Kaip įveikti patyčias mokyklose. Keletas patarimų.

Parašyta 2010 Vasario 20 d.

Vakar - ieškodama daugiau info apie patyčias - radau gražų, aiškia kalba parašytą leidinį: "Mokykla gali įveikti patyčias. Rekomendacijos mokytojams", kurį sudarė/parašė Robertas Povilaitis ("Vaikų Linijos" vadovas) ir Jurgita Smiltė Jasiulionė. Parašiau Robertui, nes norėjau viską dalimis sudėti į tinklaraštį, tačiau jis nebuvo įsitikinęs dėl teisių. Taigi nusprendžiau dėti ištrauką, o visą leidinį galite perskaityti štai čia. O ištrauka, kurią nusprendžiau įdėti į tinklaraštį, yra būtent apie tai, ką galima daryti klasės ir vaiko lygmeniu. Manau, kad ši informacija - nepaprastai naudinga ir pedagogams, ir tėvams (kad žinotų, ko galima tikėtis ir reikalauti!).

Klasės lygis
Klasės taisyklių sukūrimas
Rekomenduojama sukurti klasės taisykles, apibrėžiančias pageidautiną, draugišką ir nepageidautiną
elgesį. Kiekvienoje mokykloje yra mokinių elgesio taisyklės. Tačiau siūloma
susikurti kiekvienos konkrečios klasės taisykles. Svarbu, kad taisyklės būtų neprimestos suaugusiųjų, bet kad vaikai turėtų galimybę patys jas kurti, koreguoti, siūlyti naujas.
Klasės valandėlės
Įgyvendinant patyčių prevencijos programą labai svarbu klasėje skirti laiko, kurio metu mokiniai diskutuotų apie tarpusavio santykius. Klasės valandėles galima skirti patyčių reiškiniui aptarti: kas tai yra, kodėl patyčios vyksta, kaip jaučiasi vaikai, iš kurių yra tyčiojamasi.
Pageidaujamo, draugiško mokinių elgesio atpažinimas ir skatinimas
Jeigu norime, kad vaikai dažniau bendrautų draugiškai, svarbu yra pastebėti ir paskatinti tinkamą elgesį. Būtų gerai pagirti mokinį, kuris užstojo skriaudžiamą vaiką, išdrįso ir sustabdė skriaudėjus. Jeigu tokio teigiamo vaikų elgesio nepastebėsime, tai vaikai mažiau ir stengsis padėti skriaudžiamam vaikui. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir pagirti vaiką už tai, kad
jis kreipiasi pagalbos sau ar praneša apie atvejus, kai tyčiojamasi iš kitų vaikų.
Mokytojo elgesio pavyzdys
Vienas iš svarbių elgesio mokymosi būdų yra kitų žmonių elgesio stebėjimas; tai vadinama „mokymusi stebint“. Vaikai labai daug mokosi stebėdami suaugusiuosius – pirmiausia tėvus, o vėliau ir kitus suaugusiuosius: darželio auklėtojus, mokytojus. Todėl mokytojo bendravimas yra vienas iš svarbių elgesio modelių vaikams. Labai puiku, jei mokytojo bendravimas
su kitais yra paremtas pagarba. Sunkumų gali kilti tuo atveju, kai mokytojas pats žemina ar nepagarbiai elgiasi su vaikais ar kitais suaugusiaisiais. Pavyzdžiui, jei mokytojas atvirai žemina vaikus, vadindamas juos „nemokšomis“, „žiopliais“, sunku tikėtis, kad tai girdėdami vaikai išmoks pagarbaus elgesio su kitais.
Mokinių skatinimas bendradarbiauti
Yra gerai mokymosi metu skatinti vaikus bendradarbiauti. Tai gali būti įvairi veikla, kurios metu vaikai atlieka užduotis ne individualiai, o poromis ar nedidelėmis grupelėmis. Tai padeda mokyti vaikus priimti kitus, įtraukti į veiklą ne tokius populiarius ir ne tokius įsitraukiančius vaikus. Mokinių skatinimas bendradarbiauti mažina atskirų mokinių izoliacijos,
atstūmimo galimybę.
Patyčių situacijų aptarimas, laikantis nekaltinančio požiūrio
Tai yra toks patyčių situacijos aptarimo būdas, kuriuo siekiama sumažinti patyčių padarytą žalą nukentėjusiam vaikui ir kitiems į jį įsitraukusiems vaikams. Be to, aptariant patyčių situacijas siekiama padėti vaikams pasimokyti iš to, kas įvyko. Nekaltinančio požiūrio esmė – aptarti vykstančias patyčias su visais į jas vienokiu ar kitokiu būdu įsitraukusiais vaikais, nesiekiant surasti ir nubausti kaltininkus. Aptariant daugiau dėmesio
skiriama supratimui, koks buvo kiekvieno vaiko vaidmuo įvykusiose patyčiose ir ką galima daryti kitaip, jei patyčios kartosis. Aptarimą organizuoti turėtų klasės auklėtojas, mokytojas ar kitas mokyklos darbuotojas. Aptarime būtinai turi dalyvauti skriaudėjas, stebėtojai, nuskriaustą vaiką palaikantys vaikai. Skriaudžiamas vaikas gali pasirinkti, ar dalyvaus aptarime, ar ne.
Yra 6 patyčių situacijos aptarimo, laikantis nekaltinančio požiūrio, organizavimo etapai:
Pokalbis su skriaudžiamu vaiku. Pokalbio metu nuo patyčių nukentėjusį vaiką reikėtų skatinti papasakoti, kas vyksta, įvardinti jam kylančius jausmus. Labai svarbu, kad vaikas, bendraudamas su mokytoju ar auklėtoju, jaustųsi saugus. Pokalbio metu reikėtų išsiaiškinti, ar vaikas norėtų dalyvauti patyčių situacijos aptarime.
