Grįžti į blogą
rugsėjo 19

Carpe diem.

Kartais būna taip gražu, kad įsitrauki ir, atrodo, susilieji su tuo, ką matai. Nes žiūri ne tik akimis: žiūri kiekvienu savo įkvėpimu, kiekvienu tvinkstelėjimu smilkiniuose, kiekvienu mirktelėjimu. Kai viskas baigiasi, dar keletą akimirkų žiūri sustingusiu žvilgsniu, nes prasidėję procesai viduje nėra taip greitai nutraukiami kaip nutrūksta vaizdinys.

Apskritai tai man labiausiai kvapą gniaužią, koks talentingas gali būti žmogus. Ir kokia užduotis mums, suaugusiems: padėti vaikui atrasti tą savo talentą, savo pašaukimą, neužgniaužti noro kurti. Kokia didžiulė atsakomybės našta, ar ne?

Gražaus žiūrėjimo: httpv://www.youtube.com/watch?v=OBk3ynRbtsw&feature=player_embedded