Dabar vis dažniau taip atsitinka, kad žmonės, paauginę du pametinukus (na, panašiai), nusprendžia po pertraukos susilaukti ir trečio vaikelio. Tiesiog apsidairiau, kad tokių iš tiesų nemažai pažįstame. Tėvai kaip tėvai. Tai – jų sprendimas. Tačiau man visada buvo labai įdomu, kaip yra vaikams, kai tarp jų – didelis amžiaus skirtumas. Viena mano kolegė visada sakydavo, kad su pusantrų metų vyresne seserimi ją sieja labai stiprus ryšys, o vat su 10 metų jaunesne – ne toks. Ir labiausiai dėl to, kad jos augo vienose sąlygose, o sesuo – jau kitose, todėl apie daug ką jos šneka kitomis kalbomis. Mano gera draugė irgi turi 1.5m jaunesnę seserį, su kuria yra labai artimos. O vat tą, kuri yra, atrodo, 9 metais jaunesnė, vadina „išlepinta” (nors, žinoma, ir myli, ir bendrauja ir t.t. ir pan.)
Kai gimė mano sesuo, man buvo beveik vienuolika. Psichologai teigia, kad vaikai, tarp kurių amžiaus skirtumas didesnis nei 6 metai, auga kaip vienturčiai. Tačiau…jie nėra vienturčiai. Na, bent jau aš tokia nesijaučiau nuo tos dienos, kai gimė mano sesė. Nė neabejoju, kad ir mano tėvai nebuvo įstrigę Sizifo pinklėse manydami, kad yra pasmerkti iš naujo nueiti vieno vaiko kelią. Plika akimi matyti: vaikai – du, vadinasi, kiekvienas turi ir savo santykį, ir tėvams tenka šito mokytis. Be to, pastebėta, kad, augant mažajam, konkurencija tarp vaikų gali vis didėti. Ir…paradoksas, tačiau dažniau ne mažasis „siekiasi“ didžiojo, o …didysis „nusileidžia“ iki mažojo! Todėl nieko keista, kad gali tekti išsižioti iš nuostabos, kai jūsų septynmetis ims elgtis kaip dvimetis. Aišku, kuo vaikas vyresnis, tuo mažiau šansų, kad taip atsitiks 😀 Be to, po kelerių metų gali tekti jaudintis dėl to, kad mažylis staiga ima elgtis ne pagal amžių: kad ir ką darydamas stengiasi mėgdžioti vyresnę sesę/brolį: kalba kaip jis, rengiasi kaip jis, nieku gyvu nebesutinka žiūrėti anksčiau taip mėgtų televizijos programų, nes broliui/sesei jos neįdomios, ką jau kalbėti apie tai, kad kas vakarą verda debatai dėl įprasto miego laiko ir iš lovos seniai išskriejo mylimi meškinai… Taigi – ką daryti tėvams, auginantiems vaikus, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas?
Visų pirma nekaltinkite vyresnėlio, ypač, jei jis ir taip nedžiūgauja atsiradus mažajam konkurentui – tik pabloginsite situaciją. Tiesiog teks apgalvoti vienas taisykles vyresnėliui, o kitas – mažyliui. Nenuolaidžiaukite nė vienam. Tegul vaikai žino, kad netinkamas elgesys susilauks pasekmių, ir visai ne jų rūpestis, kad netinkamas elgesys apibrėžiamas abiem skirtingai. Patikėkite, abu vaikai taisykles labai greitai supras, jei būsite nuoseklūs. Jeigu mažasis neatsilaiko nemėgdžiojęs vyresnėlio, pasiūlykite jam mėgdžioti tai, kas yra naudinga: pavyzdžiui, skatinkite jo savarankiškumą visose srityse. Kita vertus, tėvai, po ilgos pertraukos sulaukę mažylio, dažnai jį tiesiog apipila meilės ir dėmesio lavina. Nenuostabu, kad vyresnėlį toks dėmesys mažiukui gali trikdyti. Gali atsitikti net taip, kad vyresnėlis ims nemėgti mažojo už tai, kad jis gauna „daug daugiau“ atidos, nei jis. Negaišuokite mėgindami racionaliai kalbėtis su vyresnėliu: juk čia – jo jausmai, o jausmai yra subjektyvūs. Užuot moralizavę, geriau išklausykite, atsiprašykite, pasiūlykite ką nors drauge nuveikti.
