Grįžti į blogą
balandžio 11

Belgijos Mažylių Klubas ir Pakruojo "Atžalyno" gimnazija: kas pasakys, kur yra ryšys?

Yra gyvenime dienų, kurias būtų galima pavadinti nepakartojamomis. Tokia diena buvo šiandien. Prasidėjusi Kolne(Cologne), Vokietijoje ir pasibaigusi šio įrašo rašymu po to, kai palikau grupę jaunimo su jų mokytojomis buvusiose Ambasados Belgijoje patalpose (taip, ten pat, kur dabar vyksta šeštadieninės mokyklėlės užsiėmimai), ir L nusivedė juos valgyti šiltos sriubos. Bet...apie viską nuo pradžių.

Žodžiu, Kolne(Cologne) mes su Gabrieliumi apturėjome nepaprastai fantastinį ir pasakišką vakarą (bet apie tai - kitame įraše) ir štai jau buvo geros 2.30 ryto, kai grįžome į Briuselį.  Aš - savo gmail maniakė - įsijungiau pažiūrėti, ar tik nebus kokių svarbių laiškų atėję. Ir ką jūs manote? Ogi vieno laiško tema: GAL GALITE PADĖTI? Miegai tuoj pat išlakstė, kai perskaičiau šį laišką:
Labas vakaras,
Grupė vaikų iš Pakruojo pateko į bėdą Briuselyje, pavėlavo į lėktuvą, sekantis reisas tik antradienį. Visa grupė be pinigų ir be nakvynės 2 dienas turės praleisti oro uoste. Gal galite kuo padėti? Kontaktinis Nr +XXXXXX mokytoja XXXXX
Pagarbiai,
XXXXXXX

Aš iškart puoliau rašyti mokytojai žinutę, nes kažkaip nedrįsau 3val ryto skambinti. Taigi ryte kėlėmis jau aštuntą valandą penkiolika minučių. Na, ką paprastai daro keturis vaikus turinti pora, kuri PIRMĄ KARTĄ nuo paskutiniojo vaiko gimimo miega DVIESE NAMUOSE??? (na, ir apskritai nuo PIRMOJO vaiko gimimo visas tokias naktis tikriausiai galėtumėme suskaičiuoti ant vieno iš mūsų rankos pirštų!) Žinoma, kad keliasi aštuntą valandą (o jūs jau pagalvojote... kad miega iki vidurdienio :D )!

Taigi pasiėmėme Mortą (kuri nakvojo pas savo draugę) ir važiavome pasiimti kitų trijų, kurie sau sėkmingai buvo išmiegoję pas Gertrūdos krikšto tėvelius! Jie kaip tik valgė pusrytukams blynus (mano vaikystės mėgiamiausius - "širdelinius"! Ach, menu, kaip vis prašydavau mamos, kad keptų būtent juos!). Taip mes kartu pusryčiaudami ir ėmėme spręsti, kaip galėtumėme padėti Charleroi oro uoste įstrigusiems jaunuoliams ir jų mokytojoms (tada net nežinojome, kokio amžiaus tie "vaikai").

Juk iki Charleroi - apie 60km. Be to, mums 11val reikia būti Mortos draugės gimtadienyje...už 30km. Ir nelabai į tą pačią pusę:) Ir dar Gabrieliui reikia 11val būti namie, nes mes susitarę, kad 11val užeis pas mus žmogus:) Žodžiu...

Taigi mus į gimtadienį veža R, kuris iš ten važiuoja į Charleroi. Gabrielius sulaukia mūsų žmogaus ir irgi išlekia. Ir dar prisijungia LR Ambasados konsulės vyras, kuris irgi meta visus savo sekmadienius smagumus ir...važiuoja.

