Štai atėjo ir „rimtas” mėnesiadienis – oficialiai Gertrūda Elena išbuvo tiek po saule, kiek ir pilvuke:) Kokia mūsų sukaktuvininkė? Iš esmės tai reikia apsispręsti: viršininkė ar šypsniukė. Šypsniukė, nes iš tiesų be galo daug šypsosi. Ypač, kai soti ir laiminga, o dar jei miegelis ima…šypsosi tokia pačia šilčiausia pasaulyje šypsena… Viršininkė, nes yra labai guvi ir TIKSLIAI žino, ko nori. Tarkim, norėjo blynų. Negavo. Gavo džiūvėsiuką. Tai tas džiuvėsis skrido per visą kambarį, o mažoji fėja krito aukštielnika iš zlasties… Arba rado signalizacijos mygtukus….labai susidomėjo. Kai jau pradėjo spaudyti, nunešiau, bandžiau sudominti kažkuo kitu. Skandalas toks, kad namai skleidėsi. Žodžiu, jeigu kaimynai dar negalvojo, kad mūsų namai triukšmingi, tai, manau, dabar jau pagalvos.

Prieš pat praeitą mėnesiadienį Gertrūda pati atsistojo, o vat prieš pat šį – pastovėjo pati. Iš tiesų pirmą kartą jau TIKRAI pati pastovėjo užvakar. Vakar jau ne vieną kartą. Žinoma, tie pastovėjimai dar trumput trumputėliai, bet jau pastovi! Ir vakar – nebūtų mėnesiadienis – pradėjo įsikibus žingsniuoti. Žinoma, kol kas dar labai juokingai, tokiom pingviniškom pusiau ištiestom kojytėm, bet žingsniuoja! Vakar visą vakarą prastumdė kėdę ir pykdavo baisiausiai, kai kėdė atsiremdavo į sieną/sofą/stalą ir nebejudėdavo. Žodžiu, mažoji iš tiesų pajuto judėjimo džiaugsmą.

Kadangi dabar šventas reikalas yra prie visko priropojus atsistoti, tai kartais per daug paskuba ir…krenta. Žinoma, apsipila ašaromis. Ir guzą vieną įsistatė. Na, bet tokia jau to mokymosi vaikščioti realybė. Dar ji – palyginus su mūsų judruoliu Augustu – visai ne mėlyna, nes Augusto nespėdavome gaudyti, todėl vieną guzą keisdavo kitas.

Ir vartelius jau reikia laikyti uždarytus, nes Gertrūda priropoja ir krapšto, bando atidaryti. Vieną kartą aptiko pravirus, tai gerai, kad pamačiau – gaudžiau jau ant laiptų aikštelės…brrr…Ir šiaip jai patinka prie jų priropojus įsikibti į virbus ir atsistoti.

Pats didžiausias pasaulyje gėris Gertrūdai šį mėnesį – MAMA. Bet iš tiesų. NIEKUR negaliu pasisukti be mažosios damos. Apie kažkokį įstatymą į lovytę negali būti nė kalbos. Tai ir einam visur kartu. Porą kartų vis dėlto palikau lovytėje, nes norėjau VIENA nueiti į tualetą 😀 -žinote, ką? Mažoji žviegė visą tą laiką. Bet turiu prisipažinti…šis etapas man labai, LABAI mielas. Ir ji sau ramiausiai gali būti su manimi. Na, 90 kartų iš šimto. Arba 95. Kitais kartais tiesiog privalomąja tvarka palieku ją kam nors, kad pasiilsėtų rankos ir kūnas nuo kito žmogaus artumo. Bet – paradoksas – tuoj pat jos pasiilgstu, nes ji taiiiiiiiiiip susišypso ir taiiiiiiiiiiiiip pažiūri, kai jau ateinu jos pasiimti, kad, atrodo, ištirpsiu vietoje.

Šis mėnuo buvo vaikiukų atostogų mėnuo, todėl palakstėme po muziejus – aplankėme jų net keturis! Gertrūda visur buvo pavyzdinga pilietė: nekėlė triukšmo, gražiai žvalgėsi ir t.t. ir pan. Gal jai dėmesio ir mažiau kliuvo, nes muziejuose daugiau kalbėjomės su vyresniukais, o ji tiesiog klausėsi nešynėje, bet, manau, ir tokie potyriai visai nieko.

