Grįžti į blogą
gruodžio 11

20-metė daugiavaikė:) Na, savaitėlę...

Kai grįžome iš Lietuvos, paprašiau, kad Medeina aprašytų savo “buvimo daugiavaike mama” įspūdžius. Ji - mano mažylė sesutė, kuriai - net nesuprantu, kaip - jau yra NET (!) dvidešimt metų. Medeina ne naujokė su mūsų vaikais: kai gimė Augustas, gulėjo su manimi ligoninėje; prižiūrėjo dviejų mėnesių Vilhelmą Maskvoje (aš tuo metu dirbau); rūpinosi keturmečiu Augustu Los Angeles (aš vėlgi…dirbau); pirmoji atlėkė į ligoninę (nusimuilinusi nuo pamokų), kai gimė Morta; pernai išleido mus savaitgaliui į Paryžių, kai Gabrielius norėjo padaryti mano 30mečiui siurprizą; vasarą savaitę atostogavo su berniukais Palangoje…Na, ir tai yra tik tai, kas - vos apie ją pagalvojus - šauna į galvą. Tačiau dabar…dabar ji pirmą kartą liko su visais trim, svetimoje valstybėje ir…dar reikėjo gyventi kasdieniniu mūsų gyvenimo ritmu:)

Pati skaičiau…juokiaus…verkiau…vėl juokiaus. Taigi - mano vienintelės sesutės įspūdžiai iš gyvenimo mūsų namuose:

Šiaip jau kuklumas nėra dominuojanti mano dorybė. Dėl to ir pradedu rašyti nuo savęs. O esmė ta, kad jaučiuosi tarsi iš medžio iškritusi į karjeristinę terpę. Sykį, pirmą pirmo kurso dieną, gėriau latte - highlight of my day s‘kant. Gėriau ją kartu su tik ką sutikta nauja būsima drauge ir staiga užspringau: „Vaikų? Ne, niekada. Nieko baisiau negali būti.” Taip pasireiškė mano naujoji draugė, pasitaisė gucci akinukus ir priglaudė arčiau širdies louis vuitton‘ą. Iš šono sulėtintai mačiau save kimbančią jai į plaukus ir rėkiančią savo tiesas, tiesas, kurios surado mane gal kiek per anksti. Bet iš tiesų tą akimirką aš jai nusišypsojau. Nes supratau, kad ji nepažino to, ką pažinau aš, ir iš mūsų dviejų, būtent ji yra kaip tas karietą traukiantis arkliukas, kurio akys uždengtos iš šonų nuo pašalinių vaizdų ir gyvenimo dulkių.

Mano atmintis prasta. Dauguma prisiminimų - tarsi iškarpos iš filmų, stop kadrai, nuotraukos. Atsimenu, kaip bėgu iš parko su vežimėliu, nes mano Disnėjaus dainų repertuaras nebepadėjo ir girdžiu tik nesiliaujantį riksmą. Vežimėlis užkliūva už kelkraščio ir apvirsta - tris kartus nusispjaunu - ačiū Dievui, Augustą nešiau rankose. Arba, įsivaizduokite: Maskva, penkių žvaigždučių viešbutis, keturiolikmetė bėga per vestibiulį su naktiniais ir žviegiančiu vaiku - Vilhelmu - ant rankų. Arba dar anksčiau, kriauklėje plaunu ateivį, kuris visaip rango savo raudonas gyslotas kojas, o Austėja sako: „Nesušlapink virkštelės”. Jam - turbūt kelios dienos. Man - trylika. Guliu ligoninėj kaip tikra gimdyvė, o seselė, „išvežiojanti” kūdikius sunerimsta: „Palaukit, o kuris Jūsiškis?”.

Iki maniškio dar teks palaukti. O kartais norisi palaukti ilgai ilgai, kol užaugs tie keturi, beveik maniškiai, kad jiems niekada netektų liūdėti, jog, gimus „saviems” vaikams, tetos jų gyvenime nebeliko. Nors Augustas manęs visai neseniai paklausė: „Medka, kada tu turėsi vaikų?”. Sakau, dievaži nežinau. Ir tada tas nepakartojamas jo nusivylęs „aaa”, lydinas akių užvertimo: „Aš noriu turėti nors vieną cousin” - neprisimena lietuviško žodžio.