Aš gimtadienio metu visiems (nes ten buvo lietuvių šeimos) pradedu pasakoti istoriją ir "verbuoti" pagalbą, nes iš pradžių galvojome, kad gali tekti visus tuos vaikus pasidalinti: na, priimti kas kiek gali savo namuose. Tačiau N pasako tikrai svarų argumentą: iš tiesų jie turi būti su mokytojomis, kurios šios kelionės metu yra už juos atsakingos. Be to, dauguma mūsų pirmadienį išeis į darbą - irgi negali gi tiesiog taip imti ir palikti namuose! Išgelbsti tai, kad konsulė suderina su Ambasadore, kad delegacija galės gyventi buvusiose Ambasados patalpose.

Taigi ryškėja tikslas: čiužiniai, miegmaišiai, pagalvės, antklodės ir pan. :D Ir maistas :) Gabrielius grįždamas išsikalba, kad jaunimėlis realiai nevalgęs nuo vakar ryto... Jie grįžta (iš pradžių važiuoja visi pas mus į namus), eina maudytis, Gabrielius tepa suvožtinius. Tuo metu R nuperka "savo" grupelei šio to oro uoste ir irgi veža pas mus. A užstringa tame pačiame nelemtame kamštyje, kurio nelemtumo dėka vakar jaunimėlis ir pavėlavo į lėktuvą. Gal ir gerai, nes tada vieni spėja išsimaudyti, šiek tiek atsigauti, kol atvažiuoja kiti...

O tada...tada prasideda tai, ką galima vadinti šios dienos stebuklu: kadangi apie visą šį reikalą parašiau Belgijos Mažylių Klubo Skype pokalbiuose, pasipylė geranoriškų BMKl šeimų klausimai/siūlymai ir pan. Kai kurie tuoj pat atvažiavo su maišais maisto, patalyne, čiužiniais. Dar vyrai nunešė tris mūsų čiužinius ir viską nuvežė į buvusią Ambasadą. Žodžiu, arba netilo telefonas, arba mirgėjo Skype lempelė, arba tiesiog suskambdavo durų skambutis ir vėl būdavo kažkas atvežta. Ir visi klausė: kuo dar galime padėti?

Turiu pasakyti, kad buvo NE-RE-A-LU. Kodėl? Todėl, kad tai buvo BENDRUOMENĖ pačia ta tikriausia šio žodžio prasme. Tokia bendruomenė, apie kokią tik galima svajoti. Ir nors mes nesivadiname jokia bendruomene ir esame tiesiog Belgijos Mažylių Klubas, tačiau šiandien parodėme, kad bendruomenė yra ŽMONĖS! Žmonės, kurie gali sekmadienį viską mesti ir savo mašinomis važiuoti 120km gelbėti tautiečių. Žmonės, kurie gali važiuoti į Belgijoje sekmadienį dirbančias parduotuves ir atvežti šviežutėlių keptų vištų (ir net picą vienam grupės vegetarui!). Ir tokie, kurie eina vilkti patalynės, meta ją į savo mašinos bagažinę ir veža kitiems lietuviams... Nes mes - lietuviai. Ir, pamiršę visus burbėjimus vieni ant kitų ir ant nepageidautinų charakteringų mūsų tautai bruožų, mokame būti vieningi. Ir tokie geri, kad net patiems nesitiki!

Juokingiausia buvo tai, kad trečią valandą mes dar turėjome būti mūsų kaimynų sūnelio pirmajame gimtadienyje. Ką gi, ėjau aš su mergaitėmis, nes Gabrielius kaip tik tuo metu vežė mūsų svetelių daiktus ir patalus į BAP (buvusias Ambasados patalpas). Visų pirma, vėlavau daugiau, nei pusvalandį. Visų antra, Gertrūda - per visą tą suirutę - nenuėjo pietų miegelio. Jie, aišku, užklausė, kur mūsų šeimos vyrai. Teko aiškinti padėtį ir sakyti, kad Gabrielius išvežė daiktus, o Augustas - kartu su pas jį viešėjusia drauge - pėsčiomis nuvedė visą grupę į BAP. Augustas irgi savimi labai didžiavosi, nes ir aš, ir Gabrielius perklausėme, ar jis sugebės nuvesti juos į BAP pats vienas? Ir jis sugebėjo! (Jei ką, tai Briuselis - gan klaidus, net jeigu ir gyveni tame pačiame rajone, kur ir taškas, į kurį nori patekti... Ir ypač gali būti klaidus, jei tau prieš porą savaičių buvo devyneri ir tu dar negali vaikščioti po miestą vienas!)