Tačiau – kad ir ką sakytume – vyresnėlis yra vyresnėlis. Netgi šeimose, kuriose tarp vaikų amžiaus skirtumas nedidelis, vyresnėlis turi tam tikrų pareigų, kurių neturi tokio pat amžiaus vaikas, kuris yra…šeimoje jaunėlis. Deja, tokia realybė. Vyresnėlį reikia mokyti tolerancijos, supratingumo ir kantrybės gerokai anksčiau, nei jaunėlį (beje, labai dažnai jaunėliai to net nemokomi, o vertėtų…). Be to, paprastai jaunėliui vyresnėlis yra tarsi guru: jie sekioja jam iš paskos, nori viską daryti taip, kaip jis, o jo žodis ir nuomonė būna daug svarbesnis, nei tėvų. Jeigu vyresnėlis atstumia mažiuką, šis nesupranta, kodėl: juk jis jį taip myli! Žinoma, man (tada dar paauglei) buvo labai skaudu, kai mažoji sesė lėlėms išpurškė visus mano kvepalus, tačiau tokiais atvejais reikėtų įsikišti tėvams ir parodyti – taip mokant vyresnėlį – užuojautą ir supratingumą bei pasakyti, kad mažoji taip pasielgė, nes nepaprastai nori būti tokia pat, kaip ir ji!
Kitas dalykas, ko turėtų nepamiršti tėvai, yra tai, kad vyresnėlis turi turėti savo privatumą. Pasirūpinkite, kad jis galėtų susidėti savo daiktus ten, kur jų nepasieks mažylis. Be to, nuolat mokykite ir priminkite mažyliui, kad brolio/sesės daiktų negalima liesti neatsiklausus. Išmokykite. kad nesiveržtų į brolio/sesers kambarį, jei yra ten nepageidaujamas ir netrukdytų, jei pas vyresnėlį ateina svečių. Kad ir kaip būtų, reikia gerbti vyresnėlio asmeninę erdvę. Pastebėta, kad paaugliai, kurių tėvai gerbia juos, jų poreikius ir supranta, kad jiems reikia erdvės ir sau, labiau myli ir daug daugiau leidžia savo mažiesiems broliams/seserims, nei tie paaugliai, kuriems nuolat sakoma, kad jie turi būti supratingi, nes yra…vyresni. Tėvams reikia kuo anksčiau įsisąmoninti, kad supratingas turi būti ne tik vyresnėlis – kuo anksčiau jaunėlis supras, kad jis turi būti supratingas sesers/brolio atžvilgiu, tuo greičiau jie galės tapti draugais. Netgi nepaisant to, kad juos skiria nemažas amžiaus tarpsnis.
Taigi…tokia ta teorija. O praktika? Ką daryti, kai tiems vaikams tenka gyventi viename kambaryje? Na, mūsų tėvai buvo radę, mano manymu, viai neblogą sprendimą: spinta padalino kambarį į dvi dalis. Tai ir aš, ir sesuo turėjome šiek tiek privatumo. Na, bet, kaip sakant, tai nesustabdė sesers „inspektuoti” mano daiktus, kai manęs nebūdavo namuose 😀 Šiandien jau juokiamės tai prisiminusios, bet tada tai norėjosi „nuleisti” mažę iš ketvirto aukšto! Aišku, liūdna būdavo ir tai, kad negalėdavau vakare atsivesti draugių (arba jos man paskambinti), nes „sesė miega”. O kur dar „aukliavimas”, jei mamai reikia kur nors išbėgti, o mane kaip tik tuo metu kviečia pasivaikščioti/į svečius draugė! Taigi „nervų” būta 😀 Jei, kaip sakant, nori juos prisiminti… Iš esmės tai sesuo apsaugojo mane nuo net ir nedidelio nuklydimo nuo kelio, nes aš lėkdavau iš mokyklos į būrelius, o kai nebūdavo būrelių (kurių lankiau daug), tai dažnai tekdavo padėti tėvams rūpintis ja. Ir, žinoma, būtent jos dėka supratau, kad labai myliu vaikus ir kad man gan lengva smagiai leisti laiką su jais… Jau nekalbant apie tai, kad summa summarum nė dienos nesu pasigalėjus (o kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi), kad ji yra!
Taigi – kaip ir visame kame – savi pliusai, savi minusai. Tačiau iš tiesų labai įdomu išgirsti daugiau nuomonių šiuo klausimu. Jei skirtumas didelis (didesnis, nei 6 metai) tarp Jūsų ir Jūsų sesers/brolio: koks tas santykis buvo vaikystėje ir koks yra dabar? Ir kaip yra, jei esate tėvai, turintis vaikus, kurių amžiaus skirtumas didesnis, nei 6 metai??? Nes mums tas skirtumas (vienintelis) yra tarp Augusto ir Gertrūdos (7 metai), tačiau juk dar yra du in-between, kurie iškreipia situaciją, kaip sakant:) Ir Augustas iš tiesų bent jau kol kas dažniausiai yra tas, kurio paprašau pažiūrėti Gertrūdą, jei man reikia ką nors pasidaryti…O žaisti. Jau su Morta Augustas sako, kad ji žaidžia „vaikiškus” žaidimus 😀 , tai ką jau čia su Gertrūda! Žinoma, galima pažaisti SU ja, bet ne kartu. O kaip yra jums?