Nors Velykos jau senokai praėjo, o iki kitų dar toooli gražu, bet vakar tvarkydama nuotraukas ir perrašinėdama į DVD, atradau per pastarąsias Velykas mane sužavėjusį marginimo būdą. Ir vis žadėjau parašyti čia, bet Velykos ėjo ir praėjo, tai ir nuotraukas pamiršau. Taigi, kad iki kitų Velykų nepamirščiau aprašyti man labai patikusio marginimo būdo, nutariau tai padaryti dabar pat.
Šiuos keturis, nuostabaus grožio margučius, mums padovanojo mano mamos draugė. Parsivežusi namo aš juos nagrinėjau nagrinėjau ir vis stebėjausi raštų gražumais ir smulkumais, trikampiais trikampėliais, kvadratėliais,….
Ir man jie buvo toookie gražūūūs, tokie gražūūūs, kad paprašiau mamos iki smulkmenų išklausinėti apie marginimo būdą, nors nagrinėdama jau lyg ir įtariau kaip jie marginti, bet vis negalėjau patikėti, kad taip smulkiai ir kruopščiai reikėjo karpyti svogūnų lukštus.
Kai sužinojome visus marginimo etapus, tai sulaukę Atvelykio kibome į darbą.
Iki Atvelykio kaupėme svogūnų lukštus:
Svogūnų lukštus teko kuo smulkiau sukarpyti:
Tada kiaušinį sudrėkinau vandeniu ir išvoliojome sukarpytuose svogūnų lukštuose:
Svogūnų lukštų gabaliukais aplipusį kiaušinį dėjome ant medžiagos skiautės:
Ir surišome medžagą siūlu. Galima siūlu apvynioti visą kiaušinį, kad lukštai po medžiaga, geriau priliptų:
Mano mamos draugė tokius kiaušinius metė į vandenį su kokia nors spalva, o mes nutarėme jokio dažo nenaudoti, tai sudėjome kiaušinius į puodą, užpylėme vandeniu, prikrovėme dar lukštų, įbėrėme druskos ir išvirėmė. Margučiai ir be dažų gavosi labai dailūs. Man labai labai patiko šis marginimo būdas. Nagrinėjau ir nagrinėjau raštus raštelius.
Kol margučiai dar būna šilti, tai aš visada ištepu juos aliejumi pateptu skudurėliu, ar sviesto gabaliuku. Tada jie būna tokie blizgantys, ryškesni:
