Šiandien mama atsiuntė straipsnelį apie lietuviškas juostas bei jų simboliką. Man buvo tikrai įdomu pasiskaityti. Manau, kad bus įdomu ne tik man. Ar jūs turite juostų savo namuose? Mūsų visi vaikai turi po juostą: visi jas gavo  iš mano tėvų per krikštynas. (todėl ant juostų išaustos krikštynų datos).  Jas audė mūsų šeimos pažįstama menininkė, kuri iš tiesų į jas įaudė pačius geriausius linkėjimus vaikams. Šiandien juostos kabo ant vaikų kambarių durų – jiems tai neatsiejama kasdienybės dalis ir net nekyla klausimas, kas/kaip/kodėl. Kai Augusto mokykloje reikėjo pristatyti Lietuvą – nešėsi savo juostą. Kai reikėjo pristatyti save – irgi nešėsi juostą. Smagu…

Perskaičius straipsnį labiausiai džiaugiausi, kad šiandien merginoms nebereikia krauti kraičio…savo „nečiupiniška” prigimtimi tikrai nesužibėčiau:))) Ir nustebau sužinojusi, kad juostą manoma turint gydančių galių…Jeigu sugalvosite išausti vaikui juostą (kuo toliau, tuo labiau manau, kad tai labai graži dovana artimam vaikeliui…), straipsnio pabaigoje rasite rekomendacijas, kokiais raštais puošti tam tikrą mėnesį gimusio mažylio juostą…gero skaitymo!

Mitinėje pasaulėžiūroje juostų ir apskritai medžiagos audimas prilyginamas aukai, apeigai, magiškam ritualui. Lietuvių kultūroje juostų audimas kaip apeiga ryškiausiai atsiskleidžia kraičio krovimo tradicijoje. Paprastai daugiausiai juostų išausdavo mergaitės ir merginos iki vestuvių. Juostų audimo gabumai buvo labai vertinami ir daug lėmė pasirenkant nuotaką. Vadinasi, merginos į juostas įdėdavo daug širdies, į audimą sutelkdavo visą savo dvasią, viltis, svajones, maldas. Apie darbščias audėjas, kurios audžia per naktį, buvo manoma, jog joms laumės padeda.

Būtent moteriškos dievybės Laima ir Laumė lietuvių mitologijoje yra pačios didžiausios verpėjos ir audėjos, tai mitinės būtybės, neabejotinai susijusios su juostomis ir jų audimu. Matyt, neatsitiktinai iš juostų susiūti kilimai Suvalkijoje buvo vadinami lauminiais. Mitologijoje su audimu labiausiai susijusios Laima ir Laumė, Aušrinė, o gyvių pasaulyje – bitės ir vorai. Ir antikos laikais, panašiai kaip baltų mitologijoje, audimas buvo moteriškųjų dievybių privilegija. Arachnė ir Atėnė varžėsi ausdamos audinius. Kora, visos kūrinijos prižiūrėtoja, yra audėja. Tačiau senovės indų mitologijoje audimo semantikos laukas yra vyriškos prigimties. Lietuvių tautosaka ir tikėjimai rodo, kad ausdamas (pindamas, vydamas, verpdamas, mazgydamas) žmogus bendrauja su paslaptingomis likimo, vestuvių jėgomis, nešančiomis laimę, sveikatą. Sakralioji sfera, su kuria sieja juosta ar kitoks pailgas audinys, yra dvasinės apsaugos, sveikatos šaltinis. Todėl Lietuvoje proginei, apeiginei juostai buvo teikiama gydanti galia. Kaip apsauga nuo ,,blogų akių“ naudojama ir raudonos medžiagos juostelė, raištis arba vien raudonas vilnonis siūlas, aprišamas kūdikiui aplink krūtinę ant vystyklų, rečiau ant kaklo. Šiaurės Lietuvoje žmogus, norėdamas atsikratyti liga, negalia, prausdavosi gydančio šaltinio arba ypatingos upės vandeniu. O paskui ten palikdavo rankšluostį, kuriuo šluostėsi