Susitikimo su visais dalyvavusiais patyčiose mokiniais organizavimas. Mokytojas ar kitas suaugęs asmuo surengia mokinių grupės ar klasės susitikimą, kuriame dalyvauja skriaudėjas bei visi patyčias stebėję vaikai.
Situacijos išsiaiškinimas. Mokytojas suteikia galimybę vaikams papasakoti, kaip jie supranta, kas atsitiko – be kaltinimų, paminint tik faktus, – bei padeda jiems suprasti, koks patyčiose buvo jų vaidmuo. Aiškinantis situaciją tiktų tokie klausimai:
• Kas atsitiko? (Paprašyti, kad įvairius vaidmenis turėję vaikai papasakotų, kaip jie supranta įvykusį incidentą.)
• Dėl ko kilo tyčiojimasis? Kaip jis prasidėjo?
• Koks buvo kitų, aktyviai patyčiose nedalyvavusių, vaikų vaidmuo?
• Kokią įtaką patyčių stebėjimas galėjo turėti skriaudėjo veiksmams? Kas galėjo nutraukti vykstančias patyčias?
Pasidalinimas jausmais. Aptariama, kaip jautėsi patyčiose skirtingos šalys: skriaudėjas, nukentėjęs vaikas, stebėtojai. Klausimai galėtų būti tokie:
• Kaip jautėsi vaikai, stebėdami tyčiojimąsi?
• Kaip jautėsi skriaudėjas? Skriaudžiamas vaikas?
• Kaip vaikai jaučiasi dabar?
• Kaip, jų manymu, jaučiasi tas vaikas, iš kurio buvo tyčiojamasi?
Galimi situacijos sprendimo būdai. Su vaikais inicijuojama diskusija – ką dabar galime daryti su šia situacija, kaip gerinti padėtį klasėje, kaip padėti nukentėjusiam vaikui. Galima surinkti aptarimo dalyvių idėjas apie problemos sprendimo būdus, apie tai, kaip padėti nuskriaustam vaikui jaustis geriau. Pavyzdžiui: „Aš sėdėsiu su X vaiku per pietų pertrauką“.
Išvados: ko galima pasimokyti iš šios situacijos? Baigiant aptarimą svarbu padėti vaikams suprasti, kad nuo kiekvieno jų priklauso tai, kaip vyksta patyčios ir kada jos liausis. Taigi su vaikais galima padiskutuoti, keliant klausimą, kaip būtų galima elgtis kitaip, pasitaikius panašiai situacijai, į ką kreiptis pagalbos, kaip iš karto padėti skriaudžiamam vaikui. Aptarimo metu labai svarbu pagirti, palaikyti ir paskatinti tuos stebėtojus, kurie stengėsi sustabdyti priekabiavimą ir padėti vaikui, iš kurio tyčiojamasi. Vaikai, kurie tyčiojosi, iš tokio aptarimo mokosi geriau suprasti nukentėjusio vaiko jausmus.
Individualus lygis
Pagalba skriaudžiamam vaikui
Kalbantis su patyčias patiriančiu vaiku yra svarbu:
Aptarti įvykusį tyčiojimosi atvejį. Leisti vaikui išsakyti, kas jam nutiko, kaip jis jaučiasi. Išreikšti supratimą ir palaikymą. Kartu surinkti informaciją apie tai, kas įvyko.
Drauge su vaiku sudaryti jo saugumo planą:
− Aptarti, kaip vaikas gali išvengti panašių situacijų. Numatyti, kaip vaikas galėtų elgtis, jei priekabiavimas vyktų toliau.
− Susitarti, kam vaikas gali papasakoti, jei tyčiojimasis nesiliauja.
− Įtraukti nukentėjusį vaiką į tokias veiklas, kad jis turėtų progų daugiau bendrauti su kitais bendraamžiais. To tikslas – padėti tyčiojimąsi patiriančiam
vaikui gauti bendraamžių paramą.
• Įtraukti į pagalbos teikimą vaikui svarbius, patikimus asmenis: bendraamžius, su kuriais jis draugauja, mokytojus, kuriais jis pasitiki, ar kitus asmenis.
• Stebėti, kaip vaikui sekasi toliau.
• Jei reikia, susisiekti su tėvais, trumpai jiems papasakoti apie įvykusį incidentą ir priemones, kurių ėmėsi mokykla.
Pagalba skriaudėjui
Pagrindinis tikslas, bendraujant su vaiku, kuris skriaudžia kitus – padėti pakeisti savo elgesį ir mokyti jį kitokių, neagresyvių bendravimo būdų. Būtų naudinga, jei šis vaikas galėtų dalyvauti bendravimo įgūdžių, pykčio valdymo programoje. Aptariant patyčių situaciją su skriaudėju yra svarbu:
• išsiaiškinti, kas nutiko (kaip būtent šis vaikas supranta, kas atsitiko);
• ramiai nupasakoti vaiko elgesį aiškiais žodžiais, įvardinant, kada vaikas tyčiojosi iš kito;
* ramiai paaiškinti skriaudėjui, kokį poveikį kitiems vaikams daro toks jo elgesys;
• būtinai pasakyti, kad toks elgesys yra nepriimtinas, ir priminti, kokio elgesio iš jo tikimasi;
• jei patyčios kartojasi, svarbu vaikui paminėti tokio elgesio pasekmes, t. y. kad bus susisiekiama su jo tėvais ar pan.
Individualūs pokalbiai su vaikų tėvais
Svarbu, kad, teikiant pagalbą nukentėjusiems ir skriaudžiantiems kitus vaikams, būtų įtraukiami ir jų tėvai – siekiant su tėvais bendradarbiauti ir efektyviai suteikti pagalbą jų vaikams.


