Auginu sūnų ir jį mokau ženklų kalbos. Kam reikalinga ženklų kalba girdinčiam vaikui? Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas. Bet… pradėkime nuo pradžios.
1982 – aisiais, prieš 27 metus, Linda Acredolo su savo 12 mėnesių dukra Keite vaikštinėjo parke. Mergaitė labai susidomėjo rožėmis, jas uostė. Mama pastiprindvo mergaitės reakciją į gėles, kartodama uostymo veiksmą, priartindama savo pirštus prie nosies ir sakydama: “Pažiūrėk, kokios gėlės. Kokios gražios gėlės“. Mergaitė įsiminė uostymo veiksmą, nosies lietimą pirštais ir objektą – gėlę. Vakare mažylė, matydama gėles namuose, ant rūbų, užuolaidų, knygelėse, lietė nosytę ir atlikdavo uostymo veiksmą. Asociaciją „uostyti – ši gėlė“ buvo perkelta į visas gėles. Keitė sugalvojo ženklą, kuris padėjo jai neverbališkai įvardinti jos matomas gėles. Argi nenuostabu suprasti, kas sudomino mūsų dar nekalbančius mažylius ir mažyles?
Man visada buvo gaila vaikų, kurie dėl savo amžiaus dar negali kalbėti. Manau, kad būti nesuprastam ir nesuprasti yra labai dideli efektyvaus bendravimo stabdžiai. Puikiai prisimenu vienos paskaitos Vilniaus universitete fragmentus, kai lietuvė profesorė iš Amerikos rodėl filmuką, kuriame buvo įrašyta pamokėlė mamoms, mokanti spalvų pagalba susikalbėti su mažais dar nekalbančiais vaikais. Besilaukdama savo stebuklo labai ieškojau kažko panašaus ir atradau bei susidomėjau babysign – girdinčių vaikų ženklų kalba. Vienoje internetinėje svetainėje perskaičiau, kad ši „stebuklinga“ kalba pagerina tėvų ir mažų vaikų bendravimą. Panaršiusi mokslinėse interneto svetainėse radau rimtų mokslinių straipsnių apie šią vaikų ženklų kalbą. Esu psichologė, todėl visada ieškau rimto mokslinio pagrindimo įvairiems naujiems vėjams. Ir džiaugiuosi, kad atradau.
*
Linda Acredolo ir Susan Goodwyn iš Kalifornijos universiteto nustatė, kad kūdikiai, kurie naudojo ženklų kalbą, pradeda kalbėti aiškiau nei jų bendraamžiai, kurie ženklų kalbos nenaudojo. Įsidėmėkite, aš rašau apie girdinčius vaikus.
*
Mokymasis „kalbėti“ gestais ne stabdo, o stimuliuoja kalbos raidą. Jau seniai įrodyta, kad pirštelių miklinimas daro teigiamą poveikį kalbos centrams smegenyse.
*
Ilgalaikiai tyrimai parodė, jog mažyliai, kurie naudojo ženklus, ne tik pasižymėjo aukštesniu intelekto koeficientu (8 metų vaikams, įvertinus intelekto koeficinetą, nustatyta, kad ženklus mokėjusių vaikų IQ 12 balų aukštesnis nei vaikų, nesimokiusių ženklų kalbos), bet ir platesniu žodynu, jie mokėjo ir suprato daugiau ir ilgesnių žodžių. Ženklų kalbą mokančių dvimečių žodynas buvo prilygintas nesimokiusių trimečių vaikų žodynui.
*
Mokyti savo vaikus ženklų kalbos naudinga dar ir todėl, kad ji vaikams padeda išreikšti savo norus, mintis, prašymus be verbalinės kalbos. Vadinasi, ji padės geriau suprasti savo dar nekalbančius vaikus. O kuo vaiką geriau supras jį globojantys žmonės, tuo saugiau vaikas jausis. To įrodinėti net nereikia, ar ne?
*
Ženklų kalba padeda vaikui be verbalinės kalbos komunikuoti, t.y. padeda jam ne tik būti suprastam, bet ir tėvams jį suprasti. Įsivaizduokite: jūsų dar nekalbantis mažylis parodo, kad dar nori valgyti arba nori gerti, parodo, kad nori žaisti ar jam reikia pagalbos. Mission impossible? Ne! Tai reali galimybė išvengti kasdienybėje bereikalingos įtampos ir streso auginant mažylius. Taip pat ir Jūs galite pranešti vaikui, kas jo laukia, pvz. vakarinės maudynės, knygelės skaitymas. Ir vaikas jau žino, kas dabar bus, jam saugiau, jis džiaugiasi, nes yra ramus!
*
Mokslininkai, kalbėdamiesi su tėvais, nustatė, kad dauguma 9 – 25 mėnesių vaikų spontaniškai naudoja universalius „ženklus“ atia atia, taip ir ne. Dalis vaikų patys sukuria ženklus jų mėgiamiems dalykams ar veikloms įvardinti. Ypač jei vaikų entuziazmą pastiprina tėvai. Specialistai padarė išvadą, kad kuo daugiau ženklų naudoja mažylis, tuo jis greičiau išmoksta kalbėti.
*
Mokytis ženklų kalbos turėtų būti abiejų tėvų sprendimas. Mat kuo daugiau žmonių iš artimiausios vaiko aplinkos įsitrauks į šią naudingą veiklą, tuo greičiau vaikas išmoks įvairių ženklų.
*
Mokytis ženklų kalbos ne tik naudinga, tai ir smagu. Žaidimas garantuojamas visai šeimai – nuo mažiausio iki seniausio. Tai puikus laiko praleidimas su vaiku. Jie gi taip mėgaujasi, kai su jais žaidžia nuolat laiko neturintys „didieji žmonės“.
Kas mūsų šeimą dar paskatino užsiimti šia veikla? O gi tokios ilgalaikių tyrimų išvados:
*
Ženklų kalbos naudojimas tėvų ir dar negalinčių kalbėti vaikučių bendravime mažina vaikų bei tėvų frustraciją ir verksmingumą, vaikų bei tėvų agresyvų elgesį;
*
Ženklų kalbos naudojimas padeda tėvams ir ikimokyklinių ugdymo grupių auklėtojams (tyrimai buvo atliekami ir lopšeliuose) būti jautresniems, labiau atsiliepti į vaiko poreikius;
*
Ženklų kalbos naudojimas didina abipusį pasitikėjimą tarp vaiko ir jo tėvų;
*
Ženklų kalbos naudojimas padeda vaikams parodyti, kokie jie protingi iš tiesų yra, nepaisant savo amžiaus ;
*
Ženklų kalbos naudojimas padeda padidinti malonių emocijų išgyvenimus;
*
Ženklų kalbos naudojimas padeda vaikams išreikšti emocijas (liūdnas, linksmas), savo poreikius (valgyti, miegoti, šalta) ir moko vaikus empatijos nuo kūdikystės;
*
Ženklų kalbos naudojimas padeda tėvams sėkmingiau susitvarkyti su dienos rutina;
*
Ženklų kalbos naudojimas moko mažylius aktyviai mokytis nuo kūdikystės, o susidariusios smegenyse jungtys užtikrins didesnę sėkmę mokykliniame amžiuje;
*
Ženklų kalbos naudojimas jau nuo kūdikystės moko įvairiapusės komunikacijos;
*
Ženklų kalbos naudojimas ugdo universalios kalbos įgūdžius;
*
Ženklų kalbos naudojimas gerina vaikų motorinius įgūdžius;
*
Ženklų kalbos naudojimas mažina prižiūrinčių suaugusiųjų streso lygį;
*
Ženklų kalbos naudojimas didina mamų savęs efektyvumo jausmą (mamos, ypač auginančios pirmagimį, dažnai užduoda sau klausimus „ar aš viską gerai darau?, ar aš gera mama?“, o atsakymo negauna iš paties svarbiausio subjeto – vaiko; ženklų kalba tarsi užaugina savęs efektyvumo jausmą, t.y. jausmą, kad aš galiu; tai labai svarbus „vaistas“ nuo melancholijos ar depresijos bei pasimetimo);
*
Ženklų kalbos naudojimas formuoja vaiko adekvatų pasitikėjimą savimi ir didina savigarbą.
Sosidomėjote? Šaunu. Siūlau burtis į klubą „Kalbančios rankytės“. Klubo idėja – keistis patirtimi, žiniomis ir bendrauti bei bendradarbiauti. Visi ir visos, norintys ir norinčios kuo daugiau sužinoti apie ženklų kalbos taikymą girdintiems vaikams, rašykite, nurodykite savo vardą, vaiko ar vaikų amžių.
ŽENKLŲ KALBA GIRDINČIAM VAIKUI (2)
Tėvai dažniausiai rūpinasi, ar jų mažylis pakankamai pamiegojo, pakankamai pavalgė ir pan. O iš tiesų labai reikėtų susirūpinti, ar jie pakankamai su mažyliu šneka. Nuo pat mažų dienų kalbėkitės su vaiku gausiai. Mano vyrui buvo sunku peržengti „mistinį slenkstį“ – vis tylėdavo ir tylėdavo. Jam tarsi nebuvo su kuo kalbėti. Mano raginimai ir prašymai buvo išgirsti. Taigi mes kalbamės su sūnum daug ir dažnai: komentuojam savo veiksmus, kai darom jo akivaizdoje valgyti, kai plaunam grindis, „įjungiam“ jį į bendrą veiklą, pasakojam, ką matom pro langą, atskleidžiam savo mintis, komentuojam rūbų spalvas, rengimosi procesą ir pan. Gal, galėdamas kalbėti, sūnus man ir pasakys – „Mama, patylėk gi tu“ Nuoširdžiai tuo abejoju. Matau, kaip jam gera su mumis. Kalbančiais ir kalbinančiais mamyte ir tėveliu.