Šiaip jau galėčiau rašyti visą dieną. Kaip absoliuti apgailėtina sumamėjusi moteriškaitė. Apie tai, kaip jie mane vadina [bandėja, bendina, bendija, medka, kykšto mama ir t.t., ir pan.]. Apie tai, kaip Mortai dygo dantys, kaip bijojau, kad Augustui viskas gerai būtų Kalifornijos atrakcionuose, kaip Vilius prašo, kad ant jo atsisėsčiau… Apie tai, kad žinau, ko jie mėgsta ir ko ne, ką valgo ir ko nevalgo. Kad žinau, kaip susitarti, kaip pergudrauti, kaip pralinksminti, kaip sudrausminti, kaip susiderėti ir kad pažadus visada reikia tesėti. Man dvidešimt, tačiau, kai pirmą kartą pamačiau Gertrūdą, pasiėmiau ir nuėjau keisti pampio, o Austėja, stebėjusi tą veiksmą, pakomentavo: „Tu vienintelis žmogus be mūsų su Gabrium, kuris taip kelia Gertrūdą”. Na, kažkaip panašiai. Ir tik tada susimąsčiau, kad iš tiesų, jei mano draugei dabar lieptum paimti kelių dienų kūdikį, vargu bau ar ji žinotų, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Gal ir nelabai didelis pasiekimas mano gyvenime ir karjeristinėje plotmėje, tačiau visgi, pasiekimas. Ir toks, kuriuo su savo bendraamžiais pasidalinti negaliu, nes dabar mėgstamiausia tema: „Bliamba, o jei aš nėščia? Klausyk, nežinai kiek abortas?”.

Gaučiau velnių nuo savo konfliktų analizės dėstytojo už tokios struktūros įžangą, tačiau paguoda ta, kad ją jau baigiau J

Antroje dalyje norėčiau skaitytoją supažindinti su istoriniu įvykiu, žinomu „Siaubo savaitės” pavadinimu. Labai meiliu tonu, kaip įprastai, kai suprantu, kad artėja avalanšas, man buvo pranešta, jog savaitę turėsiu individualiai dirbti su tam tikru, mažai tyrinėtu gamtos reiškiniu - trimis demonais. Apraudojusi visus Erasmus vakarėlius, kuriuose neteks pabuvoti, visus barmenus, su kuriais neteks susipažinti ir brangųjį Facebook‘ą, kuriame neteks naršyti… išsiruošiau į kelią. Po valandos pėsčiomis iki stoties su mano ūgio lagaminu, dviejų traukinių ir kelių metro stotelių mane sveikino diplomatiniai mazdos numeriai. Žodžiu to make the long story short (praleiskime neįdomiąją dalį, kol tėvai dar buvo namie J sorriux, sesuli J): likau viena su keturių puslapių sąrašu ant spintelių, užkandžių dėžutėmis, jogurtėliais (ant kurių BŪTINA nupiešti obuoliuką, nes toks Mortos mokyklos ženkliukas…), wii, gps, receptų knyga ir trimis poromis į mane įsmeigtų angeliškų akyčių. Visą savaitę laukiau, kol tie palaimingi veidukai staiga pavirs į tuos iš filmo „Texas chainsaw massacre”, tačiau… taip ir nesulaukiau (žinoma, kiekvienas turėjo „savo momentų”, tačiau plieninė tetos valia juos atlaikė ir jie taip greitai pasimiršo…Apie ką aš kalbėjau?).

Maždaug šiuo momentu verta paminėti, kad posakis „niekada nesakyk niekada” - vertas dėmesio. Pirmą kartą įkėlusi koją į Briuselį oficialiai pareiškiau: „Jau kur kur, bet šitam mieste tai aš niekad nevairuosiu”. Na ir neprabėgus nė metams užvedinėju milžiniško miniveno variklį. Mechaninio miniveno. Galėčiau prisiekti, kad jis didesnis už kai kurias gatves, kuriomis aš važiavau. Ir dar gale girdžiu: „Mano diržas sugedęs, Vilius nenori prisisegti, nes jam kaklą braižo, o Mortą galiu prisegti, bet ji tada verks”. Et…

Keldavomės ryte. Tiksliau atsikeldavo Augustas, kurio naujoji manija - žadintuvas. Jei aš jo nesustabdyčiau, jis keltųsi penktą ryto. Tuomet jis pakeldavo mane, o kas mane pažįsta, žino, kad rytas man ne draugas. Lėtai lėtai ruošdavomės su Mortuku - jai irgi rytas ne draugas. Rinkdavomės pėdkelnės - tas su širdutėm ar tas violetines? Žinoma, galiausiai apsivilkdavome kelnes. Tas, kur „Mamytė nupirko” - nepavargdavo kartoti mažoji administratorė.