 

Ir dar po, pavyzdžiui, šokolado, muziejaus ėjome ledų, o Gertrūda gavo džiūvėsį, tai, kaip sakant, visa puota!

 

Visi tie muziejai išvargindavo, todėl Gertrūda Elena gerai miegodavo:

 

Taip pat šį mėnesį Gertrūdėlė atšventė pirmąsias savo Velykas. Mūsų namai – kaip jau įprasta – buvo pilnut pilnutėliai. Tą savaitgalį atvažiavo Gertrūdos senelis su visa šeimyna, o į pačią šventę dar atėjo RNH šeimyna ir AAUA šeimyna bei tėtės šefė. Žodžiu, viso labo buvome 20 žmonių. Velykos buvo superinės! Gertrūdėlė keliavo iš rankų į rankas:

Su Renaldu ir Herkum:

 

 

Su Neringa:

 

 

Su seneliu:

 

 

 

Su tetom Elena, Severija ir broliu:

 

Na, ir mama su savo mergelėm uogelėm:

 

Žodžiu, Velykos buvo šaunios. Gertrūda vis taikėsi pačiupti bent vieną iš galybės kiaušinių, bet, ačiūdiev, išsaugojome:)

 

Kita NEPAPRASTAI smagi šio mėnesio naujovė – maudynės su sese. Iki šiol Gertrūda maudydavosi viena, o dabar jau pradėjo su sese. Kad jūs žinotumėte, koks tai smagumas!!! Gertrūdėlė taškosi taip, kad visa vonia plaukia. O spurda, o juda, o džiūgauja…

 

 

 

 

Kas dar yra GĖRIS? Ogi kompas!!! Spėju, kad ji truputėlį per stipriai programavo su maniškiu, nes nebeveikia USB jungtys…jeigu tik rankutės pasiekia, tai…net dreba iš malonumo! O ir šiaip įdomius dalykus griebti dabar yra itin „ant bangos”:

 

Na, ir, žinoma, būtinai reikia paminėti mūsų su Gertrūdėle kelionę į Lietuvą. Keliavome tik dviese ir, VALIOOO, jau skridome tiesiogiai, nes Brussels Airlines jau turi tokį skrydį! Šįkart Gertrūda skrido daug geriau: ilgai žaidė, užkandžiavo, galima buvo užkalbinti. Tiesa, į abu galus skrendant truputėlį papyko, bet tik tol, kol užmigo. Juokingiausia buvo tai, kad atgal skrendant skridome su viena šeima, kurią pažinojau iš AISV laikų. Kai nusileidome, ta mama ir klausia manęs: o ko ji taip pyko? Tai net nežinojau, ką atsakyti, nes prieš mus sėdėjusios damos buvo tik ką Gertrūdėlę išgyrusios, kad joms „nesijautė, jog skrenda su vaiku”. Na, ir aš buvau apsidžiaugusi, kad šįkart kelionė pavyko daug geriau, nei praeitą kartą. Žodžiu, nesuprasi tų žmonių…

Lietuvoje Gertrūdėlė buvo lepinama nuo…iki: buvo „nusvaigę” ir mano mama, ir Medeina, ir tėtė. Na, ir, žinoma, ne tik „nusvaigę”, bet ir iš tiesų buvo kartu su ja, todėl net išgriuvom iš koto kai Gertrūdėlė – tokia maminukė – pamačiusi mano mamą džiaugsmingai pas ją nuropojo. Taip, taip, NUROPOJO, nes Gertrūdėlė jau ne šliaužia, o ropoja! O čia mažė kartu su manimi (žinoma, paskutinę minutę…) krauna lagaminą į Lietuvą:

 

Gertrūdos valgymas man vis dar mistika. Tiesa, supratom viena: jai labiau patinka rupesnis ir sausesnis maistas, nei minkštos vandeningos tyrelės, kurias ji purškia lauk pilnu tempu. Žodžiu, valgymas – iššūkis. Pietūs mums paskutiniu metu – šventas reikalas. Valgom dviese. IKEA kėdutėje. Grojant klasikinei muzikai. Man įnirtingai niūniuojant, dainuojant, mušant „į taktą”…žodžiu, cirkas ant ratų! Gertrūdėlė irgi įnirtingai diriguoja ir…taip pamažiukais pamažiukais valgom. Tiesa, dar padeda tai, jei ji valgo su savo šaukštu, o aš maitinu – su savo.

