Mokymasis mintinai.

Parašyta 2011 Birželio 19 d.
Šita nuotrauka, kurią pasirinkau straipsniui iliustruoti, puikiai iliustruoja dabartines realijas ir tai, kaip pasikeitė pasaulis per keliasdešimt metų. Tarsi visai kitas pasaulis. Visai kita perspektyva. Žinoma, daug galėtumėme diskutuoti apie objektyvumą ir subjektyvumą, apie socialiniuose moksluose egzistuojančias problemas (juk yra tiek daug faktorių, kurių dėka (?) rezultatas gali kisti ir pan.), tačiau yra dalykų, kuriais aš jau nebeabejoju. Pavyzdžiui, mokymosi mintinai absurdiškumu. Aš neabejoju, kad mokymasis mintinai yra nenaudingas kartai, kurią galima vadinti "Google karta". Žinote, buvo gėlių vaikų karta, buvo baby boomers karta, o dabar auga Google karta. Patinka mums tai ar nepatinka. Nebeužtvenksi upės bėgimo, ar ne? Jau įsivaiduoju, kaip visiems tradicionalistams iš ausų rūksta dūmai, kad atėjo kažkokia čia ir kalba nesąmones :) Pradėsiu nuo savo patirties. Vaikystėje ir paauglystėje nemažai teko mokytis mintinai. Turbūt ant rankų ir kojų pirštų nesuskaičiuočiau, kiek lietuviškų eilėraščių mintinai teko išmokti mokykloje. Kiek aš jų prisimenu? Mažai. Gerokai mažiau teko mokytis rusiškų eilėraščių. Kiek aš jų prisimenu? Daug. Ar dėl to, kad rusų poetų eilėraščiai ypatingesni? Tikriausiai visi suprantame, kad eilėraščio patikimas - subjektyvus dalykas. Jis MAN patinka arba nepatinka. O ką reikia daryti, kad eilėraštis patiktų vaikui? Mažiausia, ką mes galime daryti, tai su vaiku apie tą eilėraštį pasikalbėti. Nejau manote, kad yra daugiau naudos iškalti eilėraštį, nei kalbėti apie jo prasmę, apie jo turinį, apie kultūrines vertybes, kurios juo yra perduodamos? Aš neabejoju, kad rusų eilėraščius mokiausiu su vėjeliu, nes mokytoja pasakodavo istorijas apie tuometinį istorinį kontekstą, apie tuos poetus (jų asmeninio gyvenimo detales) ir visa tai darydavo su didžiule aistra (kartais gal net per didele :)). Ir apskritai. Pradėkime nuo to, kad istoriškai NESAME pratę nesimokyti mintinai. KODĖL mes mokomės mintinai? Suprantu, kad anksčiau, kai knygas reikdavo ranka perrašyti, kuo daugiau žinojai, tuo geriau buvo. Ir apskritai gyvenime didelė dalį sėkmės lemdavo tai, kiek informacijos tu pajėgdavau išlaikyti. (Ką ten "tada" - pažiūrėkite į šiandienos abiturientus!) Man patiko kaip vienas autorius parašė, kad "kartų kartoms mintinas datų, vietų ir vardų žinojimas reiškė akademinę sėkmę". O dabar? Dabar visi šie faktai gali būti žinomi įsijungus mobilųjį! Google, Wikipedia, internetinės bibliotekos...ir t.t. ir pan. Ką aš noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad vaikus reikia mokyti, kaip TAIKYTI ir AT(SI)RINKTI visą tą informaciją, kurią jie randa vos spustelėję pelę (ar net tos nebereikia). Vaikus reikia mokyti kritiškai ir kūrybingai mąstyti. Su vaikais reikia diskutuoti. Reikia vaikams leisti analizuoti ir vertinti. Jie turi išmokti interpretuoti randamą informaciją ir ją pritaikyti. Ar tai reiškia, kad nebereikia mokytis istorijos? Nesąmonė! Istoriją būtina mokytis. Bet ne datas. Ir ne pavardes. Apie istoriją reikia kalbėti. Kad vaikai suprastų kontekstą. Kad suprastų, kodėl pasaulis, kuriame gyvename, yra būtent toks. Vaikams daug svarbiau žinoti, ką Žalgirio mūšis reiškė lietuviams, o ne tai, kelintais metais jis įvyko - tą galima sužinoti akimirksniu. O štai apie kontekstą, apie realijas, apie pasekmes reikia kalbėti, diskutuoti, "įjungti smegenis"! Kita aktualija. Mokytojai nebėra visažiniai, kurie vieninteliai kaime moka rašyti ir skaityti bei mokėsi universitete ir gali pasidalinti tomis žiniomis. Net neabejoju, kad dabar klasėje sėdi vaikas, kuriam biologija įdomiau, nei pačiam biologijos mokytojui ir kuris tikrai turi bent gabalėlį informacijos, kurios neturi mokytojas. Todėl mokytojas turėtų pasitraukti iš klasės priekio, vaikai turi nebežiūrėti vienas kitam į pakaušį, o sustatyti stalus taip, kad matytų vienas kitą, kad galėtų diskutuoti, kalbėtis. Mokytojas - mentorius, specialistas, tačiau jokiu būdu ne visažinis, sėdintis dramblio kaulo soste klasės priekyje. Be to, visi išmokstame skaityti (vėliausiai) pirmoje klasėje. Kodėl mokytojai vis dar mano, kad prieš juos sėdi neskaitanti auditorija, kuriai reikia perpasakoti tai, kas parašyta vadovėlyje? VISI gali ir turi perskaityti tai, kas yra vadovėlyje. Mokykloje susirenkame tam, kad apie tai kalbėtumėme, diskutuotumėme, vertintumėme, dalintumėmes nuomonėmis, požiūriais, įžvalgomis; kritikuotumėme, džiaugtumėmės, pyktumėme ir analizuotumėme. Ir IŠ TO išmoktumėme. Noriu pabrėžti, kad XXI amžiuje išsilavinimas yra kaip niekada svarbus, vadinasi, ir mokymasis. Tik pagalvokite, kokiu greičiu daugėja informacijos ir kaip viskas vystosi! Kiekvieną pirmadienį aš gaunu užsiprenumeruotas mokslo naujienas. Ten - keli lapai teksto. Ir tai - vien tik naujausių tyrimų rezultatai, kurie aprašomi VIENU SAKINIU. Jeigu noriu perskaityti daugiau - spaudžiu nuorodą. Tai yra milžiniškas kiekis informacijos. KIEKVIENĄ SAVAITĘ. Ir ta informacija yra naujausia informacija. Tai apie ką mes kalbame? Kartais tai, ką perskaitau ten, po kelių mėnesių jau aprašo koks nors BBC, o Lietuvoje dažnai net atgarsio nesulaukia. Nes - reikia pripažinti - viskas vyksta šviesos greičiu. XXI amžiaus žmonių laukia kiti iššūkiai, nei tų, kurie gyveno industrinės revoliucijos metu, kai švietimas tapo masiniu. Juk niekam ne paslaptis teiginiai, kad per savo gyvenimą teks keletą kartų keisti profesiją, kad - apie ką labai daug kalbama ir ES - visą gyvenimą trunkantis mokymasis yra tas mokymasis, koks šiais laikais yra efektyviausias ir t.t. ir pan. Ir visi tie tyrimai. Šiandienos vaikams - neabejoju nė lašeliu - reikės ne tik atsisakyti žinotos informacijos ir priimti naują, bet ir apskritai persidėlioti visą savo pasaulėvoką. Tai kodėl - tą žinodami - mes vis dar verčiame kasdien vaikus mokytis mintinai?!?!? Jau prieš dešimt metų dalyvavau konferencijoje, kurioje mokslininkas, tiriantis smegenų darbą, skaitė pranešimą apie tai, kad XXI amžiaus vaikų smegenys veikia ne taip, kaip veikia jų tėvų. Ir tuo labiau ne taip, kaip veikia jų senelių. Džiaugiuosi, kad yra vis daugiau mokyklų, kuriose vaikai mokosi savarankiškai (ateina į mokyklą diskutuoti, analizuoti, papasakoti, ko išmoko ir papildyti savo žinias). Vis daugiau mokyklų sudaro sąlygas mokiniams mokytis ne fabrikų cechuose, kur vienintelis kriterijus, kaip vaikai atsidūrė drauge, yra jų amžius, o pagal gebėjimus, kad vaikas galėtų mokytis tą ar kitą dalyką savo tempu ir mokytis tai, kas jį labiausiai domina. Manoma, kad iš Lietuvos į Sibirą buvo ištremta nuo 18 000 iki 34 620 žmonių. Google tą pasako per keletą sekundžių. Tačiau tai, kokie žmonės buvo tremti, ką tai reiškė Lietuvai tada ir dabar - tą reikia tik išjausti. O šitą įrašą baigsiu tokiu vienu "gyvu" pavyzdžiu, po kurio ne(be)apleido mintis, kad turiu parašyti šį įrašą: Vieną vakarą Vilhelmas mokėsi eilėraštį. Ir vis nepavykdavo. Po keliasdešimties minučių jau buvo suirzęs, nelaimingas ir vos ne raudantis. Paprašiau, kad man deklamuotų tą eilėraštį. Ir - jam pradėjus deklamuoti - supratau, kad jis DAUG KO NESUPRANTA. Paklausiau, ar jie kalbėjo apie tai, ką tie žodžiai reiškia, apie tą poetą, kuris eilėraštį parašė ir t.t. ir pan. Nieko panašaus. Jau pirmame posme jis nesuprato  5 žodžių. Žinote, kokia yra skaitymo taisyklė vaikams? Jeigu vaikas PUSLAPYJE nesupranta daugiau, nei penkių žodžių, vadinasi, knyga yra jam per sudėtinga, jis nesupras, ką skaito. O čia - eilėraštis. Jeigu iš 17 žodžių nesupranti 5, tai ką tai reiškia??? Jis nesuprato žodžių "sprindį", "atokaitoj", "puriena", "pūpso", "pabaly". Pradėjome aiškintis. Vikipedijoje net pušų, beržų, lazdynų nuotraukas apžiūrėjome, išsiaiškinome, kas yra "žirginiai" ir t.t. ir pan. Žodžiu, paskyrėme gerą pusvalandį tiesiog teksto išsiaiškinimui. Kai viską išsiaiškinome, ir vaikas nusiramino, jis tą eilėraštį išmoko keletą kartų perskaitęs. Bet liūdniausia buvo suprasti, kad svarbiausia - teksto atkartojimas. Kodėl tada ne japoniškai? Ne korėjietiškai? Nauda būtų ta pati! Žinau, žinau, dar ir dabar yra sėdinčių mokslo bastione ir šaukiančių, kad be žinių nebūtų progreso, kad mokymasis mintinai ne tik geriną atmintį... Bus daugiau.  


