Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Na, visų pirma, manau, reikėtų šiokios tokios įžangos. Nenuostabu, kad tėvus labai išgąsdina, jei jie pamato ir supranta, kad jų ikimokyklinukas „vogė“: iškart galvon lenda mintys, kad jau „viskas“, ir pan. Noriu pabrėžti, kad ikimokyklinukams „privatizuoti“ tai, kas jiems patinka, yra NORMALU. Iki penkerių metų vaikui yra labai sunku suprasti, kad savintis svetimus daiktus yra blogas veiksmas. Tik tėvų pavyzdys ir pokalbiai gali vaiką to išmokyti. Jeigu grįžtate iš darbo nešini „darbiniu“ popieriumi, tušinukais ir pan., tai vaikui suprasti, kad imti svetimus daiktus nėra gerai, tikrai bus sunkiau. Kodėl aš negaliu pasiimti Onos pieštuko, jei tu gali imti savo darbo pieštuką?!?!?! O jeigu dar padavėjai apsirikus kavinėje arba pardavėjai parduotuvėje su pasididžiavimu kalbate apie tai, kaip jums „pasisekė“, tai vaikui tokią sąvoka kaip „sąžiningumas“ bus tikrai miglota.  Taigi mažylis nesupranta. O kaip pradinukas? Vyresni, nei penkerių metų vaikai, dažniausiai vagia, jei mano, kad brolis/sesuo turi ir gauna daugiau, nei ji(s); kai nori įrodyti savo drąsą ir draugystę bendraamžiams; kai nori padovanoti dovanas šeimai ar draugams, bet neturi už ką jų nupirkti. Ir dar. Labai dažnai vaikai vagia dėl to, kad jiems trūksta dėmesio (nors jums gali atrodyti visai kitaip). Dažniausiai vaikai, išaugę iš pradinės mokyklos amžiaus, nebevagia (žinoma, jei į tai buvo tinkamai reaguota). Jei pamatėte (sužinojote), kad vaikas pasisavino svetimą daiktą, tuoj pat:

1. Pakalbėkite su vaiku. Paaiškinkite, kad vagystė – blogas poelgis.
2. Padėkite vaikui su(si)mokėti arba grąžinti paimtą daiktą.
3. Nepamokslaukite. Nedarykite ankstyvų išvadų („Užaugsi vagimi“ ir pan.). Tai, kad tokio amžiaus vaikas vagia, nereiškia, nei, kad jis užaugs vagimi, nei, kad jis blogas žmogus.
4. Po įvykio vaikui turi būti aišku kaip dieną, kad vagystės absoliučiai netoleruotinos nei jūsų namuose, nei visuomenėje.
5. Po įvykio apie tai daugiau nekalbėkite. Išsiaiškinote, ir viskas. Leiskite vaikui viską pradėti iš pradžių – tarsi nieko neatsitiko.

O kaip mūsų šeimoje? Na, Augustui jau tuoj septyneri, taigi, jis jau sąmoningai galėtų savintis svetimą daiktą. Tačiau kol kas (tfu,t fu, tfu) to nėra buvę. Nebuvo ir tada, kai buvo mažesnis. Jam užtenka to, ką turi namuose ir su kuo pažaidžia svečiuose. Vilhelmas – „gėrybių“ mėgėjas. Todėl nenuostabu, kad trejų metų parsinešdavo pilnas kišenes iš darželio. Kitą rytą su juo nuvykdavome anksčiau į darželį ir sudėliodavome žaisliukus į vietas. Kaip jau minėjau, iki penkerių vaikai sunkiai supranta, kodėl jie negali pasiimti to, kas jiems patinka. Taigi problemos iš to nedarydavome. Tiesiog paaiškindavome, kad reikia grąžinti, ir viskas.  Vasarį jau suėjo jam penkeri. Neabejoju, kad tokie įvykiai dar pasitaikys – juk kiekvieno elgesio išmokimas yra procesas, niekas neįvyksta per vieną dieną. Tačiau, manau, dar labai svarbu tėvų nuojauta – juk iš principo kiekvienas tėvas, daug bendraujantis su vaiku, jaučia, ar vaikas „vogė“, ar…tiesiog jam tas daiktas laaaaabai patiko, ir jis jį „pasiskolino“. Sakysite, jokio skirtumo? Nesutikčiau. Pirmu atveju vaikui kažkas yra negerai širdelėje – reikia su juo kalbėtis, galbūt net kreiptis į psichologą ir žiūrėti į tai labai rimtai (juk norime padėti savo vaikui,ar ne?). Antruoju atveju irgi reikia žiūrėti į tai rimtai ir pasikalbėti su vaiku, tačiau tikrai užtenka tuos daikčiukus grąžinti ir atsiprašyti to, iš kurio jie buvo paimti. Jei vaikas mažas (2,3,4 metai) užtenka tiesiog grąžinti. Jei jūs elgiatės sąžiningai, taip elgsis ir jūsų vaikai. Jei ribos tarp to, kas sąžininga ir nesąžininga nors kiek miglotos, vaikams prireiks daugiau laiko suprasti, koks elgesys iš tiesų yra nepageidautinas. Juk ribas nustato suaugusieji, o ne vaikai.