Ak, prakalbau apie širdutes… Vilius man piešė ir piešė meilės paveikslus su širdutėmis ir žvaigždutėmis, ir visokiais kitokiais gėriais. Atneša pilna lapą širdučių, taip ir susilydau… Galiausiai atnešė man pliušinį šuniuką, dėl kurio vaikystėje būčiau atidavusi gražiausią Barbę, ir padovanoja man. Negaliu patikėti.

Rytas prabėga reaktyviniu greičiu ir reikia važiuoti į mokyklą. Augusto vairuotojas vėluoja kasdien, tą supratau jau antrą dieną, tačiau pirmąją dieną aš panikoj - sesė prigrasino, kad negaliu vėluoti, nes vaikams sportas ir jei nenuvesiu į sportą laiku, tai tada reikės ieškoti salės, o kur ta salė, niekas nežino ir vaikai nežino, ir niekas niekas nežino ir bus labai daug bėdos todėl VĖLUOTI NEGALIMA. Bet vairuotojas vėluoja. Susodinu vaikus į mašiną ir laukiam. Kai paima Augustą, važiuojam mes, gps veda daugmaž ten, kur reikia, bent jau taip atrodo. Nėra vietų, kur parkuoti kur parkuoti kur parkuoti KUR PARKUOTIIII???? Tfu, radau. Žinoma, viską radom ir dangus neužgriuvo, o man reikia mažiau stresuoti, medituoti ir giliau kvėpuoti.

Namie šiek tiek apsitvarkau, sudedu indus į indaplovę. Pajaučiau, kad kai yra tėvai man visai nereikia tvarkos. O kai likau viena su jais netvarka ėmė dusinti. Todėl visus indus stengdavausi sudėti iškart, nuvalyti stalus, sutvarkyti virtuvę norėjosi kelis kartus per dieną. Dabar berašydama prisiminiau labai smagų buitinį incidentą, todėl turiu aprašyti iškart. Kai sugalvojau išsiurbti kambarius, išsitraukiau jų mega didelį siurblį (maždaug krepšinio kamuolio dydžio… kas perka tokį siurblį su keturiais vaikais????). Siurbiu siurbiu - nieko. Pasiraitoju rankoves ir sėdu ardyti - tokiais momentais atgimsta kiekviena su keturiais pusbroliais užaugusi mano kūno ląstelė. Atidarau - Voila! Neišsitraukia maišelis. 10-15 minučių aš su juo kovoju, kol galiausiai iš siurblio iškrenta visas asortimentas daiktų: 5 įstrigę flomasteriai, 3 plaukų segtukai, maždaug 50 centų, neatpažintos molinės, metalinės ir kitokios detalės, 2 stiklo kamuoliukai ir keletas pieštukų. Va dabar tai jau siurbsiu. Nesisiurbia. Na, kad vėl neišsiplėsčiau pažymėsiu, kad valymo ir kratymo procesas buvo atliktas maždaug 4 kartus, kol galiausiai siurblio žarnoje nebeliko daiktų. Spėju, kad kažkuris vaikas padėjo mamai siurbti…

Vėliau gaminu pietus. Aš, prarastosios kartos atžala, užaugusi su į namus užsakomu, iš kavinių išsinešamu, parduotuvėje supakuojamu maistu, GAMINU pietus. Kotletukus, kari vištieną, bolognese makaronus… Niekas nesudegė!! Negana to, nuo to laiko pasikeitė ir mano studentiškas meniu.

Tuomet važiuoju vaikų. Nežinau kodėl, bet man šis momentas visada labai džiaugsmingas. Be jų namai šiek tiek slegia. O ir ta veido išraiška, kai jie, išėję iš klasės, pamato mane… Apsikabinam, šnabždamės, juokiamės, vejamės vienas kitą iki mašinos, šokinėjam per plyteles…

Iš mokyklos grįžta Augustas. Jis, beje, tą savaitę man labai padėjo. Aš ne kartą esu rašius, kalbėjus, pasakojus apie mano ir jo ryšį, tokį subrandintą, išaugusį kartu su mumis. Aš jam esu kažkoks neapibrėžtas absoliutas, draugė, kurios reikia klausyti. Tačiau kitaip nei man, kai sesės nurodinėjimai versdavo išleisti nagučius ir kaip reikalas susikibti, Augustui toks dviprasmiškas ryšys visai nekelia dviprasmiškų jausmų. Galiu netgi drąsiai pasakyti, kad jis manęs turbūt klauso labiausiai iš visų, kam tenka jį žiūrėti. Pasigyriau J Suvokiu, kad gali ateiti laikas, kai jis atitols, nes rūpės draugai ir kiti gyvenimo džiaugsmai, tačiau tikiuosi, jog gebėsiu tyliai būti šalia, kol jam vėl manęs prireiks…

Kai visi susirenkam namie ir pavalgom, veikiam kas ką. Bernai turi savo wii pusvalandį, į kurį visaip bando įtraukti ir mane. Su Morta karpom lėles, šukuojamės kasas… Bet visų mėgstamiausias - dūkimas. Visaip bando išprovokuoti, kad tik aš vyčiausi ir pagavusi niurkyčiau. O Morta dar atkiša koją ir sako: viiiii. Suprask, reikia sukti ratu visu greičiu.

Morta kartais mane gąsdina. Todėl, kad ji - tarsi maža mano kopija. Ne tik nesąmoningai, bet ir sąmoningai daro viską kaip aš. Stebi, kaip aš rišuosi plaukus. Jei aš tepuosi kremą, žinoma, reikia ir Mortytei. Aš diržu gavusi lupti esu vieną kartą gyvenime. Dėl labai, sakyčiau, išskirtinės priežasties. Kartą mamai trūko kantrybė ir gavau diržu už tai… kad per ilgai maiviausi prie veidrodžio… J Štai čia ir vėl pasireiškia mano ir Mortos panašumai. Mano mažoji krikštadukra visą dieną auksinė. Taip Bandija, Ačiū Bandija, Gerai Bandija… Puikiai sutariame, kad jau laikas miegučio, gražiausiai nueiname praustis ir… pasipila ašaros. Vonioje, prieš veidrodį. Atmeta plaukus, klapsi blakstienomis, elegantiškai braukia ašaras - tikra drama queen. Ir niekaip nenuraminsi… Nueinam nuo veidrodžio - lyg nieko ir nebūtų atsitikę. Galiausiai supratau, jog čia toks savotiškas performancas pačiai prieš save - jai patinka stebėti save veidrodyje kai verkia…

Vakare visi skaitom. Augustas iš rankų nepaleidžia enciklopedijos ir klausinėja manęs apie dinozaurus, imperatorius, maratonininkus, stalaktitus ir stalagmitus. Na, kaip septynmečiui, gal ir neblogai J

Einu miegoti kartu su jais. Nėra tikslo pasilikti, nes jie daug ramiau eina miegoti, kai žino, kad einu ir aš, o ir man ryte lengviau keltis. Mortukas paima mano ranką ir kartu užmiegam…

Taip prabėgo visa savaitė. Be viso to dar gydėmės slogas, važiavom į gimtadienį, važiavom sekmadieninių bandelių avec chocolat, mėtėmės sniego gniūžtėmis, darėm namų darbus, apsilankiau Viliuko klasės renginyje…

Supratau du dalykus: pirma, mano gyvenime niekam kitam nebeliko vietos. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dar būti gera žmona arba naršyti internete. Laisvo laiko buvo, tačiau nedaug, o ir nuovargis būtų daug didesnis, jei negalėčiau sau leisti eiti miegoti 9 valandą. Antra, tas mano „mamiškas” gyvenimas kažkokiu stebuklingu būdu jautėsi prasmingas. Per tą savaitę pasakiau milijoną pamokslų apie gyvenimą: kad reikia būti geru žmogumi, padėti draugui, kodėl muštis blogai, kodėl dalintis gerai, kodėl reikia mokėti Lietuvos himną ir kas yra patriotas…. Būnant su jais pagauna nenumaldomas impulsas ne tik juos visko išmokyti, bet ir pačiai būti geresniu žmogumi. Ne tik geresniu, bet ir protingesniu, nes norisi į kiekvieną klausimą turėti atsakymą. Galų gale, labai žmogiškai, norisi būti pavyzdžiu. Ir, pageidautina, geru.

Myliu jus, vaikai…

Bandija

Susiję įrašai