Aš 5 metus mokausi rusų kalbos. Per 5 metus išmokau 3 eilėraščius. Du iš jų atsimenu iki dabar, vieną pamiršau. Viso labo 3 eilėraščiai per penkerius metus - tai yra daug?

Kalbant apie gimtąją kalbą per metus į mūsų programą įeina išmokti tik vieną eilėraštį atmintinai. Tai yra daug?

Sakote, kad anksčiau, kai dar rašto net nebuvo, arba jis buvo labai minimalus, žinios mūsų galvose buvo neįkainojamas dalykas. Toks žmogus atrodė intelektualus, išsilavinęs. Dabar, taip, viskas yra googlėj ir, atrodo, beprasmiška kažką mokytis, kai viską gali rasti dar tą pačią sekundę internete. Tačiau argi ir dabar toks žmogus, kuris žino daugybę faktų, datų, kalbų ir literatūros nėra taip pat laikomas intelektualiu ar išsilavinusiu?

Kūrinių analizei, autorių susipažinimui ir istorijos faktų nagrinėjimui mokykloje skiriama daug daugiau dėmesio negu paprasčiausiam kalimui.

Tad nemanau, kad vertėtų skųstis mokyklose mokimusi mintinai, nes šis mokymas užima mažąją dalį visos mokomosios medžiagos. Kiekvieno mokytojo, vadovėlių autorių prioritetai - pirmiausia išaiškinti mokiniui viską taip, kad jis ateityje galėtų pats viską logiškai išmąstyti. (Kalbant apie gamtos mokslus). O humanitarinėse srityse su literatūra yra tik supažindinama. Tokia mano nuomonė.

Agnė
2011 11 21 17:16

Patiko Austėjos M komentaras apie skirtumą, tarp paprastos mokyklos ir tarkim Tarptautinio Bakalaureato.. aš irgi baigiau Tarptautinio Bakalaureto mokyklą, tik Vilniuje. Ir mane pradžioje labiausiai šokiravo tai, kad ten per lietuvių kalbos pamokas nagrinėdavom ne 5 kūrinius per savaitę, o vieną kūrinį maždaug mėnesį. Iš pradžių buvo labai keista, ir tik vėliau supratau, kad tarkim apsakymas gali būti ne tik šiaip smagus ir lengvas pasiskaitymas prieš miegą, bet kiek daug visokių užslėptų minčių ten galima rasti, jei tik ieškai.. Knygas skaityt aš mėgau visada, bet va tada pasikeitė požiūris į knygą.

laura
2011 06 27 11:49

Dėl daugybos lentelės, tai sakyčiau, kad esmė yra ne, ar ją reikia išmokti, bet kaip ją išmokti. Jau būdama labai suaugusi sužinojau kelis labai smagius daugybos mokymosi būdus. Žinau, kad Valdorfo sistemoje vaikai daugybos mokomi naudojant spalvotus siūlus. Kas išmokstam per judesį, ritmą, o ne iškalama - visai kitaip ir atmintyje nusėda.

E.
2011 06 27 06:42

Man atrodo, šioje situacijoje reiktų piktintis buku mokymusi mintinai, o ne apskritai mokymusi mintinai. Tai, kad vaikas nesuprato eilėraščio, kurio mokinosi, rodo tik tai, kad užduotis buvo skirta netinkama ir/ar pateikta netinkamai.
Aš laikausi tos nuomonės, kad mokymasis mintinai lavina, aktyvina protinę veiklą, tačiau nepritariu, kai eilėraščio išmokimas vertinamas pažymiu.

Ieva
2011 06 26 22:13

Kaip niekad buvo įdomu skaityti komentarus po Austėjos straipsniu. Tik šį kartą, ne dėl juose randamos papildomos informacijos, o tiesiog kaip žmonių mąstymo pateikimo. Nežinau, dauguma, mažuma ar kiek jų, neskaičiavau, bet dalis tiesiog puikiai iliustruoja ką Austėja norėjo pasakyti apie mokymąsi mintinai.
Vat taip ir matosi pasigavo kai kurie Austėjos sakinį: "Aš neabejoju, kad mokymasis mintinai yra nenaudingas kartai, kurią galima vadinti “Google karta”." Ir viskas, jeigu toliau ir skaitė tai absoliučiai nepasigilino kas po tuo sakiniu slėpėsi, o tiksliau buvo puikiai iliustruota pavyzdžiais.
Nu va ir mątosi, kad tie komentatoriai, kurie sako, bet taigi kaip čia, negi ir daugybos lentelės ir visai nieko mintinai mokytis nereikia? taip viską ir iškaldavo mokykloje nepasigilinę, o ir mokytojai nepagilinę, kad ta pati daugybos lentelė, tai 3x5 = 5+5+5 .

Taip pat man pikta, kai sako, kad va, o man gyvenime neprireikė integralų ir visokių kitų protingų keiksmažodžių, kam juos kišti į galvą. Bet tokios įvairios žinios visų pirma suteikia tau gyvenime galimybę RINKTIS profesiją. Norėsi būti programuotojas tau be tų matematinių lygčių nei per kur, norėsi būti architektu turėsi nusimanyti smarkiai apie šilumos varžas, elektros instaliacijas, ir t.t. O pažįstu žmogų, kuris save atrado ir dirba mokslinį darbą skaičiuodamas žvaigždžių pulsavimus (!!!)

Nėra visko tiktai juoda arba balta. Gyvenimas pilnas spalvų ir vaikams reikia išmokyti tas spalvas pamatyti.

astu
2011 06 26 20:14

Kam atrodo, kad korėjietiškai ar japoniškai išmokti būtų taip pat lengva - tas klysta :) Nes šiose kalbose yra skirtingi tonai - tad reiktų iškalti ne tik skiemenis, bet ir jų tonus ;) Nors va mano penkiametė kiniškus žodžius atkartoja puikiai, aštuonmečiui jau sunkiau..
Maniškiams dar niekada nereikėjo išmokti eilėraščio (bet moka ir ne vieną, ne tik lietuviškai). Tačiau vaikams daug smagiau mokytis dainelių - atrodo, kad jos atmintin įslysta be jokių pastangų

E.
2011 06 25 16:20

Iepa, kalbos tikrai nereikia kalti, galima ja ismokti ir be kalimo. Taip, kaip mazi vaikai ismoksta kalbeti, taip ir vyresni gali ismokti. Nebutina ten kalti zodzius, kaip kad liepdavo molykloj. Pakanka kalba daznai girdeti, mayti ivairius zodzius, juos girdeti, ir mokejimas, kalbos supratimas pats "ateina". Be kalimo.
As, pavyzdziui, vokieciu kalbos ismokau, kai Klaipedoje pasirode kabeline TV ir pradejo rodyti vokiskus kanalus. Tada ziurejau vaikisku zaislu reklamas, seriala Full House ir t.t. Niekas mano seimoje nekalbejo vokiskai, neskaiciau as joku vadoveliu.

Alice
2011 06 22 23:30

Užsienio kalbos be atminties neišmoksi.

O iliustracija puiki! Man patiko ir interjero bei mamų aprangų skirtumai.

iepa
2011 06 22 21:56

Austėja, įsidarbink Švietimo ir mokslo ministerijoje :)

emija
2011 06 22 21:27

Pradinėse klasėse ne karta sėdėjau po pamokų, nes niekaip neišmokdavau daugybos lentelės. Nežinau kodėl, bet nelipo ji man, nors eilėraščius ir lietuvių, ir rusų kalbomis deklamuodavau puikiai. Beje, daugybos lentelės nemoku iki šiol, bet mintinai skaičiuoju ir nei sumatematika, nei su tiksliaisiais mokslais nesipykau. Tiesiog moku daugybą mintinai apskaičiuoti. Beje, kiek pamenu mokykloje taip pat matematikos mokytoja nereikalaudavo išmokti visų formulių - tik kai kurias pagrindines, o kitas, pasak jos, juk galima išsivesti.
Aš pati asmeniškai esu prieš kalimą be tikslo ir prasmės. Jei nėra aišku, ką reikia į galvą "susikalti", tai kokia to mokymosi prasmė. O žinios, kurios reikalingos, jos naudojamos gyvenime ir taip sugula galvoje.
Tačiau liūdna tai, kad ne tik mokyklose, bet ir universitetuose yra dėstytojų, kurie reikalaudavo tik iškalti. Iš jų kursų beveik nieko neprisimenu. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo, ir net ne vienas, kurie skatino mąstyti, diskutuoti, kritikuoti. Net dabar, nors jau po universiteto baugimo beveik 10 metų praėjo, iki šiol atsimenu kai kurias diskusijas, o jos kartais būdavo aršios. Tie dėstytojai leisdavo per egzaminus naudotis kokia tik nori literatūra, kai kurie net patys knygų atnešdavo, bet klausimai būdavo tokie, kad jei jau nesupratai esmės, tai jokia knyga nepadės.