Šaunu

Odeta Zamuškaitė
2012 07 17 18:57

Norejau ir as aptarti apie straipsni.Tai,kol TIKSLEI neivardinsit ka reik daryt aukletojams,tevams,aplinkiniams ir svarbiausia patycias patyriantiems vaikams,tol cia yra visiskas tusciazodziavimas.Tokius straipsnius skaito tik tie kurie patyria patycias ar tu vaiku artimieji.Perskaiciau straipsni ir tik supratau,kad reiktu malti liezuviu kaip pauksciams.Tai yra tuscias reikalas,nebutina,kad vaikas butu is kazkokios seimos ar panasiai.Patycios nevyksta siaipsau,jos vyksta del kazko ir dazniausei gali patycias patirti tokie vaikai kurie turi gera seima ir yra visiskai neisiskiriantys. Esme tame,kad dar nesu mates per 12m bent viena toki vaika,kuri butu isgelbejusios kalbos.Dazniausei tevai aukletojams ar mokytojams duoda kysius,kad rupintusi ju vaiku,kuris patyria patycas arba investuoja i ta vaika ir ji treniruoja fiziskai,nes patycios vyksta tik del draugu stokos ir del silpnumo (nemokejimo pastoveti uz save ar kitus). Asmeniskai patarciau vaika paleisti is tu "tevisku rankuciu"-kurios gadina jam gyvenima p.s. jai turite vaika kuris patycias,mazas patarimas-leiskit vaikui viska ir baikit prie jo lysti,kol asmenybe nesupranta,kas yra sis pasaulis-jis patyria patycias.O kai pradeda zmogus sportuot,nekreipt demesio i patycias,stovi uz save,nors ir reikia vienam stovet pries keturis vaikus ar daugiau ir jis buna necenzuriskai "dejas" tada jis islipa is tu patyciu.Tad ateikime i realybe zmones-patyciu neimanoma sustabdyti nesmurtu. (Cia yra ne tik mano nuomone,tai yra mano patyrimas keturis metus isgyvenus patyciose (ypac sunkiose)) P.s. Nesenei isgirdau,kad tevu sunus pasake savo tevams,kad nori nusizudyt,patarimas-auklejimo sistema apverskite nuo pagrindu.
Aciu uz sugaista laika su pagarba Eimantas

Eimantas
2011 03 22 22:14

Beje, - pasipasakosiu ir savo seną patyčių istoriją.

