Grįžti į blogą
lapkričio 30

BEBES ir grįžtu namo kol Nauji Metai dar nepasibeldė!

Vakar vakare prisėdau žiūrėti filmo "Kūdikiai", kurį kaip tik pradėjo rodyti kino teatras "Pasaka". Teisybę pasakius, jau antra savaitė vis ruošiausi prisėsti, bet mums šis metas yra be galo be krašto sudėtingas, todėl atsisėsti ir ramiai pažiūrėti tiesiog...negalėjau susikaupti! Nežinau, kaip jūs, bet man filmui turi būti nuotaika. Na, nežiūriu aš akies krašteliu: arba žiūriu, arba ne. Bet šis, trukęs šiek tiek daugiau, nei valandą, filmukas, įtraukė. Kai atsisėdau žiūrėti, mintys dar lakstė kaip patrakusios, tačiau kiekviena minutė vis labiau įtraukdavo...

Kas man patiko? Man patiko Gyvenimas, atskleistas tame dokumentiniame filme, kuriuo buvo sekti keturi kūdikių gyvenimai nuo gimimo iki maždaug vienerių metų. Net sakyčiau, kad iki vaikščiojimo pradžios (nes pabaiga yra paskutinio vaiko vaikščiojimo pradžia).

Tiesiog neįtikėtina, kaip Mongolijoje moteris po gimdymo sėda ant motociklo su naujagimiu ant rankų, apsikabina vyrą, o motociklo priekyje dar sėdi kitas visai mažytis vaikiukas. Tiesiog neįtikėtina, kaip kūdikis ten yra vystomas: atrodo, kad nusikeliame bent jau 30 metų atgal - net traška, kai jį suraišioja ir visiškai imobilizuoja kojytes. Arba kaip vaikas vienut vienutėlis ropoja po kiemą, o kanopomis braukdamos jam  per galvą lipa ožkos. Arba kaip jis vis pririštas: tai prie lovos, tai dar kažkur...tiesiog būna vienas! Arba kaip mama jam pliaukšteli per sėdimąją, nes jis...išpylė kibirėlį :( Ir jis taip žiūri ir nesupranta, ką netinkamo padaręs...

O štai kūdikiai Japonijoje ir JAV vaikšto iš pamokėlės į pamokėlę, yra visaip lavinami, filme daug mamos ir tėtės, daug fizinio kontakto, daug šypsenų, na, tiesiog aktyvaus dalyvavimo vaiko gyvenime. Švaru. Įprasta.

Ir tarp tų įprastų vaizdų vis įsiterpia jau minėtieji vaizdai iš Mongolijos ir dar vaizdai iš Namibijos. Ten kūdikis ropoja keturiomis iki upelio ir siurbčioja jo vandenį (mes, jaučiu, užverstumėme kojas po vieno gurkšnio). Arba graužia šuns apgraužtą kaulą. Arba mama į kelėną nuvalo jo kakučius, o po to nuo savęs juos nuvalo kukurūzo burbuole.  Arba visiški žiogai žaidžia...akmenukais. "Patikrina" vienas kito pimpaliukus. :) Valgo visi murzini vaikai lauke rankomis iš bendro katilo. O moterys sėdi sau iki pusės nuogos ir nė mirkt situacijose, kai jau, atrodo, lietuvei motinai širdis ne tik kulnuose būtų, bet ir iki pačios Žemės gelmių nukritus.

Tie vaizdai gan dažnai keičiasi, todėl nepabosta žiūrėti. Ar rekomenduočiau šį filmą? Tikrai taip! Kam? Mamai ir tėčiui. Paaugliams. Seneliams. Iš tiesų - visiems. Tiesiog atsipalaiduoti.

Filmo metu aš daugiausiai galvojau apie saugumą ir vaiko lavinimą. Ir kaip skirtingai tai yra suprantama šiose skirtingose kultūrose. Nežinau, kaip jums, tačiau man kažkaip labiausiai ramuma dvelkė kadrai iš Namibijos. Ir tokiu lėtumu. Kai niekur niekas neskuba. Kai viskas vyksta tada, kai nebegali nevykti :) Mongolijos vaizdelius žiūrėjau ir širdį kaustė liūdesys. Na, tas taip dažnai vienas ir pririštas vaikelis...gaila! Tačiau kai jis paskutiniame kadre atsistoja ir šypsosi...supranti, koks vis dėlto nerealus yra žmogus ir koks mokantis džiaugtis gyvenimu! Iš esmės. Ir kaip kūdikiai gyvena harmonijoje su gyvūnais. Tiesiog kvapą gniaužė jų interakcija.

Nors kartais tiesiog džiaugtis nėra lengva. Kai sužinai, kad per mėnesį įprastą gyvenimą teks nutraukti, supakuoti ir perkelti į Lietuvą, tai širdis iš tiesų krenta į kulnus. Ir - kaip dažnai būna - ir džiaugiesi, ir apima panika. Ir, manau, taip bus visą gruodžio mėnesį ir dar šiek tiek. Juk ir taip šis metas žmonėms dažnai būna kupinas emocijų, aštrių emocijų, o mums jos bus dar kelis kartus sustiprintos ypatingos situacijos... Tačiau - kaip ir tame filme - supranti, kad Gyvenimas eina, ir tiek. Ir vaikai juokiasi, ir išmoksta vaikščioti ir lavinami iki begalybės, ir visiškai natūraliai... Nes Gyvenimas tiesiog eina.

Ir dar. Kadangi pastaruoju metu tenka daug mąstyti apie emocinį intelektą, tai žavu matyti, kaip kūdikiai patiria nuostabą, susierzinimą, įsiūtį, kaip išgyvena nuobodulį, konkurenciją, kaip kalasi pirmieji socializacijos daigai ir kaip natūraliai jie žvelgia į visa tai, kas juos supa...

httpv://www.youtube.com/watch?v=dQwfYyKdyic&feature=player_embedded

O desertui pažiūrėkite šias National Geographic nuotraukas. Aš žiūrėjau ir galvojau: viskas tikrai bus gerai! Nes - kad ir kaip banaliai tai skambėtų ir kad ir kaip visi mus iš visų pusių gąsdintų įvairiomis pasaulio pabaigomis - gyvenimas yra gražus. Ir turime tik vieną gyvenimą juo pasidžiaugti!