Daiva
2011 06 22 10:38

Mano nuomone, daugybos lentelę privalu mokėti. Ji nesudėtingai išmokstama tame amžiuje, kai viskas labai lengvai įsimenama, svarbu tik jos sudarymo logiką vaikui paaiškinti. O jos prireikia visą gyvenimą. Vakar su keletu skirtingo amžiaus žmonėmis buvau kavinėje, o kai atnešė sąskaitą kilo sąmyšis, nes nei vienas negalėjo atsiskaičiuoti kiek mokėti turi... Tai čia parodo, kad net sumos ir atimties žmonės be telefono skaičiuoklės nemoka. Juk kai nesinaudoji kažkokia galvos funkcija, tai ir nustoja veikusi ta smegenų dalis (grubiai pasakius:)
Kitas dalykas apie mintiną mokymąsi - prieš ruošdamasi istorijos egzaminui perskaičiau atminties lavinimo knygą, nes atrodė kosmosas tiek datų atsiminti ir susieti su jų reikšmėmis. Sakyčiau, tas atminties lavinimas buvo itin įdomus, tad save valdydavau nuo tolesnių praktikų, nes reikėdavo grįžti prie ruošimosi egzaminui. Lietuvos kunigaikščių valdymo metus (kuriuos reikėjo žinoti) atsiminiau susiedama kūrybiškai...pvz kunigaikščio Algirdo datoje buvo septynetai, tai prisimindavau nes man jo nosis priminė septynetą ;)))) Arba įvykių chronologiją mokiausi pagal man gerai pažįstamoje vietoje sudėtus daiktus. Atrodo visiška nesąmonė???? Sutinku. Bet manau, tai prisidėjo prie mano, kaip kūrybiškos asmenybės formavimosi...... Bent tiek naudos ;)
Vaikystėje važiuojant automobiliu su šeima dainuodavom dainas. Liaudies ir smagias visokias, o mano bendraamžiai stebėdavosi iš kur aš žinau tekstus dainų, kurias "dainuoja močiutės";) Ir Foje, Kernagio bei pan. dainų tekstus mokėjau ir moku net naktį prikelta (kaip mums mokykloje sakydavo, kaip labai siektiną "stadiją" įrodymui, kad kažką gerai moki), nes tiesiog daug dainuodavom ir klausydavom dainuojant. Kai mokykloje reikėjo išmokti "Margi sakalai" galvojau - tai aš jau moku, bet kaip dabar nuo to teksto muziką "nuimti", jog nepadainuočiau prieš klasės draugus;))) Tikiu, kad su melodija daug lengviau įvairiausius dalykus mokytis.

kikilis
2011 06 22 10:05

Austeja,
O as noriu paklausti siame kontekste - kokia yra jusu nuomone del daugybos lenteles mokejimo? Man kazkodel atrodo, kad tai naudinga tiek lavinimui, tiek mastymui, tiek tolimesniai mastymo raidai - nes ant sito paskui labai gerai minitinu skaiciavimu smegenis mankstinti. Butu labai idomu isgirst jusu nuomone siuo klausimu.

LM
2011 06 22 07:39

o man labiausiai įstrigo mama blondinė :) gal čia jokios potekstės, bet man kažkaip ji savaime lenda :)

"Tai aš UŽ, kad jie mokytųsi to, ko jiems reikia realiai gyvenime, o visa kita susiras, kai reikės. Jeigu išvis reikės kada"

bet realiame gyvenime man tikrai neprireikė nė vienos fizikos, chemijos formulės, ar matematinių diskriminantų skaičiavimo :) bet nemanau, akd to nereikia mokytis mokykloje. beje, man buvo asmeniškai didžiulis šokas, kai aš vos ne pirmūnė po N metų stebėju kaip mokosi aukštąjame mano vyras, kuris buvo iš tų negerųjų, nesimokančių, blogiukų :) jis man išpūstom akim aiškina pie diskriminantus ir kaip lengva...o man, gėda prisipažinti, jau seniai viskas išgaravę ir išvis neatsimenu nieko, tik kad D=........ (ne=inau net ir ar tai yra teisinga informacija :D )va tau ir beveik pirmūnė :) gyvenimas parodė :)

cukrus
2011 06 22 07:20

Tai kokia isvada is nuotraukos: prieziura prasteja, o ugdymas gereja :) :)
Beje, aciu uz si straipsni. Labai naudingos aktualijos ir pamastymai. Man kazkodel uzstrigo diskusija del geresnio ar blogesnio kalbu mokejimo - atsirado ir tokia problema - kai prasidejo daznesne emigracija - vaikai (ir suaugusieji) nevienodai moka kalbas - juk jiems tiek daug reikia isisavinti. Vaikai, is esmes moka daugiau, nei ju pirmtakai - tevai, bet truksta tolerancijos visuomeneje, turbut.

VaidaM
2011 06 22 03:27

aš atkreipiau dėmesį į nuotrauką -- pirmoje žmonės kūdi, antroje storuliai :D

Lupena
2011 06 21 22:25

Man keista, kad niekas neatkreipėte dėmesio į nuotrauką: pirmojoje valgo šokoladinį pyragą ir geria sultis, o antrojoje graužia daržoves ir geria vandenį :))))

Austėja Landsbergienė
2011 06 21 20:50

Edita, kaip vertinti individualią išraišką yra gana paprasta -- vertinama argumentacija, struktūra, rėmimasis nagrinėta medžiaga. Tegu žmogaus nuomonė būna kokia tik nori, svarbu kad jis susipažino su dėstomu dalyku.

Lupena
2011 06 21 18:09

aš tai mokykloj eilėraščių mintinai galima sakyti nesimokydavau. mano pavardė buvo beveik sąrašo gale, tai kol dvidešimt keli klasiokai atbaladodavo, man belikdavo tik pakartoti :D (todėl tokio mokymosi prasmės tikrai nesuprantu -- pornografija kažkokia). aišku, nė vieno to eilėraščio dabar neprisimenu. bet užtai prisimenu daugybę Mettallicos ar Iron Maiden dainų žodžių, kurių kad ir nelabai supratau tada, bet tiesiog prilipdavo :D

dėl "kalimo"vs. diskusijų, tai kaip čia pasakius. Manau yra dalykai, kuriuos moksle yra ir bus privalu įsidėmėti. Kitas klausimas, kaip ir ką. ar kokią chemiją, biologiją galima išmanyti, jei neįsidėmi nė vieno termino, pavadinimo, formulės? apie ką tada diskutuoti? tuose Vakaruose irgi ne viskas auksas kas auksu blizga. pvz. Anglijoj žmonės už galvų griebiasi, kai medikai ligas diagnozuoja ne pagal tai, kuo skundžiasi pacientas, o tai, ką pateikia kompiuteris konkrečiam simptomui.

Lupena
2011 06 21 18:06

Alice, dėl Tūkstantmečio vaikų. Man tai ten išvis taip žiauru ir nesąmoninga :( Vaikai žino tokius nereikšmingus dalykus. Prisimenu, kai vienas vaikinukas puikiai žinojo kas kada ten kokią premiją gavo ir visokias kitas plonybes, o nežinojo elementarių dalykų pvz. kad laivo, lėktuvo laiptai vadinasi trapas.
Tai aš UŽ, kad jie mokytųsi to, ko jiems reikia realiai gyvenime, o visa kita susiras, kai reikės. Jeigu išvis reikės kada..

Dar man iškilo klausimas dėl tų vakarietiškų mokyklų. Jeigu visi reiškia savo nuomonę, kritikuoja esamą tekstą ir tai kas pateikta knygose ir t.t. tai.. o kaip tokią individualią išraišką vertinti mokytojui?

Aš iš univero prisimenu nuostabų dėstytoją prof. Beržinską. Pas jį labai įdomus mokymo būdas. Jis duoda info el.formoje, o per paskaitas truputį kalbą apie bet ką ta savo dėstomo dalyko tema. Tačiau kiekvieną paskaitą reikėdavo rašyti kontrolinį, tipo atpasakojimą apie praeitą paskaitą iš to ką skaitei ir ką pameni paskaitoje.
Nusirašinėja visi maaasiškai! arba dar iškala mintinai tekstą. Dėstytojas nekreipia dėmesio ir leidžia, nes jo tikslas, kad prisimintum. Nenori galvoti realiai, tai bent rašydamas, perrašinėdamas gal ką nors įsiminsi.
Taip jau gavosi, kad jo kursą po skirtingais pavadinimais aš mokiausi du kartus. Tą patį! :) Bet kaaaip džiaugiuosi! Nes pirmais metais nusirašinėjau arba kaldavau mintinai. Visiškai negalvojau. Attrodė, kad čia lengviausias būdas.
Antrais metais nusirašinėti buvo kažkaip neįdomu, tad iš temos iškeldavau man neaiškius klausimus, arba tai su kuo aš nesutinku ir pridiskutuodavau n puslapių. Tai buvo laaaabai įdomu man pačiai. Besiruošdama ir visus namiškius įtraukdavau į savo diskusijas :) O po semestro dėstytojas pasikvietė mane ir padėkojo, kad vienintelė realiai supratu ko jis nori ir tikrai kažko išmokau.
Tikriausiai mielai eičiau tą kursą ir trečią kartą ir neabejoju, kad atrasčiau dar daugiau įdomių dalykų :)

Edita
2011 06 21 15:53

puikus straipsnis.