Tėvai persikraustė, o man teko pereiti į naują mokyklą. Mokykla perpildyta - taigi, patekau jau į pačią paskutinę raidę. Kitaip tariant - rinktiniai devintokai: rūkymas, gėrimas, kortos (net ir per pamokas) ir pan. O aš - "gera mergaitė". Visada tokia buvau, bet kažkaip dėl man pačiai nesuprantamų priežasčių - niekas niekada prie manęs nekibdavo.
Naujoje mokykloje pirma mokslo savaitė. Turėjo būti fizinio lavinimo pamoka. Persirengimo patalpoje mus pasiimdavo trenerė. Nuskambėjo skambutis - mokytojos nėra. Mokinės nuobodžiauja. Kelios rinktinės pradėjo prie visų iš eilės kabinėtis. Galiausiai rado ypatingą auką - naujokę, t.y. mane. Tai buvo baisiausia pamoka mano gyvenime. Ir stumdė, ir palaidinę suplėšė, ir šiukšliadėžę ant galvos movė (tik nesileidau)... o visos merginos, ne tik mano klasiokės - nedarė nieko - tik žiūrėjo! Paskui grįžtant į klasę kažkas paklausė - kodėl nepabėgau. Kaipgi! Būčiau - bet naujame pastate aš net neįsivaizdavau kur mano klasė ir kur išėjimas į lauką!!!
Finalas. Ogi net geresnis nei pagalvotum. Gal kaip tik tas "atstovėjimas" padėjo. Girdėjau, kai rinktinė porelė pokalbio tarpusavyje metu nusprendė, kad mano tėvai gal policininkai kokie (tikrai ne!) ir... nuo to laiko manęs niekada net nekabindavo. Užplaukimo metu eidavo per visus ir visas - netgi kitas klases terorizuodavo. O prie manęs - net artyn neidavo. Kai mama pamačiusi suplėšytą palaidinę siūlėsi eiti į mokyklą aiškintis - pasakiau, kad nereikia. Tokia va istorija.

Egle R.
2010 03 24 15:27

Sveiki,

-prisipažinsiu, kad šio Austėjos straipsniuko kol kas dar neišstudijavau, tačiau rusiškame tinklapyje radau straispnį apie patyčias ir norėjau pasidalinti, bei paklausti Austėjos ką mano apie šias rekomendacijas.
Vaikui susidūrus su bendraamžių patyčiomis rekomenduojami du žingsniukai:
a. Išklausyti vaiką. Paklausti, ką jis mano apie tai ir kaip jis mano reiktų tai spręsti. Ir klausyti be jokių komentarų. Pagirti vaiką. Tokiu būdu"paauginti" vaiko pasitikėjimą savimi, jo vertę - atitinkamai prie jo mažiau lips patyčios.
b. Parepetuoti keletą galimų atsakymų į patyčias. Pvz., "aš žinau, kad tu ne toks kvailas kaip nori pasirodyti. Kodėl tu taip elgiesi?" "Taip, mano tokia oda - ir man tai patinka" "Eime, papasakosi apie tai mano draugams - jie prašė" (ir palydėti iki "draugų" - t.y. vyresniųjų klasių mokinių, kurių paprašėte pagloboti skriaudžiamą vaiką).

Egle R.
2010 03 24 15:15

Inga, aš su pedagogais esu daug kalbėjusi apie konfidencialumą (skaičiau paskaitas apie vaikų vertinimą). Iš tiesų mūsuose nuo tarybinių laikų velkasi "viskas vieša" šleifas: ir tie vieši susirinkimai, kur vaikai "narstomi" visų tėvų akivaizdoje (o ne privatūs susitikimai su tik to vaiko tėvais), ir tie vieši pažymiai, ir tie visokie kuponai ir pan. Ir vėlgi - dar labai gajus POŽIŪRIS: o tai kas čia tokio??? Vat tas, kad vaikai lieka nevalgę, kad iš jų pradeda šaipytis (dėl maisto, dėl pažymių, dėl maža, ko...)... Tas atskiras stalas tai išvis - mano akimis - marazmas...

