Ech, mūsų mažytė smulkiosios ir stambiosios motorikos projekto dalyvė Luknė įžengė į antrąjį savo gyvenimo pusmetį. Negaliu patikėti! Sveikiname! Ir – įsivaizduojate – jau sėdi! Apie Luknės šio mėnesio nuotykius, jos smulkiosios ir stambiosios motorikos raidą skaitykite mamos pasakojimą:
6 MĖNUO
Kai vaikas išmoksta daiktus suimti nykščiu ir smaližiumi, atsiveria nauji horizontai! Tačiau…jo judesiukai vis dar nėra galantiški, ir dažniausiai ima daiktus dar visu delnu. Be to, jau mokosi ir paleisti daiktus (numesti). Jeigu bendraudamas su vaiku dažnai plosite, nemaža tikimybė, kad šio mėnesio pabaigoje vaikas (pa)mėgdžios, kaip jūs plojate!
ATSISĖDAME
Dauguma kūdikių pradeda sėdėti apie šeštąjį mėnesį. Visų pirma kūdikis bando save stumti į sėdimą poziciją, rankomis tvirtai atsirėmęs į grindis. Pamažiukais, vis geriau laikydamas pusiausvyrą, vaikas atsisės vis lengviau ir…pamažu pakels nuo žemės ir rankutes. Maždaug septynių mėnesių mažylis jau gali tvirtai sėdėti IR laikyti rankose žaisliuką.
Jūs galite padėti vis pasodindami savo kūdikį ir prilaikydami jį arba paremdami. Po to vis bandykite atitraukti rankas – pamatysite, kaip mažylis vis ilgiau išsėdi savarankiškai, nors iš pradžių tai bus tik keletas sekundžių. Be to, kai patrauksite rankas, neatitraukite jų per daug: būkite pasiruošę mažylį bet kurią akimirką sugauti!
Kodėl kai kurie vaikai užtrunka, kol išmoksta sėdėti? Ogi todėl, kad jie visai nenori būtų ramūs, o nori nuolat judėti! Padeda, jei tarp kojyčių padedate žaisliukų arba kalbinate ir šitaip sudominate mažylį, kad jis nebenorėtų judėti kuria nors kita kryptimi.
ŠEŠTASIS LUKNĖS MĖNUO:
Turtingas mėnuo 🙂 Mėnesio pabaigoje užderėjo du liuksiški dantukai 🙂 Ir šiaip jau mūsų mažiukas kūdikėlis tampa rimtu mažiuku vaikiuku! Dar neskaito ir nerašo, bet tikriausiai jau greit!
Luknei vis sunkiau sekasi nustygti vienoje vietoje. Pavyzdžiui, gulėti ant vystymo lentos yra visiška nesąmonė. Absoliuti. Todėl pagauldyta ji žaibo greičiu apsiverčia ir nučiuožia nuo jos, rankomis ją pastumia kuo toliau ir sukasi vidury vonios aplink savo ašį. Ant šaltų grindų, bet jai nė motais! Todėl sauskelnių keitimas jau yra patapęs tėvų virtuoziškumo klausimu 🙂
Gulėdama ant žemės (kilimo, kilimėlio, čiužinio ar tiesiog plikų grindų), Luknė jau stumiasi į priekį, o dar dažniau atgal. Gali pasiekti daiktus esančius už keliolikos centimetrų. Gali lengvai apsisukti, kad pamatytų tai, kas ją domina. Paskutiniu metu ypatingai domina, kur nuėjo mama. O dar įdomiau, kodėl taip ilgai negrįžta 🙂 Stengiamės jai leisti gulėti ten, kur judėjimui niekas netrukdo (na, pavyzdžiui, nepatogus kilimas ar dekis). Luknė lengvai atsiremia delnais ir pakelia pečių juostą, kartais pasisupa laiveliu, kartais pakelia užpakaliuką ir užpakalinėm kojom bando atlikti kažką panašaus į stūmimąsi, šliaužimą ar ropojimą. Kartais keletą sekundžių jau pabūna pozoj, panašioj į pasiruošimą ropoti. Bet tik keletą sekundžių. Apsiversti nuo pilvo ant nugaros jai pavyksta vis dažniau. Bet vis dar dažniausiai ne visai sąmoningai. O gal ir sąmoningas tas nesivertimas – gulint ant nugaros nėra, ką veikti 🙂
Pastatyta Luknė kuo puikiausiai remiasi kojytėmis. Laikom už delniukų, į priekį ištiestom rankom. Gali taip stovėti pakankamai ilgai ir jai tikrai labai patinka. Stovinčią ją palaikom ir ant grindų, ir ant savo kelių. Nes pasėdėti ramiai ji gali vis mažiau ir mažiau. Kartais atrodo, kad nebegali išvis, nes reikia nuolat kažką „stambiai motoriško“ veikti! Pavyzdžiui, bandyt kažkaip susisukt, apsiverst, išriest kaklą, net sunku parašyt, nes veiksmas kažkoks tikrai keistas. Toks lyg iš pusiau sėdimos padėties būtinai reikėtų atsistoti.
Ir kadangi jau rašau praėjus porai dienų po pusės metų gimtadienio, tai galiu pasidžiaugti, kad Luknė jau pradėjo sėdėti 🙂 Pati, nelaikoma. Ir jai liuks, ir mums liuks! Užvakar dar lyg ir nesėdėjo, o šiandien jau sėdi! Sunku pasakyti tiksliai, bet maždaug kokią minutę jau gali pasėdėti nenusvirdama. Kartais pasvyra į priekį siekdama ko nors, bet pati atsilenkia atgal. Jei griūna, tai ant šono, ir dažniausiai sugeba kažkaip iškart atsidurt gulimoj padėty ant pilvo.
Sėdėjimo proga Luknė pirmą kartą su sese turškėsi vienoje vonioje 🙂 Šypsena abiejų sesių iki ausų, vandenėlis tik taškosi, linksmybė nenusakoma! Tiesa, kažkaip tik dabar šovė į galvą leisti Luknei sėdint vonioje pakišti rankas po bėgančia srove. Atrakcija baisinga! Rekomenduoju visiems pabandyt! Tiesa, dar labai faina yra prausiantis pagriebt kraną, pradėt sukelioti jį į visas puses ir spėti visur prilaistyt, kol mama susigaudo, kas čia dedasi ir kažkaip ten sukeičia savo rankas, kad iš brangiausios dukrytės rankų galėtų iškrapštyt tą daiktą su paleista srove. Absoliučiai liūdniausia maudynių ir prausynių dalis yra šluostymasis ir rengimasis… Tikriausiai labiausiai dėl to, kad reikia gulėt…
Sėdėjimas BabyBjorn supamojoj kėdutėj pasidarė visiškai tik iš bėdos, gulimą kilimėlį jau susivyniojom ir padėjom geresniems laikams (tiksliau, vėlesniems vaikams 🙂 ), bet dabar turim tokį naują daiktą „Akropolį“ 🙂 Čia toks stacionarus „ratas“ į kurio vidurį įsodinamas vaikiukas, o aplinkui pridėta galybė visokių įdomybių, ir vaikas pats sukdamasis su kėdute aplink savo ašį gali visas tas įdomybes knakcint. Dar Luknei puikiai sekasi šiame daiktelyje paspirokliuoti atsispiriant kojytėmis. Taigi, daiktas gal ir neblogas, tik va teikia tik trumpalaikį malonumą. Bet vis šiokia tokia pagalba mamai vienai esant su dviem mergužėlėm.
Dar viena džiuginanti naujiena – Luknė demonstruoja visai neprastus sėdėjimo vežimėlyje gebėjimus. Žinoma, tik sėdimoje padėtyje, bet jau porą kartų mums tai labai pravertė. Jau labai civilizuotai man pavyko su abiem merginom netrumpa laiką kažką paveikti visiškoje viešumoje ir neištiko jokios krizės 🙂 Tai nežinau, ar čia savim didžiuotis, ar merginomis, ar tiesiog pasidžiaugti atėjusiu pavasariu ir nutirpusiu sniegu!
Jei vis dar kam nors įdomu sužinoti ir apie smulkiąją motoriką ( 🙂 ), tai pasiekimai tokie: Luknė žaisliuką jau gali pasiimti ir pati. Kol kas ima pilnu delnu. Ji nori absoliučiai viską pagriebti ir įsikišti į burną (stalą, staltiesę, lėkštę, kėdę, pirštą, batą ir t.t.) Ypač skanu yra žurnalai, bet kažkaip jais stengiamės vaiko meniu nepraturti, nes tikriausiai nelabai sveika 🙂
Tiesa, dar pabaigai apie meniu… Pabandėm porą kartų Luknytei duoti bulvių košės.. Po pirmo karto vaikiukui pilvelį skaudėjo visą naktį. Antrąjį kartą skrandis irgi visai netoleravo.. Tai ir nežinom, ar čia bulvės per daug ekologiškos buvo, ar čia šiaip dar ne laikas…
P.S. Visai visai pabaigai – Luknytė pradėjo tiesti rankas prašydama, kad ją paimtų. Gražu 😀
