http://www.alfa.lt/straipsnis/167875

Net negaliu įvardyti, kiek kartų teko girdėti: „Mano vaikas nevalgus. Įgriso lakstyti paskui jį su šaukštu. Jaudinuosi, kad jis nepakankamai valgo, kad jam pritrūks reikalingų medžiagų. Ką daryti?“

Daugiausia šitaip skundžiasi tėvai, kurių atžaloms – dveji–šešeri metukai. Nors tėvams toks vaikas pridaro daug rūpesčių, dažniausia paaiškėja, kad jaudintis nėra jokio pagrindo – specialistai neranda jokios bėdos.

Tai, kas tėvams atrodo tikra nelaimė, dažnai yra tik amžiaus ypatumas. Taigi kokie tie amžiaus ypatumai?

– Normalu, kad vaikas valgo mažai. Jis norėtų valgyti dažniau, bet nedideliais kiekiais;

– „maisto sąstingį“ galima įtarti, kai vaikas tampa itin išrankus arba valgo tik vieną produktą (pavyzdžiui, mus iš proto varė pusę metų trukęs vyresnėlio ,,varškėtukų“ periodas);

– vaikas nevalgo, kai jam paduota, bet jau po pusvalandžio prašo sumuštinuko;

– Prie stalo kelia scenas net neparagavęs patiekto maisto.

Maži vaikai vadovaujasi savo instinktais. Jie geriausiai valgo tada, kada patys nori, tai, ko patys nori, ir tiek, kiek nori. Jų apetitas reguliuoja, kokio ir kiek maisto reikia suvalgyti, kad pakaktų energijos, vitaminų ir mineralų, kad vaikas visavertiškai gyventų ir augtų. Nors tėvai dažnai mano, kad leidę vaikams rinktis pasmerktų juos saldumynų dietai, nustebsite, kaip dažnai jie klysta. Tai, kad vaikas nevalgo taip, kaip norėtų tėvai, dar nereiškia, jog vaikas turi maitinimosi bėdą.

Svarbiausia, ką galima patarti tokių vaikų tėvams – pasikalbėkite apie tai su pediatru. Yra tam tikri ūgio ir svorio standartai, tam tikros normos. Jei vaikas auga normaliai (net jeigu jis vis dar prie mažiausiųjų padalos, bet auga tolygiai ir proporcingai), vadinasi, jis yra sveikas. Jei vis dėlto nustatoma prasilenkimų su norma, galima įtarti, kad problema yra, ir reikia ieškoti pagalbos.

Ko vaikui reikia?

Kad vaikas gautų visų jam reikalingų medžiagų, per parą jis turi gauti tam tikrą kiekį kalorijų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Teigiama, kad vaikams iki penkerių metų reikalingas kalorijas galima apskaičiuoti pagal amžių. Pavyzdžiui, jei vaikui vieni metai, jam reikia 1000+100, t. y. 1100 kalorijų. Dvejų metų vaikui jau reikia 1000+200, t. y. 1200 kalorijų, ir t. t. Kad vaikas gautų jam reikiamų medžiagų, pasiūlykite vaikui kuo įvairesnio maisto.

Jei vaikas auga normaliai, padėti gali keletas patarimų:

– Vaikams reikia valgyti mažiau ir dažniau nei suaugusiesiems. Geriausia, jei ikimokyklinukai ir pradinukai valgytų penkis kartus per dieną.

– Svarbiausia ne maisto kiekybė, bet kokybė. Skatinkite vaiką paragauti, stenkitės susitarti. Vaikas jokiu būdu neprivalo suvalgyti visko.

– Kadangi skrandžio pripildymas skysčiais mažina apetitą, užteks, jei vaikas per dieną išgers 3–4 puodelius skysčių.

– Jei jūs valgote liesą jogurtą, nereiškia, kad tokį turėtų valgyti ir vaikas. Mūsų pareiga pasirūpinti, kad vaikas valgytų kuo natūralesnį maistą. Maistas su užrašais „lengviau“, „be riebalų“ skirtas ne vaikams.

– Turbūt niekam ne naujiena, kad vaikai mėgsta saldumynus. Pasistenkite juos pakeisti chalva, džiovintais vaisiais ir pan. Kai kuriems vaikams patiks… jei dažniau pasiūlysite vaisių.

– Nors anksčiau teigėme, kad vaikams reikėtų valgyti dažniau ir mažiau, tai nereiškia, kad jie nuolat turi ką nors kramtyti. Pasistenkite, kad penki kartai reikštų penkis kartus. Tai moko valgyti reguliariai ir tvarkingai (prie stalo, naudojant tam skirtus įrankius ir pan.). Jei vaikas vieno valgio metu suvalgė mažiau, patikėkite, jis atsigriebs kitą kartą.

– Jei supykstate, pasistenkite valdytis (patikėkite, puikiai žinau, kaip tai sunku!). Derinant švelnumą su nenuolaidžiavimu galima pasiekti daug daugiau nei pratrūkstančiomis emocijomis ir šiurkštumu.

– Nekovokite: venkite maitinti per prievartą, derėtis, papirkinėti ir versti pasijusti kaltam (ar bent nutuoki, kiek laiko aš prastovėjau prie puodų?) ir pan.

– Jei tiesiog sakysite, kad sveikas maistas yra sveikas, vaikui nuo to jis nepasidarys skanesnis. Tačiau jeigu tokį maistą valgo jo idealas arba mėgstamas filmuko herojus – visai kas kita!

– Jei galite, leiskite vaikui pasirinkti, kokius makaronus pirksite, ir pan. Tegul jis renkasi visur, kur galite jam tai leisti.

– Vaikams valgyti duokite mažomis porcijomis – vaikui neatrodys, kad prikrovėte lėkštę it milžinui. Jei norės, įdėsite dar.

– Jei vaikas tikrai nemėgsta vieno ar kelių produktų, venkite juos maišyti į maistą (nepjaustykite į visą patiekalą ir pan.). Padėkite šalia. Parodykite vaikui, kad gerbiate jį ir suprantate, bet tai nereiškia, kad šio produkto nevalgys visa šeima. Vis pasiūlykite paragauti – gal vieną gražią dieną susigundys?

– Jei vaikas sako, kad „nekenčia“ ilgų makaronų, nupirkite kriauklelių. Galbūt padėtų tai, jei agurko skilteles supjaustytumėte širdelės formos gabalėliais? Kartais, kad vaikas imtų valgyti tai, ko nenorėjo, užtenka labai nedaug kūrybinio polėkio (pavyzdžiui, ant grikių košės kečupu išpaišyto linksmo veidelio).

– Nepamirškite, kad tas laikas, kai šeima valgo kartu, turi būti malonus ir pozityvus. Pasistenkite vengti konfliktų ir įvairių dėmesio blaškytojų (neskaitykite, nežiūrėkite televizoriaus). Valgymas kartu – puikus ritualas, kai šeima suartėja ir dalijasi dienos įspūdžiais. Skalsos!