Austėja Landsbergienė
2010 02 25 13:13

Vakar susitikau su drauge, kurios šeima yra labai nepasiturinti. Jos abiems vaikams mokykloje priklauso nemokamas maitinimas. Ir žinot, ką? Dėl sugalvotos maitinimo sistemos, kuomet tie, kam priklauso nemokamas maitinimas, turi ateiti su specialiais lapeliais, juos kiekvieną kartą atžymėti, visi tai mato ir t.t., jos vaikus mokykloje pradėjo vadinti "ubagų vaikais". Prisimenu ir save mokykloje: mano tėvai nebuvo neturtingi, bet šeima buvo "daugiavaikė", todėl man irgi priklausė nemokamas maitinimas. Nei už ką neidavau valgyti, nes tiems, kuriems priklausė nemokami pietūs, pastatydavo atskirą stalą valgykloje. Kaip kokiems atstumtiesiems. Į valgyklą nueidavau tik pasižiūrėti, ką duoda valgyti, kad galėčiau pasakyti tėvams, "ką valgiau" mokykloje. Atrodo smulkmena, kurią taip lengva išspręsti tik pakeitus tvarką, kad niekas nežinotų, kas gauna tuos nemokamus pietus, o kas - ne.
Dar vienas dalykas, kuris man ypač įstrigo grįžus iš JAV (ten praleidau 11 klasę): Lietuvoje kontrolinio ar savarankiško ar bet kokio kito dalyko pažymius mokytojai perskaito visai klasei viešai. Ten: tu gauni savo užverstą darbą - nori pasidalini rezultatu su kitais, nori ne. Irgi atrodo smulkmena, tačiau iš tiesų visi jaučiasi daug laisviau, nėra jokios diskriminacijos, pajuokos, kad vat tu esi kvailas/nemokša ar koks kitoks. Ir nusirašinėjimo problema atkrenta, nes tiesiog nežinai, ar tau verta nuo jo nusirašinėti, ar ne :)

Inga
2010 02 25 12:32

Kartą teko dalyvauti R. Povilaičio seminare apie patyčias. Šaunus vyrukas, išmanantis apie ką kalba. Bene geriausias ir įdomiausias seminaras iš visų, kuriuose teko dalyvauti.
O nuleisti rankų tikrai negalima. Jei pradėsime į viską žiūrėti kaip į kovą su vėjo malūnais, - nieko nepasieksime.

Jūratė
2010 02 22 14:07

Stai, gal girdejot istorija, kaip dingo vaikas is sanatorijos. Tai va atsirado. Kaip pats paaiskino, pabego neapsikentes patyciu... Nu tiesiog verkt norisi..
http://www.delfi.lt/news/daily/crime/pabeges-mazametis-lindedavo-laiptinese.d?id=29182537

Jurgytukas
2010 02 21 18:35

Jurgita, aš labai tikiu prevencija ir posakiu, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Kai aš pradėjau kalbėti apie tai, kad pedagogai turi dirbti profesionaliai (prieš kokius gerus penkerius metus), man labai daug kas atšaudavo, kad jų algos mažos, ko aš čia kabinėjuosi ir reikalauju neįmanomo. Be to, juk vaikai prižiūrėti ir "viskas normalu". Kai pradėjau kalbėti apie patyčias, net ir mano draugai sakė, kad nieko čia baisaus, visi daugiau-mažiau patyrėm ir "normalūs užaugom". Ir - turiu pasakyti - dabar beveik nebėra taip sakančių! Tiesiog manau, kad užsispyrusiai kartodama ir pateikdama pavyzdžius bent jau savo rate požiūrį bent truputį pakeičiau... Ir kuo daugiau bus tokių užsispyrusiai kartojančių :D, tuo didesnė tikimybė, kad tai suveiks! Juk socialiniai projektai - kaip sniego griūtis. Reikia tik pradėti atkakliai riedėti! Kaip Agnė sako: žingsnelis po žingsnelio!

Melisa, aš irgi labai tikiuosi, kad publikuodama tokią informaciją pateikiu būdus, duodu meškerę, kuri gali padėti sugauti žuvį! O kuo daugiau žmonių imsis iniciatyvos, tuo mažiau ir bus tų patyčių. Žingsnelis po žingsnelio.