kai prieš penkis metus, po dešimtos klasės geroje lietuviškoje gimnazijoje (su 9.8 metiniu vidurkiu) išvažiavau baigti vidurinės į norvegiją (pagal tarptautinio bakalaureato sistemą), tai buvo didžiausias kada nors patirtas šokas - net ne dėl to, kad nauja sistema visiškai pakeitė mano supratimą apie tai, kaip reikia mokytis, bet ir apie tai, kaip reikia apskritai mąstyti. tam, kad priprasčiau analizuoti informaciją, o ne ją kalti, prireikė 6 - 7 mėnesių - taip stipriai per dešimt metų buvo įsišakniję vadovėlio perpasakojimo įpročiai.
be to, nesutinku, kad šis kritinį mąstymą skatinantis mokymo būdas nesudaro sąlygų įsisąmoninti faktinę informaciją (t.y. kuria kartą, kuri bus priklausoma nuo google). tam, kad gerai parašytum kontrolinį darbą apie prekyba nafta, turėsi įsiminti gal ir ne dešimt, bet bent jau 3 - 4 šalis kurios turi didžiausius naftos išteklius, taip pat ir daug kitų demografinių / ekonominių / politinių rodiklių, kurie daro įtaką vykstantiems sandoriams. žinoma, tokie painūs argumentai skirti ne pradinukams (apie kuriuos austėja čia rašo), bet viskas prasideda nuo to, kaip mes mokome juos - nuo elementarios diskusijos apie tai, kas yra poezija ir ką reiškia būti poetu, nuo sudėtingų žodžių analizės ir t.t.

vis dėl to viskas, kaip viltė minėjo, vis tik prasideda nuo pedagogų paruošimo IR nuo elementaraus mokytojo statuso ir vertės visuomenėje stiprinimo.

Austėja M.
2011 06 21 14:30

Manau kad google sureikšminimas yra perdėtas. Žmonių fiziologija esminių pokyčių nepatyrė, procesai liko tie patys. Dabar tiesiog daugiau galimybių greitai gauti paviršutiniškas žinias, bet paviršutiniškos žinios yra prastas žinojimo pagrindas. Jeigu orientuosimės tik į paviršutiniškumą, tuomet taip, dabar gaunasi kaip ir nebūtina žinoti kur yra Australija, arba mokėti daugybos lentelę.
Nors esminių pokyčių nematau, tačiau jau ir anksčiau kalimas atmintinai toli gražu nebuvo vienintelis mokymosi būdas. Na ir bent man jis nebuvo ir nėra esminis mokymosi būdas, sudaro gal kokius du procentus viso mokymosi.
Tai tokie pastebėjimai. Bet jūsų mintis ir komentarus tikrai įdomu pasiskaityti.

P.S. Kadangi turiu polinkį į mikčiojimą, kalimo vengiu dėl to kad jis man keletui dienų suintensyvina mikčiojimą. Kaip vengiu karuselių (adrenalino perteklius), azartiškų kompiuterinių žaidimų (ypač su lenktynėmis), taip ir kalimo atmintinai. Nors kalimo būdu kai kuriuos dalykus įsimenu dvigubai ar trigubai greičiau nei kitais būdais, bet nevilioja galimybė kelias dienas nebesugebėti sklandžiai kalbėti. Kaip dainas galima išmokti tiesiog dainuojant (nors būtų galima tekstą ir iškalti), kaip užsienio kalbos žodžius galima įsiminti tiesiog šnekant (nors galima iškalti tuos žodžius, ir tai užtruktų trumpiau), taip net ir formules ar dėsnius galima puikiausiai įsiminti tiesiog skiriant daugiau laiko jų analizavimui, aiškinimuisi kodėl ir kaip tas dėsnis atsiranda ir t.t.
Bet kokiu atveju tokie asmeniškumai nenurašo kalimo kaip vieno iš mokymosi būdų.

tipelis
2011 06 21 10:47

Pritariu Viltei del pedagogu atsakomybes.
Va pavyzdziui, visi zino, kad Lietuvoje diplomini darba gali nusipirkti. O man tai galva neisnesa, kaip destytojai tokius dalykus leidzia. Jei darbo vadovas atlieka savo darba t.y. tikrai "mentoriauja", pataria studentams, tai toks jau gatavo nupirkto darbo pristatymas yra neimanomas.
Pati vadovauju studentu diplominiams, tai juk kiekviena detale zinau, del pavieniu zodziu kartais net diskutuojame. Tai tikrai pastebeciau, jei kas ne savo darba atnestu. Neabejoju.

Bet cia (kaip daugeliu kitu atveju) viskas susisieja su poziuriu i zinias. Lietuvoje akcentuojama ne mokymosi procesas, bet rezultatas ir tos zinios, kurias galima "suskaiciuoti".
Dziugu, kad dabar kalba pradeda eiti ir apie kitoki poziuri i zinias.
Dar vienas dalykas, del kurio man baisingai pikta and lietuviskos mokymo sistemos, nes ji nemoko moksleiviu mokymosi technikos/metodu. Kalimas tampa vienu vieninteliu mokymosi metodu. Per mano mokymosi Lietuvoj metus ne vienas mokytojas nepasivargino papasakoti, KAIP galima ismokti/atsiminti/suprasti ir pan.

Alice
2011 06 21 10:05

... labai super straipsniukas, ilga diskusija.... verta diskutuoti šia tema, kadangi ne vien mokinių mokymas nespėja prisitaikyti prie besikeičiančios visuomenės. prieš keletą metelių viena gerbiamo VPU magistrantė, būsima pedagogė paprašė ištaisyti jos magistrinio darbo klaidas. nesu lituanistė, tačiau klaidų tikrai darau nedaug, todėl ir nebijau paimti ir kai ką pataisyti. Juo labiau, jog studentė Lietuvos lenkė, su taisyklinga kalba nelabai draugaujanti (nors pedagogas turėtų šalies, kurioje dirba, kalbą mokėti nepriekaištingai)... tai vat taisiau taisiau tą jos darbą.... ir mintyse svarsčiau, jog su tokiu primytiviu darbu tik dvyliktokas dvyliktą klasę gali pabaigti patenkinamu pažymiu .... o ta mergina buvo įvertinta ...devynetu.... ir su magistro diplomu iškeliavo mokyti vaikų..... vat net diskutuoti nenoriu apie mokytojų paruošimą.... prastas pedagogų išsilavinimas, oi prastas (neteigiu, jog visų, bet tikrai daug prastų specialistų iškeliauja su skambiai užvardintais diplomais mokyti jaunosios kartos).....norint, kad padėtis mokyklose keistųsi, reikia pradėti nuo pedagogų paruošimo. pedagogu turi tapti tas, kuris tikrai to nori, o ne tas, kuris niekur kitur nesugebėjo įstoti..... pedagogas iš pašaukimo ir pensininku tapęs gali būti puikus ir sektinas pavyzdys mokiniams....

Viltė
2011 06 21 08:54

Aš tai labai sutinku, kad nėra ten ką diskutuoti su vaikais, nes kokios dar gali būti diskusijos, jei jie tik aklai iškalę pateiktą informaciją. Mokytojams, beje, tai dažnai ir labai patogu - "nedraskys akių" ir netrukdys pamokų savo klausimais, išmušančiais iš vėžių. Mokytoja pasakė, reiškia šventa :)

guste
2011 06 21 08:12

Manoma, kad iš Lietuvos į Sibirą buvo ištremta nuo 18 000 iki 34 620 žmonių. Google tą pasako per keletą sekundžių. Tačiau tai, kokie žmonės buvo tremti, ką tai reiškė Lietuvai tada ir dabar – tą reikia tik i š j a u s t i. - štai po šituo sakiniu drąsiai pasirašyčiau. Nes google neperduoda pajutimo, kaip neduoda jo ir paprastas apmąstymas, apgalvojimas, išdiskutavimas... Ką diskutuoti, jei nepajutai, nesupratai, ką TAU vienas ar kitas dalykas reiškia? Šiais laikais tiek linksniuojama apie dalykų integravimą, ir vis vien, man rodos, iš esmės nesuprantama, kas tai yra. Ir čia ne tik žodžių nesupratime problema. Eilėraščiai, apskritai juk, yra pirmiausia jausmų dalykas. Kokia prasmė mokytis kažką tokio lyriško, jei nesi pajutęs malonumo pabūt saulutės atokaitoj, nesi matęs purienų geltonumo saulei šviečiant, nesi apsidulkinęs nosies žirginių žiedadulkėm, jei neturi jausmo, kuo skirias pūpsojimas nuo paprasto gulėjimo... Tikrai tada ir tas rašęs poetas atrodys durnelis, ir pats eilėraštis - kažkokiu seilėjimusi... Ir kai mokytojas pasakoja poetų, rašytojų biografijas, nušviečia jų gyventą istorinį laikotarpį, tada irgi atsiranda savotiškas ryšys - tarp anos ir dabartinės kartos, elementarus bendražmogiškas pajutimas kad ir tos meilės, džiausmo ar vienatvės, kurią kaip tada, taip ir dabar jautė ir tebejaučia žmonės. Tada atsiranda santykis, o tai ir yra esminis skirtumas nuo tiesiog google perskaitytos info.
O šiaip aš nesu kategoriškai prieš eilėraščių mokymąsi, nors niekad nesupratau, kaip ten nuo jo atmintis gerėja?... :) Bet mokymasis mokymuisi nelygu... Pavyzdžiui mano trimetė, jau moka kelis posmelius, nors niekad nieko nezubrinom (ir prisiekiu niekad nemokysiu jos, pasistačius ant taburetės, eiles drožt). Tiesiog (aš truputį valdorfuoju :P) vieną mėgstamiausių pasakų apie katinėlį ir gaidelį mes skaitėm ir sekėm gal tris šimtus kartų :D, taip be vargo dabar žasidama ar šiaip atsiminus, padeklamuoja "Katinėli rainakėli, gelbėk gaidį giedorėlį", ir t.t. Manau, eilėraščių mokymasis suteikia geresnį kalbos ritmo pajutimą. O mokantis užsienio kalbų, išmoktas posmelis su tam tikra panaudota forma yra vienas geriausių ir lengviausių išmok(y)ti vienos ar kitos taisyklės...

