Turiu tokį vieną mėgiamą posakį (Vaikystės Sodo mokytojos tikrai jį girdėjusios daugybę kartų) – ” Ten gyvena drakonai” (senieji žemėlapių dailininkai, kai nežinodavo, kas yra toliau, nei siekia jų žinios, sakydavo, kad ten gyvena drakonai). Gaila, kad ne dinozaurai, nes būtų labai tikęs prie šio įrašo. Juokinga tai, kad jau antras įrašas iš eilės bus apie tai, kaip aš netenku amo, bet, žmonės mielieji, na, iš kur tokių (…) atsiranda?!?!?!

Juokas juokais, bet pirma mintis, šovusi į galvą, buvo, kad aš tokiai moteriai neduočiau įsivaikinti vaikų. Aišku, po to pradėjau galvoti, kad biologinių mamų dar ne tokių būna, bet… Tam tikra prasme mes galime kontroliuoti įsivaikinimo procesus, ar ne? Ir pasirūpinti, kad bent jau ten, kur galime kontroliuoti, vaikai būtų kuo labiau apsaugoti. Žinia, labai daug katalikų (ir apskritai krikščionių) įsivaikina vaikus, dažnai net su sunkia negalia – tokius, kokių kiti ne tik kad neįsivaikina, bet ir, deja, savų dėl tos priežasties atsisako. Taip tie vaikiukai turi galimybę gyventi visavertiškesnį gyvenimą.

Bet šiuo atveju, mano nuomone, mes jau kalbame ne apie tikėjimą, o apie aš-net-nežinau, ką…

Kita vertus, pagalvojau, ką sakyčiau aš tokiu atveju, jei man tokį klausimą (žr apačioje) užduotų mano klasę lankančio vaiko mama (šį klausimą visada sau užduodu, kai atsiduriu tokiose situacijose, kur reikia priimti sprendimą kalbant apie vaikus). Tai tiesiog atsakyčiau paprašydama, kad vis dėlto ji leistų vaikui žaisti žaisliniais dinozaurais ir – fingers crossed – kad vaikas turės daugiau kritinio ir analitinio  mąstymo gebėjimų (bet šito, žinoma, jau garsiai nesakyčiau).