arba užrišdavo ant medžio kaspinėlį su įžadais. Žemaitijoje juostelės-kaspinai labai dažnai buvo aukojami koplytėlėse ir bažnyčiose meldžiant sveikatos ir davus įžadą. Panašiai maginę prasmę spalvoti kaspinai turėjo ir Suomijoje – jais puošė antkapinius stogastulpio pavidalo paminklus. Panašiai margaspalviais įžadų kaspinais maldininkų lankomose vietovėse Šiaurės Rusijoje aprišdavo įžadų kryžius ir šventus medžius, melsdami išgelbėti nuo nelaimių, ligų. Matyt, panašios prigimties yra ir dzūkų paprotys aprišti juosta arba kaspinu medinius kryžius prie kelio. Kaip dvasinis tarpininkas spalvoti kaspinai iškyla ir indų tradicijoje. Indijoje gyvuoja paprotys rišti ant medžio įvairiausių medžiagų juosteles – taip išreiškiamas meldimas, kreipimasis į Dievą. Kai Dievas norą įvykdo – maldininkas vėl atvyksta ir kaspiną su dėkingumu nuriša. Toks pats paprotys į medžių šakas rišti spalvotos medžiagos juosteles kaip laimės meldimo aukas gyvuoja ir šiandieninėje Airijoje. Panašumo su minėtu papročiu yra ir induistų paprotyje eiti 3, 9, 21 arba 108 ir t.t. kartus aplink šventą medį, kalbėti maldas ir drauge vynioti ant jo kamieno siūlą kaip materialų pasiaukojimo, meldimo, ryšio su Dievybe (tarpininkaujant medžiui) simbolį, ženklą. Austa juosta yra saitas jungiantis su aukštesniuoju pasauliu, tarpininkas pačia plačiausia prasme. Per rankšluosčius vestuvėse buvo užmezgamas ryšys tarp žmonių ir ,,aukščiausios sferos“. O dovanų pavidalu jie buvo ir dvasiniai tarpininkai tarp dviejų šeimų. Taigi lietuviams, kaip ir daugeliui tautų, būdinga audimo veiklą ir jos vaisius sieti su kosmosu, mitinėmis būtybėmis, mitiniu likimu, dvasine apsauga. Juostų simbolika siejama su gamtos reiškinių, vykstančių kiekvieną mėnesį, simbolika. Saulė grįžta (01mėn.) Naujųjų metų pradžioje senosios pasaulio religijos prisimena mitus apie Pasaulio sukūrimą bei saulės atgimimą, jos sugrąžinimą, išvadavimą iš tamsybių valdovo nelaisvės. Visi laukia saulės atgimimo. Daugelyje pasaulio tautų archajišku saulės ženklu buvo svastika. Užlaužti kryžiaus galai reiškė šio dangaus šviesulio judėjimą. Svastikos ornamentas daug kur reiškia gyvybingumą, atsinaujinimą, atgimimą. Svastika, kaip vienas iš religijos ženklų, pas mus atėjo iš Indijos, Sanskrito kalba reiškia gerovę, laimę, gausą. Baltai svastiką siejo su Dievu, Saule, Perkūnu, jo žmona Laima. Pavasario nuojauta (02mėn.) Vasaris – pačios rūsčiausios žiemos metas, tačiau skaistesnė saulė byloja, kad artėja pavasaris. Vasarį – užgavėnės. Užgavėnių dainose minimas ir žemdirbystės padargas – grėblys. O mitiškai mąstant grėblys – tai šukos, kuriomis šukuojama žemė. Juostų ornamente gausu įvairių ,,grėbliuko“ rašto variantų. Šukomis, grėbeniu šukuojami plaukai, kurie vėliau paleidžiami plaukti vandeniu pas mieląją ar mieląjį, yra meilės, viliojimo, piršimosi simboliai. Galima manyti, kad panaši prasmė buvo teikiama ir ,,grėbliukų“ ženklu išmargintoms juostoms. Vandenų tekėjimo mėnuo (03mėn.) Kovo mėnesį tirpsta sniegas: visur teka upeliai, telkšo balos, ištvinsta upės. Sniegas, pavirtęs vandeniu, neša gyvybę, pavasarinį