Sniega
2011 06 21 07:32

Austėja, pataikėte - dėl to :)
Dėkui už nuorodą!

Audra
2011 06 21 00:41

super straispnis , ir daug diskusiju sukeles. kai pries desimt metu studijavau VPU(bet pagal specialybe nedirbu) iki šiol atsimenu superinio destytojo paskaitas, kuriose mums reikdavo mastyti kritiškai, analizuoti, o atsiskaitymo darbai budavo tokie, kad destytojas iseidavo is kabineto ir leisdavo naudotis viskuo ka turime, nes klausimai budavo tokio pobudzio, kad "nesuprates teksto " neatsakysi i klausimus ir labai daug kas neislaikydavo pas ji egzu , nes buvo priprate is mokyklos laiku ruoštis atsiskaitymams "kalimo"budu :) jis visada akcentuodavo, kad dabartiniame informacijos amziuje reikia mokyti vaikus kaip taikyti zinias, o ne mokytis mintinai. Ir tai buvo prieš desimt metu - Lietuvoje, universitete, kuris ruošia pedagogus mokykloms. tai kur dabar tie pedagogai , ir ka jie veikia, ir kokia ideologija remdamiesi mokytojauja šiandiena? Tokia , kurią parengė musu švietimo ministerija ?kazkoks uzburtas ratas. apie tokio mokymo svarba jau kalbama buvo pries daugybe metu Lietuvoje, tai kodel mes vis dar sedim prie seno kurpaliaus? ..

Živilas
2011 06 20 23:41

Audra, gal dėl to, kad neįkristų?
O mokslo naujienas skaitau ScienceDaily.

Aidai, vaikams beveik visada patinka tai, kuo jie yra sudominami. T.y. vaikas neturi išankstinių nuostatų: jo mėgiamiausia pamoka gali tapti ir rusų literatūros, ir fizikos pamoka - viskas priklauso nuo to, koks pedagogas ateis į klasę. Nes - neabejoju - dauguma mūsų mėgtą pamoką siejame su...pedagogu!

Austėja Landsbergienė
2011 06 20 23:38

p.s. aš irgi prisipažinsiu, kad man Lietuvos istorija ir pasaulio istorija, kaip du skirtingi pasauliai atrodo. Nelabai galiu sutapatinti, kas tuo pačiu metu vyko pasauly, o kas Lietuvoj (gerai skamba, lyg Lietuva ne pasauly būtų :D)
Aš mokykloje istorijos pamokų nemėgau. Turbūt todėl, kad jos neįdomiai dauguma jų) pateikiamos būdavo.
Su laiku pastebiu, kad man Istorija, kuo toliau, tuo labiau patinka. Laisvalaikiu gilinuosi savarankiškai. Tik gaila tiek daug metų mokykloje, kurie buvo praleisti arba kalant, arba drebant, kad nepakviestų atsakinėti ar kokio kontrolinio nebūtų.
Pasikartosiu, kiek daug faktų, datų ir pan. aš pamiršdavau vos užverusi klasės duris...

Egle
2011 06 20 23:06

leivi, ačiū už tokius malonius žodžius, kurie man buvo didelė staigmena. Net neįtariau, kad Jūs mano blog`ą skaitote.

Egle
2011 06 20 22:57

Geras straipsniukas ir įdomūs komentarai. Manau, pats mokymasis mintinai nėra blogis per se, blogai, kai tas mokymasis virsta kalimu, t.y. aklu kalimu be konteksto, be teksto ir prasmės suvokimo. o to, deja, deja, mūsų mokyklose dar daugiausia :( Ir "Tukstantmečio vaikai" to atspindys... - pasirodo ne vienai man kilo mintis, kokia prasmė vaikų tokių klausimų klausinėti. (Iš ten, man tik vienas klausimas įstrigo/patiko: kodėl kanalizacijos šulinių dangčiai apvalūs? :)- Jūs žinote?;) Na bet čia ne apie tai..
Su savo vok. k. mokytoja, kai mokėmės ilgą Getės eilėraštį, jį nagrinėjome gal kelias pamokas, išsiaiškinome kur veiksmas vyksta, visus nežinomus žodžius, kaip juos tarti, patį siužetą taip vaizdingai nupasakojo - to pasekmė, šį eilėraštį moku iki dabar, nors jis tikrai ne iš trumpųjų, o kai karts nuo karto jį pasakau, tai kas karts prisimenu, ką mokytoja apie jį šnekėjo ir kaip kiekvieną žodį reikia tarti..
Labai patiko mintis, kad Lietuvos ir pasaulio istoriją reikia mokyti kartu, kaip ir literatūrą. To konteksto supratimo man labai labai trūko mokykloje, o ir dabar trūksta.. Istorija buvo vienas iš nemėgstamiausių mokslų mokykloje - dėl tų datų kalimo - brrr.. Nors šiaip tai tikrai įdomus dalykas ta istorija, ir aš vis ruošiuosi prie jos sugrįšti ir kada nors dar pasimokyti, matyt, teks pradėti, kai į pensiją išeisiu :))
Labai dėkui Austėjai, kad neleidžia miegoti (visomis prasmėmis)!!! :) Ir gal galite parašyti iš kokio puslapio tas mokslo naujienas prenumeruojate - smalsu pasidarė.

Audra
2011 06 20 22:37

Keletas diskutuotinų dalykų...
Pirmiausia teiginys „Man patiko kaip vienas autorius parašė, kad “kartų kartoms mintinas datų, vietų ir vardų žinojimas reiškė akademinę sėkmę”. O dabar? Dabar visi šie faktai gali būti žinomi įsijungus mobilųjį! Google, Wikipedia, internetinės bibliotekos…ir t.t. ir pan.“
Vargu ar galima juo džiaugtis ir teikti kaip puikų pasiekimą... Informatikai seniai jau (bene prieš 20 ir daugiau metų) paleidę anekdotą, kad dingus elektrai vienas atbėga pas kitą ir klausia:
- Kiek bus du kart du?
Tas deja tik pečiais gūžteli:
- Nežinau, elektros nėra... Kompiuterio negaliu įjungti...
------------
O kitas dalykas - geriausiai mintinai išmokstama tai, kas patinka... Tą jau ir apie rusiškus eilėraščius pastebėjo blogo autorė... Būtų dar ją taip „uždegusi“ ir lituanistė - tai ir lietuviškų eilėraščių būtų „upė“, o ne kelios balutės...

Aidas
2011 06 20 22:16

Egle, aš dažnai paskaitau Jūsų blogą. Retas trimetis tiek knygučių perskaitęs, kiek jūsiškis. ir eilėraštukų moka jūsiškis

leivi
2011 06 20 21:48

Aš papasakosiu, kaip aš mokau savo trimetį sūnų lietuviškų eilėraščių.
Pirmiausia jam paaiškinu, išverčiu į italų kalbą (ja mes šeimoje bendraujame, o už namų sienų - vokiškai) visus jam nežinomus, nesuprantamus eilėraštuko žodžius.
Tada man užtenka kelis kartus perskaityti eilėraštuką po eilutę ir visą, ir Angelo jau išmoko jį deklamuoti.
Bandžiau jį be vertimo mokyti vieno eilėraščio, nors daug kartų jį girdėjo, bet jo visai neprisimena, net eilutės, nors tu ką.
Vadinasi Angelo mokinasi ir išmoksta eilėraščių be kalimo, be prievartos.

Egle
2011 06 20 21:28

leivi, vyksta diskusijos ir pradinese klasese. Sunaus klaseje jie sedi ant kilimo, klauso istorijos, o paskui atsakineja i klausimus, patys siulo idejas, aptaria, interpretuoja. Manau, viskas priklauso tik nuo mokytojos/-o.

Danguole
2011 06 20 21:07

Mano giliu įsitikinimu įmanoma diskutuoti ir su trijų metų vaiku. O jokia diskusija nėra diskusija, kurios pagrindas tik deklaratyvios žinios (žinojimas, KAS/KĄ pasakė, KUR/KADA/KAS įvyko ir pan), o ne funkcinės žinios (žinojimas KAIP/KODĖL/DĖL KO).
Viskas atsiremia (vėlgi, mano nuomone), ką mes laikysime vertybe - ar tiesiog ŽINIAS, ar IŠMINTĮ.

la.mome.bijou
2011 06 20 21:02

o kad pradinese klasese neisivaizduojat diskusiju, tai cia musu lietuviskos mokymosi sistemos pasekme.
Svedijoj, kiek teko stebeti, pradiniu klasiu pamoku, tai ten tu diskusiju milijonai vyksta. Beje, viena tokia diskusija kaip tik vyko apie tai kaip apskaiciuoti tam tikros geometrines figuros plota. Vaikai buvo padalinti i ivairias grupes ir patys bande rasti pasiulymus/sprendimus, kaip apskaiciuoti. O po to visos grupes pasakojo, kaip jie galvojo ir t.t.

Tame ir yra esme, kad pas mus manoma, kad vaikai neturi, ko pasakyti, kad iki tam tikros klases iki tam tikro amziaus faktu kalimas, mokymasis mintinai yra butinas dalykas. o po to kazkokiu stebuklingu budu tie musu vaikai viena diena ne is sio ne is to prades analizuoti, kritikuoti ir pan. Deja...

