Jeigu manęs kas nors paklaustų, koks daiktas labiausiai pravertė auginant keturis vaikus, tikriausiai be jokių abejonių atsakyčiau – nešynė. Ir būtent Babybjorn. O viskas prasidėjo jau, atrodo, taip seniai…
Prieš gerus 7.5 metų (Augustui vakar kaip tik buvo 7.5, vadinasi, prieš šiek tiek daugiau) mano kolegos žmona į darbą atnešė didžiuuuuuulį maišą savo sūnelio išaugtų rūbelių ir…Babybjorn nešynę. Tada dar nežinojau, kad būsiu TAIP jiems dėkinga už šį daiktą. Teisybę pasakius, iš pradžių jis man pasirodė gan juokingas: kažkoks medžiagos gabalas, už kurį, ant jų, buvo sumokėta virš 100 JAV dolerių (2001 tai buvo tikrai nemaži pinigai…ypač mums, studentams, ir tik pradedantiems savo darbines karjeras). Dar prisimenu, kaip mokė užsidėti, sakė: įsivaizduok, kad šitie žiedai – speneliai:)…jie turi būti būtent tose vietose, kur ir yra speneliai:) Žodžiu, gavom BabyBjorną su visu instruktažu.
Kadangi apskritai nešynės buvo vos vos pradėjusios keliauti į Lietuvą, ko tik nesulaukėme! Kai išeidavome su Augustėliu pasivaikščioti, vis prieidavo kokia moteriškaitė ir sakydavo, kad jo kojose kraujas nebėgioja: va, žiūrėkit, kokios mėlynos…kad jam siaubingai nepatogu (nesvarbu, kad jis parpdavo nešynėje 100 kartų geriau, nei bet kur kitur). NESVARBU. Svarbu, kad jos ŽINO:) Gerai, kad mūsų komentarai neatbaidė – o ir kaip galėjo? Pabandymui gavome dar kelias nešynes, kurios irgi buvo atvežtos iš „užusienių”. Ką jūs – negalima buvo net lyginti! Taigi anas, padėkoję geranoriškiems skolintojams ir dovanotojams, arba grąžinome, arba atidavėme tiems, kurie išvis nieko neturėjo, o patys…kuo toliau, tuo labiau džiaugėmės BabyBjorn nešyne.
Kodėl ji taip patiko? Vaikas gali būti nešiojamas ir veidu į nešiotoją, ir veidu į pasaulį; vaiką galima nešioti nuo gimimo (nebent gimsta itin mažas) iki kažkur +-12kg, vadinasi, ilgai; aš įsigudrinau nešamą vaiką netgi pamaitinti – ir taip, kad niekas net nesuuosdavo! Be to, ši nešynė buvo vienintelė, kurioje nešiojant vaiką minimaliai pavargdavo ir pečiai, ir nugara…Ta prasme, kad aš šias kūno dalis pradėdavau „jausti”, tarkim, po maždaug šešių ir daugiau valandų nešiojimo (kelionėse). O ką ir kalbėti apie psichologinį komfortą, kai tau – važiuojant visuomeniniu transportu – nereikia įkėlinėti vežimo, kai nuolat turi abi laisvas rankas: ir valgiui gaminti, ir su „kompu” padirbėti, ir vaikutį paglostyti ir, galų gale, parduotuvėje piniginei išsitraukti, nes paprastai tautiečiai nusisuka, jei mato, kad tau kažkas sunku:)
Ir dar. Kelionės. Čia jau reikėtų parašyti odę BabyBjornui. Prieš akis: Švedija, Norvegija, Prancūzija, Ispanija, Rusija…visos šalys, kurias aplankėme su nešynėje „gyvenančiais” mažyliais. Tai buvo tiesiog nepakartojama: mes laipiojam po romėniškas ar maurų pilis, kylam į Norvegijos kalnus…o nešynėje net primerkęs akis žvalgosi patenkintas pilietis arba…miega. Neįsivaizduoju, kas galėjo būti patogiau.
Tiesa, kai Vilhelmui buvo 2.5 mėnesio, keliavau (darbo reikalais) dviem savaitėm i Maskvą. Kol aš dirbau, nešynėje mažių nešiojo mano sesuo tol, kol jis užsimanydavo valgyti – tada lėkdavo į mano viešbutį, aš pamaitindavau ir…vėl viskas iš pradžių: aš – prie darbų, o sesuo eidavo su Vilhelmu „gastroliuoti” po Maskvą. Vertintojų komandoje buvo moteris (amerikietė), kuri keliolika metų dirbo Afrikoje. Ji pirmoji mane supažindino su slingu – sakė, kad ji taip išnešiojo savo vaikus iki kažkur dvejų-trejų metų. Taigi mes vieną vakarą po darbų iš staltiesės padarėme man sling’ą. Tačiau: 1) Vilhelmas susierzino, kad nieko nemato (jau buvo pripratęs prie BabyBjorno) ir 2) Pagalvojau, kad jei jau pusė mus pamatančių su BabyBjornu nevalingai išpučia akis, tai kas bus, jei pamatys mane su tokiu sling’u…pagailėjau:)))) Bet šiaip buvo patogu, o ir pasidaryti – vienas juokas. TIesa, dabar, jau po penkerių metų pertraukos, pati bandyti nedrįsčiau – visgi jį tada man surišo labai patyrusios moters rankos, o pati aš taip ir nepabandžiau…
Taigi ir Augustas, ir Vilhelmas, ir Morta užaugo tame iš amerikiečių draugų paveldėtame BabyBjorne. Ir tai dar ne viskas. Kai BabyBjornas grįžo Mortai, ji jau buvo septintas – SEPTINTAS – vaikas, augsiantis jame (nes mes „tarpuose” BabyBjorną duodavome savo draugų vaikams). Tarsi keliaujančio BabyBjorno brolija:) Kai kraustėmės iš Lietuvos, reikėjo atsirinkti ir vežtis tik būtinus daiktus. Patikėkite, BabyBjorną kilnojau net kelis kartus…tačiau išvykome jį perleidę mūsų pažįstamų draugų dukrelei:)
O visos šitos mintys kilo, kai vakar į BabyBjorną pirmą kartą įdėjome Gertrūdą. Ir ką jūs manote – mergina netrukus jau miegojo, nors buvo pats vakarinių ritualų įkarštis! O šįkart BabyBjorną mums „perleido” Kipras, kuriam šiandien – jau vieneri! Taigi sveikiname Kiprą su gimimo diena ir džiaugiamės galėdami džiaugtis dar vienu keliaujančiu BabyBjornu, kuris, jei neklystu, jau atkeliavo pas trečią vaikiuką:)
Pasidalinkite, kaip darote jūs: kokią nešynę išsirinkote, kodėl, ar patiko, ar neteko pasigailėti….
O čia…mūsų vaikai BabyBjorne:)))
Augustas 2001-ųjų vasara, Lietuva, Juodkrantė
Vilhelmas 2003-ųjų vasara, Norvegija, Oslas
Gertruda 2008-ųjų ruduo, Belgija, Briuselis
Morta 2006-ųjų vasara, Ispanija, Chelva