Mes gimtadienyje pabuvome nepilnas porą valandų, o tuo metu keletas BMKl šeimų atstovų pasisiūlė ne tik pavedžioti delegaciją po Briuselį, bet ir rytoj nuvesti į Tarybą.

Taigi vakare su Gintu ir Jūrate susitikome prie BAP, vėl susisodinome delegaciją į mašinas ir...važiavome prie karaliaus rūmų, o pakeliui dar pravežėme pro "europinį" kvartalą, Montgomery žiedą, Triumfo arką, 50-mečio parką.

Aš pasivaikščioti nėjau - reikėjo lėkti namo ir šiek tiek skirti dėmesio merginoms: ypač Gertrūdai, likusiai be pietų miegelio, tačiau jie apėjo didžiulį ratą su Gintu ir Jūrate. Ir ne tik apėjo, bet ir paragavo belgiško alaus! (o juk - būdamas Belgijoje - turi suvalgyti belgiškų vaflių, pasmaguriauti belgišku šokoladu ir nuplauti tą saldumą belgišku alumi...)

Grįždami dar nuvežėme juos prie gynybinės sienos bokšto ir prie Parlamento. Bėda ta, kad tunelis buvo uždarytas, todėl namo teko važiuoti aplinkinėmis gatvelėmis. Juokėmės, kad uždaryti keliai ir kamščiai - jų šios kelionės karma!

Štai taip grįžome prie BAP jau 22.30. Skambiname L į duris, beldžiamės...niekas neatidaro! Teko važiuoti man namo ir pasiimti šeštadieninei mokyklėlei skirtus raktus bei patiems save įsileisti. Pasirodo, L telefonas balažinkodėl nesuveikė!

Galų gale patekome į vidų, apsižiūrėjome, ar visko užtenka ir...mes pajudėjome namo, o L nusivedė juos visus šiltos sriubos, kurią kaip tik buvo išvirusi...

Kadangi ir aš, ir Gabrielius leidome nemažai laiko su šiais jaunais žmonėmis, turime pasakyti, kad jie mums paliko labai šaunių jaunų žmonių įspūdį. Nemažai kalbėjome apie Lietuvos švietimo sistemą, ir iš tiesų jie yra tokie protingi! Kaip gaila, kad niekas neklausia ir neišklauso, ką apie mokyklas mano patys mokiniai!

Ir dar. Jie mums rytoj vakare (na, jau šiandien) dovanoja spektaklį, kurį rodė Gente. Tikiuosi, kad susirinks ir BMKl šeimos, ir šeštadieninės mokyklos, ir šiaip Belgijos lietuviai. Juk būtų smagu! Ir, tikiuosi, puikiai tilpsime BAP, nes ten - stebuklingos patalpos. Tokios, kurių dėka gali vykti šeštadieninės mokyklėlės Belgijoje pamokėlės, prisiglausti pakliuvę į bėdą lietuviai, greitu metu ir Belgijos lietuvių choras!

Nes mes MOKAME būti vieningi. Nes mes ESAME vieningi. Ir nebijokime to parodyti, gerai?

Viskas, jau antra valanda ryto. VĖL. Nešu kudašių į lovą. Tik dar prieš tai dar kartą lenkiu galvą prieš Belgijos Mažylių Klubo šeimas: JŪS - NEPAKARTOJAMI! AČIŪ!

Nuotrauka: "Communities already exist" Will Lion