gamtos atgimimą. Todėl senojoje lietuvių pasaulėžiūroje vanduo simbolizavo Gyvybę. Įvairiausi laužytų linijų juostų raštai matyt, ir simbolizavo Gyvybės vandenį. Atbunda ir žemė (04mėn.) Pirmosios balandžio perkūnijos išjudina žemę, jos gyvybines galias. Lietuviai žemėje slypinčią gyvybę įsivaizdavo kaip deivę Žemyną. Galima manyti, jog Žemynai priskirtinas rombo su kabliukais ženklas, simbolizuojantis moteriškąjį pradą, vaisingumą. Šį raštą lietuviai vadina varlyte, latviai – rupūže. Pagal lietuvių tikėjimą rupūžė yra ir gyvybės, ir mirties, ir atgimimo simbolis. O visas šias savybes turi Gamta. Tokie varlytės ženklai galėjo simbolizuoti taip pat motiną Gimdytoją. Paukščių giesmių metas (05mėn.) Gegužė – tai lyg gamtos vestuvių metas: žydi medžiai, poruojasi paukščiai, miškai aidi nuo jų giesmių. Gegužės mėnesį džiaugiamės kukuojančia gegute. Buvo tikima, kad gegutė dažnai pasiverčia Laima ar Laume. Tos beržų šakos, ant kurių pasisupdavo Laimos ar Laumės, virsdavo laumių šluotomis – šakelėmis, labai tankiai suaugusios į savotišką šluotą. Laimos ženklas – eglutės ornamentas, lietuvių ir latvių vadinamas laumės šluotele. Eglutės ornamentas lietuvių juostose labai įvairus. Saulės pilnatvės mėnuo (06mėn.) Birželį suklesti gamta, ilgiausiai šviečia saulė. Rasos šventės sutartinėse minima Kupolio rožė byloja, kad saulę dažnai simbolizuodavo žolė. Saulės simbolis lietuvių juostų ornamentuose yra rombas su ataugėlėmis, audėjų taip pat įvardinamas rožele, rožiuke, erškėtėliu. Saulė buvo suprantama kaip Gyvybės medžio žiedas. Šis žiedas reiškia meilę, grožį, sveikatą, jaunystę. Lietuvių ornamentikoje galima aptikti nepaprastai daug roželės ženklo interpretacijų. Vaisių brendimo mėnuo (07mėn.) Liepos šiluma brandina vaisius. Tai kaitriausios saulės, augimo mėnuo. Ženklas, panašus į roželę (dantytas rombas), ir simbolizuoja saulę bei augaliją. Dzūkai dantytą rombą vadina obuoliuku. Obuolys suteikia nemirtingumą ir amžinąją jaunystę, simbolizuoja vaisingumą, giminės pratęsimą, meilę. Derliaus nuėmimo pradžia (08mėn.) Pats rugpjūčio pavadinimas byloja, kad tai pjūties metas. Dvyniškosios kilmės dievybė – Aitvaras per kaminą neša šeimininkui turtus (beje, pavogtus). Dvynių dievybės ryšys su vaisingumu, žemdirbyste, matyt, ir lėmė dvyniškų simbolių gyvybingumą žemdirbių kultūroje. Ne tik lietuvių, bet ir kitų Europos tautų liaudies mene Dvynių simboliu – žirgais arba kitais poriniais įvaizdžiais, lietuvių vadinamais lėkiais, – buvo puošiami trobesių stogo kraigai. Lėkiai tarsi sako, kad tai ypatingi žirgai, dieviški, jie laksto, skraido. Lėkiai, užkelti ant stogo, yra tarpinėje erdvėje tarp dangaus ir žemės. Lietuvoje buvo tikima, kad lėkiai saugo namus nuo piktų dvasių, globoja juos. Todėl ir lietuvių juostų puošyboje aptinkame geometrinį Dvynių įvaizdį: stogelio su kabliukais ženklą, žirgeliais, arklių galvutėmis vadinamą. Yra nepaprastai daug žirgelių raštų. Vaisingiausias mėnuo (09mėn.) Rugsėjį daug žemės darbų. Senovės žmogui žemė buvo šventa. Apskritai žemė siejama su moteriškuoju pradu, vaisingumu, gimdymu ir auginimu. Nėštumą, moterišką pradą simbolizavo rombas. O kadangi Moteriškumas, Vaisingumas siejamas su Žeme, – tai rombas yra ir Žemės simbolis. Keturios jo briaunos arba keturios jo viršūnės rodo keturias pasaulio šalis: šiaurę, rytus, vakarus ir pietus. Kryžius rombe greičiausiai reiškia, kad tai ne paprasta žemė, o apvaisinta, vaisinga. Taškučiai simbolizuoja sėklas išartame, užsėtame lauke. Gamtos apmirimo pradžia (10mėn.) Spalį silpsta saulės galia. Apmiršta gamta. Ir visos Gamtos gyvybinė Jėga tarsi slepiasi, užsidaro ir ruošiasi pralaukti žiemą. Paukščiai išskrenda į šiltuosius kraštus, gyvatės sulenda į urvus žiemoti. Būtent gyvatės ir žalčiai, daugelio pasaulio tautų samprata, simbolizuoja Vidinę jėgą, Gyvybinę energiją. Buvo garbinamas gyvačių gyvybingumas, nuolatinis jų atsinaujinimas (išsineriant iš senos odos), ryšys su Saule – besišildydamos saulėje jos kaupia šilumos energiją. Žalčiai ir gyvatės, kaip gyvybingumo teikėjai, globoja žmonių sveikatą. Žemaičiai suverdavo žalčių ir gyvačių kaukoles ir nešiodavo ant kaklo tikėdami, kad tai apsaugos juos nuo ligų. Žalčiai laikyti šventais gyvūnais, namų globėjais, nemirtingais. Juostose kampuotos S raidės pavidalo ornamentas Latvijoje ir Lietuvoje buvo vadinamas kirminėliu. O baltarusiai jį vadina ugniuku. Yra labai daug šio ornamento variantų. Žaltys gali būti ir su langučių piešiniu viduje, ir su ragiukais, ir spygliuotas, ir su dvigubom linijom. Populiariausias žalčio ženklas Vakarų Lietuvos juostose – tai ir dvigubas žaltys, ir žaltys su karūna, žaltys su širdelėmis, žaltys su varlyte ir t.t. Vėlių mėnuo (11mėn.) Lapkritį visa gamta apmiršta. Neatsitiktinai šiuo metu švenčiama mirusiųjų šventė – Vėlinės arba Ilgės. Ilgimasi ir žmonių, ir buvusio gamtos gyvybingumo. Senovės arijų supratimu, ir žmogus, ir Visata sudaryti iš penkių pradų: Eterio (bangų, virpesių), Oro, Ugnies, Vandens ir Žemės. Penkiais pojūčių organais – ausimis, oda, akimis, liežuviu ir nosimi – žmogus ir pasaulį jaučia. Matyt, todėl penktadaliai ženklai turi didelę apsauginę galią. Pavyzdžiui, penkiakampė žvaigždė (nuo apsėdimo). Penkių langučių kryžiukas buvo siejamas su žmogumi, jo siela. Įdomu, kad lietuvių juostose šis ženklas (sielos simbolis) tik archajiškas, pirminio pavidalo. Jis nėra kaip nors meniškai gražinamas, keičiamas. Saulės rato pabaiga ir naujo pradžia (12mėn.) Gruodį saulė trumpiausiai šviečia. Užtat ilgiausiai šviečia pačių žmonių pramanyta šviesa. Į ugnį, jos šviesą ir šilumą buvo žiūrima su šventa pagarba. Žmonės jautė žemiškos ugnies (laužo, žvakių ir pan.) ir dangiškos ugnies (saulės ar kitos žvaigždės) giminystę. Todėl kryžius pirmiausiai reiškia abstrakčią šviesos, ugnies, dangaus, Dievo, globos sąvokas. Daugelyje pasaulio kultūrų ugnį, šviesą simbolizuoja kryžius – ir statmenas, ir įstrižas. Kryžius rate simbolizuoja saulę. Kryžiuko ornamentas juostose yra vienas iš seniausių. Gausu ir pagražintų: su langučių piešiniu viduje, su grėbliukų ataugėlėmis. Dzūkų audėjos kryžiuko raštą vadina krikšteliu. Jam teikiama šventumo, dieviškos globos, apsaugos prasmė.