Austėja Landsbergienė
2010 02 21 15:15

Džiaugiuosi jau vien Jūsų pastangomis, Austėja, kelti patyčių klausimą, platinti žinias, būdus, kaip susidoroti su patyčiomis. Juk tikrai, vien pakeitus žmonių požiūrį, leidus suprasti, kad tai problema, kurią reikia spręsti, daug kas pasikeistų. Ir šiaip, matosi, kad Jūsų tinklaraštį skaito ir pedagogai, manau jiems čia yra gerų patarimų, reikia tikėtis, jais pasinaudos:)

melisa
2010 02 20 21:34

Pritariu Jurgitai - patyčios jau yra pasekmė, o ne priežastis, kurią reikėtų šalinti.
O kodėl lietuviai tokie, kokie yra, manau, didžiąja dalimi vis dar kaltas sovietmetis, per kurį žmonės įprato, kad už juos viskuo būtų pasirūpinta. Ir štai dabar, kai turi kovoti pats už vietą po saule, žmonės nebemoka to daryti, iš čia ir kyla pyktis ant visko ir dėl visko. Žmonėse daug nuoskaudų susikaupę. Bet... Žingsnelis po žingsnelio, vis tiek, manau, viskas gali keistis. Viskas mūsų rankose. Tereikia laiko. Ir, deja, nemažai...

Agnė
2010 02 20 17:37

Austėja, nenustoju Jumis žavėtis :)
Patarimai šie vertingi, bet aš netikiu, kad galima dabar sustabdyti smurtą, patyčias Lietuvoj. Juk šie patarimai, tai kaip vaistai tradicinėj medicinoj- bando šalinti simptomą, iki kito karto. Tai kas dedasi mokykloj, manau, tėra atspindys ar tęstinumas to, kad dedasi šeimoj. Pasižiūrėkim, kiek statistiškai laiko skiria tėvai vaikams, ar vaikai jaučiasi saugūs, suprasti, besąlygiškai mylimi, laimingi šeimoje? Kokius jie mato savo tėvus, bendraujant tarpusavyje, bendraujant su giminėmis, su kitais suaugusiaisiais? Vėl gi pasižiūrėkim į statistiką, esam viena netolerantiškiausia šalis, nekenčiam kitų rasių, kitų tautų, galų gale nekenčiam ir pačių lietuvių, kurie gyvena neatitikdami mūsų pačių nusistatyto gyvenimo standarto, nekenčiam imigrantų, emigrantų, nekenčiam vaikų, nes jie kelią sumaištį, triukšmą, o kartais imam ir savų vaikų nepakęsti, nes jie trukdo mums gyventi savo gyvenimą...Juk nereikia ir statistikų, užtenka apsižvalgyti aplinkui, pasižiūrėti, koks bendravimas darbe, tarp draugų, giminių, o kartais netgi šeimoje. Rodos, kad tik apjuodinęs kitą, žmogus pasijaučia vertesniu (: Paguoda, kad ne visi tokie žmonės, bet džiaugsmo neteikia, nes netolerancija yra norma. O vaikai gi sugertukai, jie viską į save sugeria, tai ar matydami tokius suaugusiųjų santykius, požiūrį, nuostatas gali kitaip elgtis vaikai, kurie nesijaučia saugiai, mylimi, laimingi, suprasti?
Gal aš čia padraikai, paskutiniu metu irgi apie tai nemažai galvoju, auginu tris vaikiukus 4m, 2m, 10 mėn., darželio nelanko, bet į mokyklą kaip ir reiks išleist, o norisi, kad darni saugi aplinka būtų ne tik namie... Gal mes Austėja idealistės, norim neįmanomo? Kažkaip vis dažniau aplanko mintys apie emigraciją... Niekaip nerandu atsakymo į klausimą, kodėl mes tokia pikta tauta esame...

Jurgita
2010 02 20 16:05

 

Dėmesio panevėžiečiams! Pirmieji dešimt pasirašę Vaikystės Sodo lankymo sutartį gaus 100% nuolaidą stojamajam mokesčiui! Daugiau informacijos apie Panevėžio Sodelį rasite čia: (spustelkite) Kazio Ūdros Sodelis


Jau spalio mėnesį stratuoja Vaikystės Sodo Šeštadieninė mokyklėlė Mažasis mokslininkas! Daugiau informacijos ir registracija: (spustelkite) Šeštadieninė mokyklėlė