kad gali pasirodyti, jog jam viskas aišku. Tačiau akivaizdu, kad ne. Tam, kad iš tiesų suprastų ( o mes ar suprantame?), vaikas bent jau turi perprasti, kas yra kvėpavimas, kraujotaka, virškinimas ir pan. Turbūt aišku, kad net ir ne kiekvienam aštuonmečiui visa tai yra įkandama, ar ne? Ką jau kalbėti apie trejų metų žmogutį. Nepamirškite ir to, kad maždaug iki šešerių vaikai yra tikrų tikriausi egoistai, kuriems empatija ir įsijautimas į kito gyvo sutvėrimo jausmus yra tas pats, kas kelionės laiku mums. Noras užlipti ant drugelio ar sutraiškyti sraigę kyla tikrai ne todėl, kad vaikas negerbia mirusiųjų ar todėl, kad nori sužeisti/užgauti tą padarėlį. Toks elgesys kyla...iš smalsumo, noro pamatyti, kas bus. Tokio amžiaus vaikas nesusimąsto apie tai, ką dėl jo veiksmų jaus gyvūnas. Tačiau kodėl vaikas (net ir visai mažas, tarkim, dvejų metų) gali užjausti verkiantį draugą? Todėl, kad draugas jam siunčia signalus, kurie reiškia, kad jam yra blogai: veido išraiška, ašaros, verkimo procesas ir pan. Kadangi mane guodžia, kai aš verkiu, tai paguosiu ir aš – tokia vaiko logika. Jis tarsi veidrodis, atspindintis tai, ką išmoko iš aplinkinių. Kadangi jūs vaikščiodamas specialiai netraiškote sraigių ( ir jokio kito gyvio) tikriausiai niekada su jomis ir nekalbėjote, o juo labiau neguodėte vaikui matant, tai mažylis nelabai žino, kaip su jomis elgtis. Jam įdomu, kas bus, kai įvyks kontaktas. Todėl ir...užlipa. Jeigu sraigė tuo metu būtų pravirkusi, didelė tikimybė, kad vaikas būtų reagavęs kitaip. Deja, nepaneigiamas faktas ir tas, kad yra žiaurių ikimokyklinio amžiaus vaikų (noriu pabrėžti, kad kalbu BŪTENT apie ikimokyklinį amžių) –, tačiau, ačiū Dievui, tokių yra labai, labai mažai. Gaila, bet iki šiol mokslas neatsakė, ar toks žiaurumas yra įgimtas, ar jie tapo bejausmiai todėl, kad su jais žiauriai elgėsi patys artimiausi žmonės. Juk iš tiesų daugiausiai žiaurių vaikų auga asocialiose šeimose. O visi kiti? Visų kitų beširdystė dažniausiai kyla iš noro tyrinėti supantį pasaulį, todėl neskubėkime tokio elgesio vadinti žiaurumu ...greičiau tai smalsumas, kurio išdava – netinkamas poelgis, kuris gali būti suprastas kaip žiaurumas. Bet tam šalia šių mažų vaikų ir yra suaugusieji, kurie švelniai paaiškintų ir mokytų, koks elgesys yra tinkamas, kad sulaukus mokyklinio amžiaus – jam net minčių nekiltų jokio gyvo padarėlio kankinti.

Na, kad ir mūsų Vilhelmas: kai buvo maždaug Mortos amžiaus, kartą po lietaus išėjo pasivaikščioti. Grįžęs parsinešė pilnas kišenes varlių, kurios, žinoma, ne visos buvo išgyvenusios. Dabar - jei jau gaudo - deda į dėžutę. Iš tiesų jis - gyvūnijos mylėtojas ir globėjas, tik dar ne visada žino, kaip elgtis su tais gyvūnais. Ar barti jį, jei pasielgia netinkamai? Manau, kad būtent barti būtų netinkama...bet verta švelniai parodyti, kaip elgtis derėtų.

Aš pati kartą - buvau devynerių - pasielgiau taip, kad dar dabar šiurpuliukai nugara bėgioja. Atrodo, jau didelė panelė buvau, bet vis vien. Radau lizdelį su kiaušiniais. Kelias dienas vis nueidavau pažiūrėti, ar neišsirito paukščiukai. Vis neišsiritę. Reikėjo važiuoti namo (atostogavau su močiute), o jie vis dar neišsiritę. Tai pagalvojau, kad padėsiu (!) jiems išsiristi: ir jiems bus lengviau (!), ir aš pamatysiu tik ką išsiritusius paukštukus. Prakrapščiau kiaušinį, o ten...toks dar pusiau susiformavęs paukštulis... Vaje, kaip išsigandau, kaip besidaužančia širdimi bėgau pas močiutę... Bet ji kažkaip labai gražiai ir ramiai viską man paaiškino (ačiū jai už tai, nes ir taip emociškai buvau labai sukrėsta!). Aš dažnai pagalvoju, kad juk žmogui "iš šono" būtų galėję atrodyti, kad vat "didelė merga" daro "juodą darbą", o iš tiesų tiesiog niekada nebuvau mačiusi tik ką išsiritusio paukštuko ir nežinojau, kas ir kaip...

Ar esate Jūs/Jūsų vaikai kada nors atsidūrę tokioje situacijoje? Kaip elgėtis Jūs? Jūsų tėvai?