 

Žinoma, visai kas kita, jei kalba pasisuka apie mūsų maistą: mažoji veržiasi iš visų jėgų. Tarkim, šiandien valgė duonytę: sudraskė ją į mažutėliausius skutelius, o po to tuos trupinėlius rankiojo. Bet tai dar ne viskas. Vakare (kadangi nebuvau nuvaliusi kėdutės) pamatė, kad ten dar yra (jau pakietėjusių) trupinukų, tai veržėsi ten tol, kol leidau ir kol surinko ir sučiaumino visus iki vieno trupinėlius. Vat taip.

Prieš keletą dienų Gertrūdai mašinoje pritaisėme ir Gustės/Miglės išaugtą kėdutę. Ji į tokią kėdutę įsėdo vėliausiai iš visų mūsų vaikų: Augustas joje įsitaisė net neturėdamas šešių mėnesių (jis jau penkių tvirtai sėdėjo), Vilhelmas ir Morta – septynių, o vat Gertrūda – beveik devynių (be vienos dienos). Tiesa, ji dar puikiai telpa į mažąją kėdutę, bet mieliau sėdi didžiojoje. Taigi dabar yra pereinamasis periodas: kai žinau, kad nori miego – sodinu į mažąją, kur ji tuoj užmiega ir kuri yra labai patogi, nes visa tvirtinasi ant važiuoklės ir nereikia mažosios kelti.  Jei žinau, kad tikrai neužmigs ir norės „dalyvauti”, tai sodinu į didžiąją. Ilgiausia kelionė kol kas – važiavome pasiimti Augusto iš šachmatų. Ir ką jūs manote – prasėdėjo linksmut linksmutėlė, nors ir strigome kamščiuose!

 

Dar Gertrūda nustebino, kad jau rodo norą „rimtai” žaisti. Aną dieną padėjau ant kilimėlio ir nuėjau į virtuvę. Girdžiu, kažkas barška. Ateinu, o mergina atsistojusi prie Mortos fermos (ji išdėliota ant staliuko), krausto visus gyvūnus ir kiša juos atgal „ant laktų”. O jau burbuliuoja, o kalbina juos:) Žinoma, dar rankos ne visai klauso, tai jei koks gyvūnas nesirikiuoja į fermą kaip priklauso, tai iš visų jėgų yra ten sugrūdamas…mirk juokais! Iš žaislų vienas mėgiamiausių dabar – dėlionė su rankenėlėmis. Tik, žinoma, sukišu detales aš, o ji jas traukia, pagraužia, vėl traukia…pasaka be galo, bet labai smagu!

 

 

Bet jos žaislas, joks užsiėmimas neprilygsta žaidimams su broliais ir sese. Kur buvus, kur nebuvus, Gertrūdėlė vis prisistato į kompaniją. Kai vaikai nori pažaisti netrukdomi, lipa į viršų. Tada Gertrūda ropoja prie vartelių ir šūkalioja. Bet man džiugu, kad iš tiesų dažnai jie nori žaisti su ja: Augustas su ja vaikšto, Vilhelmas – visaip kutina, o Morta vis žaidžia, kad ji mama, o Gertrūda – lėliukas. Man tada leidžiama būti tėčiu. Ir – neduokdie – aš pasakau „mieloji”: iškart į mane metamas griežtas žvilgsnis ir pasakoma: AŠ JUK MAMA! Tenka aiškinti, kad, na, aš mama, bet juk tėtė mane ir taip pavadina…Pasižiūri nepatikliai, sako: geriau tu man sakyk „mama”, kai aš esu mama, o tu tėtė 😀

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Išeinam pasivaikščioti: