Grįžti į blogą
rugpjūčio 05

Noriu mokyti savo vaiką namuose II dalis

http://www.alfa.lt/straipsnis/167553

...nors turiu sveikus, lankyti mokyklą galinčius vaikus. Keistas noras, ar ne? Vos prieš 10 metų toks sprendimas buvo akibrokštas ir JAV. Jei kas ir pagalvodavo, dažniausiai nepasiryždavo tokiai „aferai“. Be to, būtų tekę susidurti ir su bendruomenės, ir su artimųjų pasipriešinimu: negi iš tiesų norite pasiimti vaiką iš mokyklos??? Nenuostabu, kad tokie tėvai buvo nurašomi kaip neatsakingi radikalai.

Net ir susidūrę su negatyviu draugų, giminių ir kaimynų požiūriu kai kurie tėvai nepasidavė. Bet tada jų dar laukė kova su švietimo sistemos pareigūnais, kurie metų metus nenorėjo pripažinti, kad vaiką galima gerai parengti gyvenimui ir universitetui namuose. Tokiomis sąlygomis pradėjo kurtis tėvų paramos grupės, kurių nariai tiesiog morališkai paremdavo vieni kitus, dalijosi patirtimi ir informacija.

Nors jau praėjo ne vieni metai, vis dar susiduriama su neigiamu požiūriu į mokymą (-si) namuose. Dažniausiai negatyvumas – kaip teigia mokymo namuose šalininkai – sklinda iš valstybinės švietimo sistemos atstovų, kuriems mieliausias ,,stovintis vanduo“. Betgi tą vandenį drumsčia sparčiai daugėjantis sėkmės istorijų skaičius. Jas vis dažniau atskleidžia žiniasklaida bei universitetai, pateikdami įstojusiųjų statistiką. Vis daugiau universitetų ir koledžų atveria duris vidurinį mokslą namuose įgijusiems vaikams, o kai kurie iš jų tokiems vaikams netgi teikia stipendijas.

Žinoma, palyginti su tradicine švietimo sistema, mokymasis namuose vis dar sudaro nedidelį procentą. Tačiau, pavyzdžiui, Portlendo, Meino (Maine) valstijos namuose besimokančių vaikų tėvų asociacijos atstovai teigia, kad kasmet sulaukia vis daugiau tėvų skambučių, kurių pirmieji žodžiai būna: „Niekada nemaniau, kad apie tai galvosiu – ką jau kalbėti apie norą mokyti savo vaikus namuose, bet...“

Kaip jau minėta pirmoje straipsnio dalyje, kai kurie tėvai pasirenka mokyti savo vaikus namuose, nes jiems priimtinas toks gyvenimo būdas. Jiems patinka, kad vaikai bendrauja su labai įvairiais žmonėmis, patinka, kad vaikai nepatiria bendraamžių spaudimo. Tai, kad šie vaikai lengviau ir drąsiau bendrauja, teigia net su jais susiduriantys mokytojai.

Vaikai, kurie mokosi namuose, nepriklauso nuo draugų. Jų tėvai sako, kad tarsi akmuo nukrinta nuo krūtinės, kai nebereikia sukti galvos dėl bendravimo su mokytojais, kurie nemėgsta vaiko, dėl daugybės namų darbų, kuriuos kartais tenka ruošti iki paryčių, o naudos... mažoka. Savo gyvenimą prieš pradedant mokytis namuose ir vaikai, ir tėvai apibūdina kaip drauge gyvenančių žmonių, kurie skubomis valgo pusryčius, niekada nesėda drauge prie vakarienės stalo ir nuolat dejuoja dėl namų darbų, sambūvį. Mokydamiesi savo tempu jie turi daugiau laiko kalbėtis ir klausyti; daugiau laiko nueiti į biblioteką, į muziejus ir koncertus; eiti pasivaikščioti, važinėtis dviračiu, skaityti ar... tiesiog mąstyti apie gyvenimo prasmę. Tokios šeimos gyvena pagal savo, o ne mokyklos poreikius.

Kai kurie tėvai apsisprendžia mokyti vaikus patys, nes jų atžalos mokykloje nepritapo: jie ne tokie paklusnūs kaip reikėtų, „hiperaktyvūs“ ir pan. Žodžiu, ,,kitokie“, kurie mokytojoms yra našta, nes jiems reikia skirti individualaus dėmesio.

Tėvai pavargsta kovoti su pedagogais, kurie nepaliauja kartoti, kad jie privalo „ką nors daryti“. Juk iš tiesų dažnai nėra tikrų problemų – tiesiog vaikams reikia šiek tiek dėmesio, galbūt erdvės, galbūt tiesiog kitokio bendravimo. Tokių tėvų noras – padėti vaikams pritapti pasaulyje, pasakyti jiems, kad jie „normalūs“, ir jokiu būdu nėra atstumtieji. Pamenu, kaip jaučiausi, kai mūsų ,,visur esančio“ sūnaus pedagogė užsiminė, kad jis „išmuša klasę“, nes visur kiša savo trigrašį. Ir kad galbūt jis taip elgiasi todėl, kad mes per daug leidžiame vaikui rinktis! Juk tokio amžiaus vaikas privalo klausyti... O kaip kritinis mąstymas? Noras viską patirti, išsiaiškinti? Nenuostabu, kad kai kuriuos tėvus tokie „pareiškimai“, švelniai tariant, nustebina.

Be to, mokyklos tampa vis „šiltesnės“: priima namuose mokomus vaikus dalyvauti užklasinės veiklos, leidžia lankyti kai kurias pamokas ir t. t. Žinoma, tai reikalauja didelio tėvų sąmoningumo. Kažin, ar Lietuvos tėvai galėtų prisiimti tokią atsakomybę (kai dažnas net neateina į tėvų susirinkimus)? Ar mes esame ir ar galėtume būti tokie savimi pasitikintys tėvai, kad galėtume teigti, kad MES, o ne pedagogas galime GERIAU parengti vaiką gyvenimui ir universitetui?

Nors ne su viskuo sutinku, bet vis dėlto ne kartą pagalvojau, kad vien tai, jog tokia galimybė egzistuoja, ir vaikams, ir tėvams atveria daugiau galimybių ir durų. O tai niekada nėra blogai. Be to, tai tam tikra prasme priverčia pasitempti ir valstybines mokyklas – juk nesinori, kad vaikai, kuriuos moko tėvai, pasirodytų ne tik akademiškai, bet ir socialiai labiau subrendę gyvenimo iššūkiams? Tokia konkurencija nėra blogai. Nes juk viskas – dėl ateinančių kartų. Jeigu kada nors atsitiktų taip, kad tėvai, neapsikentę Lietuvos švietimo sistemą surakinusio sąstingio, apsispręstų atsiimti vaikus iš mokyklos, pradėtų burtis į organizacijas ir priešintis esančiai situacijai, galbūt pamažu išjudintų tai, kas dabar yra tapę ,,stovinčiu vandeniu“? Bet kodėl man atrodo, kad dar daug to vandens turės nutekėti?

Nuorodos į kitą šio straipsnio dalis:

Noriu mokyti savo vaiką namuose I dalis