Alice
2011 06 20 20:58

Leivi, neatsimenu as tu saliu desimtuku, kuriuos mokytoja versdavo mokytis. Blogesnio pazymio negaudavau, nes tiesiog iskaldavau, bet kas is to?
Juk pamirsau tuos saliu desimtukus jau isejusi is klases. Ka jau ir bekalbeti apie laika, kai nuo mokyklos baigimo praejo 15 metu?
Va ko mano ta geografijos mokytoja ismoke, tai to, kad as supratau kokia mokytoja as nenoriu buti ir kokiu mokymosi "metodu" as nenoriu taikyti. NIEKADA NIEKADA nedarau savo studentams uzduociu, kuriose reiketu atsiminti dalykus. Man daug svarbiau, kad jie moka interpretuoti, suvokti, kritikuoti ir analizuoti.
Tarp kitko, kai vyksta kurso ivertinimas yra net punktas, kuri studentai parsomi ivertinti pagal skale "Uzduotys kurso metu reikalavo geros atminties ir faktu iskalimo". Va jei daugelis studentu pritaria tokiam teiginiui, tai mes destytojai tuoj puolam kazka keisti, nes taip buti neturi.

O del tu "karkasiniu" ziniu, tai tikrai nepritariu...Na pavyzdziui matematines formules... Kam jas reikia mintinai moketi? Kodel? Ar nera svarbiau, kad zinotum, kada tas formules pritaikyti ir kaip tai reikai padaryti?. O ten tarkim apskritimo ploto apskaiciavimo formule...tai kam tokia reikia mintinai moketi?

O ir del to pirmo pasaulinio karo datos... Jei zmogus buvo mokytas kontesktiskai, tai jis niekada nepasakys, kad pirmas pasaulinis karas buvo 1800 kelintais... nes zinos, KODEL kilo pirmas pasaulinis karas, kokios valstybes i ji buvo isitraukusios ir pan. Tad tiesiog naturaliai gales pasakyti, kada jis vyko.

Alice
2011 06 20 20:52

Danguole, man užkliuvo tai, kad vaikas, nesuprasdamas teksto, mamos neklausė ką tie žodžiai reiškia.

leivi
2011 06 20 20:44

"2okas-3-iokas turėjo savarankiškai susirasti nežinomus žodžius internete ir išsiaiškinti kas tai yra? Supratęs, kad tai padės jam išmokti eilėraštį?"
Internete susirasti negali, bet kas jam trukdė mamos, tėčio paklausti? Taigi, kai susirasti pats negali, kas belieka... tik mokytis. Kažin kiek ilgai jis būtų prisiminęs "atokaitą" , "purieną" ir t.t, jei nebūtų buvęs priverstas tų žodžių išmokti. Nereikia šūkalioti google google google. Jis tik pagalbininkas, kurį Austėja sėkmingai panaudojo duotuoju atveju. Bet yra n vaikų su kuriais tėvai nesėdi, jiems belieka tik mokytis ir vienas iš būdų , tai padaryti, mokytis mintinai, tikintis, kad dalis informacijos nusės jų galvose. "Gal galite pateikti karkaso pavyzdžių, kurie remiasi mintinai iškaltais dalykais (ir kuriuos išmokai mintinai ne todėl, kad pvz. ilgai darei ir savaime išmokai, bet specialiai kalei)"
matematika (a2 + b2 =c2; S=pi R2 ir t.t.) , anatomija (nori nenori turi iškalti koks kuris kaulas kokias įlankas turi, kokie raiščiai juos sujungia, kokios sausgyslės kokius raumenis prie tų kaulų pritvirtina ir t.t). Netgi ta pati istorija, kai žmogus pasako, kad pirmasis pasaulis karas įvyko 1800 kažkelintais, tai nebelieka daugiau ką ir besakyti arba, kad lietuvių abėcėles raidyno pagrindas yra kirilica.
"Mokytojai nebėra visažiniai ..... Mokytojas – mentorius, specialistas, tačiau jokiu būdu ne visažinis, sėdintis dramblio kaulo soste klasės priekyje" Na ir kaip tai įgyvendinti 1-4 - tose klasėse? Suprantu, vyresnėse klasėse, kai mokiniai būna sukaupę tam tikrą bagažą žinių, bet pradinėse niekaip neįsivaizduoju diskusijų.
Va Alice rašo, kad mokytoja juos versdavo išmokti kokios šalys daugiausia gauna naftos, kokios šalys turi aukso klodus. Na ir kas čia blogo? Galbūt tada ir gavo prastesnį pažymi, bet užtat dabar žino, kuri šalis iš ko gyvena.

leivi
2011 06 20 20:41

Austejos mintys atkartoja tarptautinių tyrimų OECD PISA vadovo prof. Andreasas Schleicherio mintis: http://www.delfi.lt/news/daily/education/ekspertas-nebegalime-buti-tikri-kad-tai-ko-mokome-siandien-bus-naudinga-ateityje.d?id=44957999
Man kartais atminties palavinimui idomu kazka pasimokyti mintinai, taciau kaip mokymo metodas, mano manymu, yra atgyvenes... Deja, bet net ir LT universitetuose daug ka reikia tiesiog iskalti mintinai nemastant...

Laura S.
2011 06 20 20:35

leivi, siulyciau nepamirsti, kad Austejos vaikai ilga laika gyveno ne Lietuvoje. Ir ginu Austeja ne siaip sau, o todel, kad pas mus situacija darosi irgi sudetinga, vaikas mokykloj mokosi anglu kalba, namuose mes kalbame TIK lietuviskai, taciau taciau... kai palyginu sunaus ir jo bendraamziu kalba, maniskis tikrai atsilieka :( nors patys esam issilavine, bet namie kasdieninese situacijose juk nekalbesi tarptautiniais zodziais? beto, neturim lietuviskos televizijos, nors nemanau kad rasciau vaikui nors viena tinkama laida... atrodo, knyguciu ir CD su pasakom nebeuztenka, kad plestusi zodynas. Ir tikrai nemanau, kad reiketu kritikuoti vaika del isvardintu zodziu, nes jie tikrai sudetingi.

Danguole
2011 06 20 20:01

Mokytojoms lengviau mokinį vertinti tuomet, kai jis atkartoja pateiktą dalyko informacija. Tačiau neugdomas vaiko refleksyvus, abstraktus, teoretinis mąstymas...
Kūrybiškumas išlieka subjektyvus, o ne objektyvus dalykas.

Et... Gilus atsidusimas.

la.mome.bijou
2011 06 20 19:59

Ele, Lietuvoje jo bendraamžiai baigia pirmą klasę. O puriena, beje, ir aš turėjau pasitikslinti, kaip atrodo. Bet nemanau, kad mano žodynas yra skurdus. Ir - neabejoju - dar daugybės gėlių net neįsivaizduoju, nei kaip vadinasi, nei kaip atrodo.

Austėja Landsbergienė
2011 06 20 19:34

2okas-3-iokas turėjo savarankiškai susirasti nežinomus žodžius internete ir išsiaiškinti kas tai yra? Supratęs, kad tai padės jam išmokti eilėraštį? Rimtai? ĖĖ..kažkaip man į galvą netelpa. Gal galite pateikti karkaso pavyzdžių, kurie remiasi mintinai iškaltais dalykais (ir kuriuos išmokai mintinai ne todėl, kad pvz. ilgai darei ir savaime išmokai, bet specialiai kalei)?

Elė
2011 06 20 18:47

leivi, perskaitykite dar kartą savo komentarą. Tada mano įrašą. Tada įjunkite kritinį mąstymą ir pagalvokite apie kontekstą. O tada galėsime diskutuoti.

Austėja Landsbergienė
2011 06 20 18:43

Ui... Kiek Vilhelmui? 8-9 metai? Sakyčiau labai skurdus pas jį žodynas (pabūsiu šįkart ta šeškutė, kuri į svetimą daržą akmenis mėto). Dar užkliuvo iš "gyvo" pavyzdžio, tai, kad kaip Austėja teigia, daugelis informacijos pasiekiama vienu mygtuko paspaudimu, tai ko pritrūko, kad vaikas užuot kankinęsis, susirastų tą informaciją, a? Nenuvertinčiau taip mokymosi mintinai. Manau, kad kiekvienas žmogus tam tikrą dalį žinių privalo išmokti mintinai. Jos kaip karkasas pastatui.

leivi
2011 06 20 18:15

Edita, tokių mokyklų tikrai jau yra daug! Žinoma, ne visos, tačiau tikrai daug. Ir man liūdniausia yra tai, kad Lietuvoje jų nėra daug. Mes vis dar kalbame apie pavienius - taip dirbančius - mokytojus. Bet visuma :( Ir, žinote, ką? Liūdniausia yra tai, kad net ir tose mokyklose įnirtingai kalbama, kad gali būti DAR GERIAU. O pas mus kalbama, kad mes vat šaunuoliai, o tie vakariečiai išsidirbinėja. Ir mes daugiau žinome. Kaip sakant, radome, kuo didžiuotis :(

Austėja Landsbergienė
2011 06 20 18:10

Liudnas vaizdas, kai tenka skaityti studentu (magistrantu) is tam tikru saliu darbus. Stai, pavyzdziui, nuolat turiu sunkumu su studentais is Kinijos. Labai stropus, labai nori moketi, bet praeje per savaja mokymosi sistema, kuri paremta kalimu, faktu ismokimu, tiesiog nesugeba suresti normalios argumentacijos. Dazniausiai paraso keliu skyriu referata, bet nemoka kritiskai paziureti i apie vadovelyje destomus dalykus. Sunkiausia jiems buna, kai paklausiu, ar turi kokios nors kritikos vienos ar kitos teorijos atzvilgiu arba jei paprasau kritiskai paziureti i straipsnio autoriaus pozicija. Dievuleliau! Daugelis paziuri i mane lyg buciau nenormali. "Kaip as galiu ji kritikuoti, juk tai protingas zmogus parases VADOVELI!" :-D

Graudu buna. Juk dabar taip svarbu moketi kritiskai ivertinti straipsnius, knygas, interneto puslapius. Moketi atsirinkti, tai, kas patikima ir tai, kas ne. Tai, kas svarbu, ir tai kas ne.

Vienas dalykas, kai gudziais laikais nebuvo lietuvisku istorijos vadoveliu ir mokytoja mums apie kunigaikscius diktuodavo, kad uzsirasytume. Bet prisiminus kaip geografojos mokytoja mums liepdavo ismokti 10 saliu, kurios gauna daugiausia naftos, 10 saliu, kurios turi daugiausia aukso ir pan. uzverda kraujas. Nes ji visai nesivargino kalbeti apie tai, KA TAI REISKIA. Ka tai reiskia valstybei turinciai daug naftos? Ka tai reiskai valstybei, jei joje yra deimantu klodai? Ne ne. Tiesiog liepdavoi iskalti, o kita pamoka turedavom rasyti "maza kontrolinuka".

Nera blogai zinoti ir ismokti, kad Zalgirio musis vyko 1410, bet musu mokymosi sistemoje dazniausiai pamirstama klausti "Kodel butent TADA? Kokios salygos leme, kad jis ivyko butent tada?" "Kas prie to privede?"
Jei mokytume savo vaikus kontekstu (o ne paprasciausi chronologija) paremtu dalyku, isaugintume ZINIU karta.

Alice
2011 06 20 16:09

o aš ir universitetinį mokymąsi prisimenu lygiai taip pat. ir kai į egzaminą atėjus testą rašyti gavau klausimą, kur reikėjo atsakyti, kiek punktų autorius parašė šitas, o kiek kitas...o tų punktų po 12-9, o tų autorių....aš manau kad čia aplamai esmė LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOS. ir prisimenu VIENĄ dėstytoją, kuris sedėdavo priešais mus ant stalo, mes būdavom visi užsirašę vardus, skaitydavom knygas, pristatydavom auditorijai, analiuodavom, jis pasakodavo - neturėjom užrašų, nelaikėm egzo, rašėm projektus ir iš jo paskaitų atsimenu porą idėjų...mažai...bet iš kitų paskaitų neatsimenu nieko.
tikrai enstudijavau :( o kaliau
ar ne apmaudų - kad teturim tik po VIENĄ pedagogą, vertą prisiminimo? :( o kiek jų buvo mūsų gyvenime? vien anglų dėstytojų suskaičiavau 15 :) prisimenu ir daugiau, bet tik kaip gerus žmones, bet ne inovatyvius, iniciatyvius, kūrybiškus. tiesiog gerus.

augalas
2011 06 20 14:50

Juokingai graudu prisiminus tą Alice paminėtą momentą, kai suole prasėdi 45 minutes klausydamas 25 kartą "Trakų pilies" ir iš neturėjimo ką veikti Maironiui ūsus paišai chrestomatijos vadovėlyje... Ir nepatikėsiu, kad nieko padaryt negalima, nes "tokia programa". Tiesiog reikia, kad pedagogas norėtų dirbti kitaip.
Mokyklą baigiau prieš 10 metų ir iki šiol atsimenu anglų kalbos mokytoją, kuri pamokas vedė visai ne pagal programą - skaitėm Šekspyrą, Hemingvėjų, Edgarą Po ir t.t. Ir į visus mokyklos valdžios "tarkavimus", kad dirba ne taip, kaip visi, ji numodavo ranka, nes buvo pensijinio amžiaus ir jau nieko nebijojo :) O visų skeptikų nuostabai, jos mokiniai egzaminus išlaikydavo geriau negu visi kiti, nes ne šiaip lankė pamokas, o turėjo aistrą anglų kalbai.

guste
2011 06 20 14:13

As iki siol (man jau daugiau nei 30 metu) moku vaikiskas pasakas plokstelese. Ne siaip sau dalis prisimenu, bet tikrai pazodziui, su visais dialogais, intonacijomis ir pan. Bet ju niekas neverte mokintis. Pavyzdziui "Pelenes" as ir sese klausydavomes, kai tvarkydavom namus :-)
Bet uztat tas istorines datas, kurias reikedavo ismokti, ir kurias kaldavau prie KIEKVIENA istorijos pamoka...tu tai neatsimeu visai.
Labai pritariu del to nesamoningo skirstymo i atskirus "uzsienio literaturos" ir "Lietuvos literaturos" arba "Lietuvos istorijos" ir "pasaulio istorijos" kursus. Didziule nesamone!
Va pavyzdziui mokytumemes realizmo epocha literaturoje, tai galetuma kalbeti apie Dostojevski, Faubert ir Zemaite. Tada aisku, kodel jie taip rase ir kodel butent tos temos jiems buvo aktualios. O dabar atrodo, kad Lietuva ne pasaulis, o atskira kazkokia izoliuota valstybe po gaubtu.

Kai buvau grizusi i Lietuva, ziurejau laida Tukstantmecio vaikai, ar kaip ji ten vadinasi. Tai man didelio ispudzio nesudare visas tas reikalas. Ar butent tokias ZINIAS reikia premijuoti? Ir apskritai, ar galima tai laikyti ZINIOMIS? JUk tai greiciausiai tik faktu ismokimas, informacija.

Alice
2011 06 20 13:21

apie eilėraščių mokymąsi atmintinai prasmingumą. Sutinku, kad reikia daug kalbėti, diskutuoti ir perprasti tą eilėraščio mokėjimo mintinai ir smagumą, ir prasmingumą. Eilėraštis toks jau dalykas, tik 50 kartų ji perskaičius, galėsi įžvelgti neaprėpiamą galybę. Taigi siūlyčiau šito visai nenurašyti, galbūt tobulinti :)

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-22-antanas-a-jonynas-poezija-moketi-mintinai-prasminga/53425

Katrė
2011 06 20 11:42

Ačiū už temą. Vaikai iš tiesų turi gerą atmintį ir įsimena neprašyti, nuolat ką nors girdėdami. Sunkiau, kai jie verčiami ar nesupranta prasmės. Manau paskutinė straipsnio pastraipa galioja ne tik mokymuisi mintinai bet ir apskritai bendraujant su vaiku ir iš jo ko nors tikintis. Visur galima siekti kažko tik tuo atveju, jei vaikas SUPRANTA. Dėl to reikia jam tai padėti, paaiškinti arba kalbėti jo kalba. Beje, 'cukraus', geras pasiūlymas istoriją ar literatūrą jungti pasaulio su Lietuvos. Manau tikrai palengvintų vaikams susigaudyti laike ir netgi pagilintų įžvalgas, kas ten, o kas pas mus dėjosi...

Justina
2011 06 20 10:55

Edita...gal esmė ne kursuose...o noruose :((( vyrseni ennori keistis, nes mano - kad žino VISKĄ. juk jei aš NORIU savo vaikus auklėti geriau, aš prisiperku 15 knygų apie auklėjimą- o jų tikrai tiek turiu IR DAR LABAI TRŪKSTA, einu į kursus, skaitau man patinkančius blogus - aš ieškau kaip geriau!!!! Kas trukdo mokytojam taip? ne kursų stoka...tikrai ne ji :(
aš prisimenu kaip studijuojant visai kitą specialybę, man literatūros studentė pasakojo kaip ji veda pamokas - apie detektyvus, kad atsineša senų batų ir vaikam siūlo ieškoti įkalčių - na ką tas batas galėtų reikšti, kas jį nešiojo, kokios žymės ir nuo ko ir pan. tai man buvo WOOOW.....nerealu, o tai buvo prieš 10 metų, aš tik tada supratau, kad literatūrą galima dėstyti kitaip, įdomiai ir visada turiu tą VIENĄ pavyzdį, kuris mane sužavėjo. o jei būčiau taip mokyta pati? kokia šiai dienai būčiau aš? :((((

cukrus
2011 06 20 10:29

Edita, taip musu sunus lanko paprasta valstybine pradine mokykla. Jie pradeda eit i pirma klase 5 metuku. Visa laika maniau, kad tai absoliuti nesamone, bet praejus menesiui pakeiciau nuomone, o kai atejo pirmasis tevu susirinkimas ir pamaciau vaiko progresa per tris menesius, tai negaliu atsidziaugti, kad mano vaikas turi tokias galimybes! Mokytojos zodziai buvo butent tokie, ka pasake Austeja - musu tikslas nera vaikus versti kalti informacija, musu tikslas ismokinti ja naudotis. Ir kai 5 metu vaikas zemelapi sklaidydamas man vardina salis ir sako kad va jo klasiokas lenkas, o jis salia lietuvos, o jo veliava tokia kitokia nei musu, ka jo kalba skiriasi, kad jis pasakojo visiems apie Lietuva - va tada sirdis dainuoja :)

Danguole
2011 06 20 10:28

Mi: teoriškai tikrai nebūtinai, bet prakštiškai.. tiesiog vyresni žmonės sunkiai priima pokyčius ir paprastai moko vaikus pagal savo kažkada jaunystėje susikurtą modelį. O dar be to valstybinės mokyklos mažai turi visokių šiuolaikiškų tobulinimosi kursų ir pan.. :(

Edita
2011 06 20 10:13

Danguole, o UK jūsų vaikas lanko valstybinę mokyklą, kuri tokia šiuolaikiška kaip Austėja rašo, hm?

Edita
2011 06 20 10:10

Vienas geriausiu straipsniu. Aciu! Sita supratau kai tik mano sunus pradejo eiti i pirma klase Anglijoj, kur butent sedi vaikai vieni i kitus, o ne i lenta spoksodami, kur mokytoja nustacius kiekvienam vaikus atskirus tikslus, kur vyksta diskusija, kur vaikai skatinami, kur vaikai per metus suzino daugiau nei as gal per keturis mokykloj ismokau...ir jokiu namu darbu dar ir jokio kalimo mintinai!
o zinot kas man baisiausia??? kad mus versdavo mokykloj angliskai kalti mintinai tekstus nesuvokiant nei ka kalbi, bet jei suklysi bent karta balu zemeja pazymys!!! tai spekit ar kas nors mokesi tiesiog kalbeti, visi tik kale nezinomus sakinius! ir niekas palike mokykla nemokejo tiesiog kalbeti angliskai be pasirasymo teksto ir jo ismokimo... tai kur nauda?

Danguole
2011 06 20 10:04

Kaip čia pasakyti, nesugebėjimas "laiku" išeiti į pensiją dar nebūtinai implikuoja sustabarėjimą... :)

Mi
2011 06 20 09:58

Pritariu Austėjai, kad labai reikalingas kontekstas ir paaiškinimai. Pati pamenu, kai poeziją dėstė mokytoja, pati rašanti eiles, ir su kokia aistra ji pasakodavo, kaip konkretaus autoriaus buvo kurta, kokia aplinka ir emocijos tuo metu buvo, tai literatūra buvo pamoka numeris vienas. Visuomet skatindavo įsijausti sakant eilėraštį, pajusti jį ir atitinkamai atsiskaityti.
Dėl istorijos taip pat pritariu, - -žiauru, kai reikia išmokti dešimtis datų, o konteksto supratimas nulinis. Paklausk kitokiu rakursu, ir nebe susigaudys apie ką kalba eina. Mes patys vaikus istorijos mokome nuo mažumės keliaudami per muziejus. Dažnai aplankome ir kone kasmet, bet patys visuomet labai išsamiai pasakojame istoriją, susijusia su kiekviena ekspozicija. Nors vaikams 9 ir 6 metai, manau, daugelį istorijos faktų - priežasčių ir pasekmių, vaikai žino daugiau nei penktokai... Bet mes patys baigę istoriją, tai mums tiesiog smagu dalintis žiniomis praktikoje :) Tačiau tokiame amžiuje vaikai nepaprastai imlūs, ypač vyresnioji, ir įsidėmi tokius dalykus, kur net nepagalvotum. Gaila tik, kad atliekam mokytojų funkciją:)

Elvyra
2011 06 20 09:55

bet jūs man pasakykite, kur yra tokių tobulų šiuolaikiškų mokyklų? Švedijoj? Amerikoj? bet ar jos valstybinės...

Eilėraščių kalimas, jeigu nesupranti tai tikrai tragedija. Bet man tai visai patiko poezija, tai lengvai ir iškaldavau, tačiau dabar, deja, nieko neprisimenu :( kartais kai kokia eilutė šmėsteli mintyse, tai pagoolinu ir paskaitau visą :)
bet žiauriausiai kalti istoriją.. aš nuolat užmigdavau ją kaldama namuose. Ir pasiruošimas valstybiniam egzaminui buvo žudantis, nes net nejusdavau kaip skaitant mintys pabėgdavo ir jau miegu :( nors išlaikiau tikrai gerai, bet neprisimenu tų datų, pavardžių - nieko... Ir sutinku, kad istorija yra įdomu, bet ji liet. valstybinėse mokyklose visiškai idiotiškai dėstoma :( nieko man nesako tos pavardės ir datos, jeigu jos neapipintos įdomiais faktais, priežastim ir pasekmėm.
ir labai sutinku ką Cukrus rašė, kad Lietuva taip atskiriama nuo viso pasaulio, kad bendrame kontekste kas vyko ir neaišku :(
baisu kai pagalvoju, kad ir mūsų vaikams dar taip bus dėstoma.. o greičiausiai bus, nes yra mokyklų, kur pedagogai moko savo anūkus arba net miršta mokykloje, nes nesugeba išeiti į pensiją laiku. tai kur tas tobulėjimas? :(

Edita
2011 06 20 09:47

Man atrodo, kad kai tu supranti ką tu skaitai, ir ką tu mokaisi, tai ir išmoksti mintinai.

astu
2011 06 20 09:46

Bet ar tikrai jokios naudos iš mokymosi atmintinai? Šiaip matau skirtį tarp "kalimo" atmintinai kaip mokymosi ir teksto mokymosi atmintinai. Argi pastarasis neprisideda prie atminties lavinimo etc.?

Mi
2011 06 20 09:22

kad Tavo žodžiai, Austėja, dantukų fėjai į ausį.. nors mokyklą baigiau 1994 m., mes turėjom vieną mokytoją (lietuvių k. ir literatūros), kurios klasėje nežiūrėjome vieni kitiems į pakaušius, o sėdėjome ratu. Tiesa, mokydavomės tų eilėraščių, tačiau kur kas dažniau diskutuodavome, ginčydavomės, perrašydavome žinomas dramas savaip, t.y. jau tuomet bandėme rašyti scenarijus, skaitėme savo, o ne kitų autorių eilėraščius, statėme spektaklius, interpretavome temas. Ir nors dalis klasiokų jos iki šiol nekenčia, aš jai dėkinga už laisvę savarankiškai galvoti, nesutikti su kitais, laisvę drąsiai kalbėti ir.. už jos žalias pėdkelnes, iš kurių anuomet žvengėme, o dabar aš suvokiu, kokia išprotėjusi (gerąja prasme) ji buvo ir kad jai turim būti kažkiek dėkingi už savo dabartines asmenybes..:)

taigi, dantukų fėja, išgirsk Austėją ir padėk mūsų vaikams mokytis mąstyti ir diskutuoti, o ne prisiminti nereikalingus tekstus. kita vertus, mokymasis mintinai lavina atmintį, tik nereikėtų to bukai taikyti.

Kristina
2011 06 20 09:12

aš nesiginčysiu, bet ar tikrai mokymiesi mintinai nėra visai jokios prasmės? sutinku, kad pas mus mokyklose mažai aiškinama, aplamai mažai susiejama. pvz man 30 metų ir galvoju....kodėl mokykloje buvo dėstoma Lietuvos istorija ir Pasaulio istorija - trimestrais, bet niekada kartu. jokio supratimo neturėjau laiko perspektyvoje - kas darėsi pasaulyje ir tuo pačiu Lietuvoje. kaip dvi atskiros istorijos. Liūdna, na, bet iškaltas Žalgirio mūšio datas iki šiol prisimenu :) gal ir gerai, nė to nebūčiau prisiminusi :) arba Literatūra - pasaulio ir Lietuvos - o kodėl ne kartu, amžiais: va tame amžiuje pasaulyje tai, o Lietuvoje tai :(
o kad užtenka tik googlo.....tai gal ne visada gi. reikalui esant prisimeni posmelį kokio PATIKUSIO eilėraščio, panaudoji. googlinti kartais nėra kaip ir kur, galų gale tampi priklausomas ne tik nuo savo žinių, bet ir nuo googlo, jei kurių jų nežinai, tai kažkokius pamatus gal neblogai ir mintinai žinoti? nežinau..... gal bėda ne pačiame mokymiesi mintinai - o KĄ MOKOSI, KAIP MOKOSI. faktas, jei mokaisi eilėraštį, kuris "kabina", jo mokytis nereikia, o jei mokaisi nesuvokiamus žodžius -tai tikrai korejietiškas atkartojimas lietuvių kalba.
kad ir tie eilėraščiai. gali lavinti deklamavimo įgūdžius, raišką, intonaciją, aplamai pasijusti skaitovu 5 minutes. tai gal ta patirtis irgi nieko? išstojimas prieš auditoriją? aišku dažnai tai patinka 5-iom klasės mergaitėm :)))) o visi kiti kaip prievolę laiko :)

cukrus
2011 06 20 07:52

O dar prisiminkime, kokia "naudinga" buvo ta pamoka, kai visi klaseje esantys moksleiviai buvo kvieciami prie lentos deklamuoti vieno ir to pacio eilerascio "Traku pilis" arba Aiscio "Peizazas"... 20 kartu to paties eilerascio reikejo klausytis...
Arba istraukos is "Kliudziau". Nuobodu!
O daugiausiai eilerasciu tai as moku rusiskai..daugiausia A:AChmatovos ir Cvetajevos. Ir ju man niekas neliepe mokytis. Tiesiog ju patys graziausi eilerasciai patys smegenyse "nusedo" nuo dazno ju skaitymo.

Alice
2011 06 20 07:07

Prisiminiau, kaip rusu kalba eilerascius mokindavausi, nieko nesuprasdama. Tikrai, butu buve lengviau japoniskai ar korejietiskai :(

Astulenka
2011 06 20 00:32

greičiau greičiau, tęsinio prašau

inesa
2011 06 19 23:11

 

Kviečiame Jus į dr. Austėjos Landsbergienės seminarus tėvams, mokytojams ir visiems besidomintiems šiuolaikiniu vaikų ugdymu. Seminarų tema - "Kaip neprarasti kantrybės nekantriame pasaulyje: XXI amžiaus ugdymo subtilybės". Seminarai vyks:

Kaune – 04 16 d., 18:30 val.

Panevėžyje – 04 17 d., 18:30 val.

Šiauliuose – 05 15 d., 18:30 val.

Klaipėdoje – 05 16 d., 18:30 val.

Bilietai platinami www.tiketa.lt .