Daugumai rūpi, nuo kada gi reikia ar galima pradėti rodyti vaikui ženklus. Paguodžiantis atsakymas – pradėti niekada nevėlu. O galima pradėti jau nuo 6 – 8 mėnesių. Psichologai teigia, kad 4 mėnesių mažyliai jau turi pakankamai atminties, kad galėtų įsiminti muziką ar šalia nuolat esančius objektus, pvz. savo kūno dalis. 8 mėnesių mažiai jau gali juoktis, kai juokiasi kiti, žaisti žaidimą „ku – kū“, juoku reaguoti į kutenimą, t.y. žaisti socialinius žaidimus, bei atkartoti gestus, kuriuos rodo suaugęs žmogus. Vaikučio rankytės gali atlikti vis daugiau ir vis įvairesnių veiksmų. Todėl šis laikotarpis būtų pats dėkingiausias ženklų rodymo pradžiai.
Kitas labai svarbus klausimas: kaip pradėti rodyti ženklus? Galima išskirti tokias pagrindines situacijas, kurios palankiausios vieno ar kito ženklo demonstravimui.
1. Kasdienis veiksmas ar veikla, kuri dažnai kartojama, pvz. maitinimas krūtimi, valgymas, sotus, pamperso keitimas, maudymas, miegojimas ir pan. Nors aš pradėjau nuo ženklo „pieniukas“, rodydavau jį prieš maitinimą krūtimi, maitinimo metu, pirmas sūnaus ženklas buvo kitas. Tuoj viską suprasite. Vėliau pradėjau rodyti ženklus „valgyti“, „viskas, jau sotus“, „dar“.
2. Kai vaikas kuo nors susidomi. Pvz. mano sūnus jau nuo seniai seniai spoksodavo į lempas ir lydėdavo jas ilgu „ooooooooooooooooo“. Atsirado reikalas įvesti ženklą „lempa“. Beje, pirmasis sūnaus demonstruotas ženklas yra LEMPA. Vėliau teko parodyti visai nekasdieniškus ženklus: „dramblys“, „bezdžionė“, nes mažius žiūrėdavo knygeles su gyvūnų nuotraukomis ir stebėdavosi šiais nuostabiais gyvūnais.
3. Aš matau – tu matai: tarkim, jūs sėdite kambaryje, į kurį įbėgo katė, vaikas atkreipė į ją dėmesį, jūs žiūrite į katę, vaikas žiūri į katę – tai palanki proga parodyti ženklą „katė”. Rodote į katę, sakote žodį ir rodotę ženklą.
4. Klausimas – noras: mažylis žiūri į suaugusį, kai ko nors nori, kai jam ko nors reikia ar norėdamas ko paklausti bei pasakyti, kaip jaučiasi, pvz. mažius suvalgė visą tyrelę, kurią buvote jam paruošę, o jis žiūri į jus, nes nori dar. Tai yra labai palanki proga parodyti ženklą „dar”. Klausiate ir rodote. Tokiu pavyzdžiu aš išmokiau vaiką prašyti pagalbos ir dabar mūsų namuose žymiai daug kartų labiau pamažėjo zyzimų.
Dar keletą patarimų.
Verbalizuokite savo veiksmus, ketinimus. Jei einate valgyti į virtuvę, sakykite ir rodykite ženklą. Kai jau atėjote, atsisėdote prie stalo – vėl parodykite ženklą. Ir valgymo metu taip pat rodykite ženklą.
Vaikai iš karto neatkartoja ženklų preciziškai. Todėl būkite paslankūs, remkitės kontekstu, kai spėjate, ką mažylis nori pasakyti. Pvz. mano sūnus labai panašiai rodydavo „televizorius“, „dar“ ir „skauda“. Bet kontekstas man padėdavo atskirti sūnaus rodomus ženklus. Todėl aš beveik visada atkartodavau mažiaus rodomus ženklus teisingai, dar labiau pastiprindama jo ne visai teisingą demonstravimą. Jau dabar sūnus „raiškiai“ rodo ką tik aptartus ženklus.
Labai svarbu rodant ženklus aiškiai tarti žodžius. Jei sakote „laivas“ ir rodote „laivas“, taip turi būti visada. Jokių „laivelių“ kol kas nesakykite. Jei „puodelis“, tai ne „puodukas“. Jei „mama“, tai ne „mamytė“. Jei „miegoti“, tai ne „liulia“. Jei „telefonas“, tai ne „alioalio“.
Gali būti, kad išmokęs vieną ženklą, vaikas jį rodys viskam. Tai šaunu. Čia kaip su žodžiu „mama“, kurį vaikas kartoja nebūtinai tada, kai nori mamos. Tai parodo, kad vaikas jau pats nori įvardinti daiktus ir veiksmus, tą daro taip, kaip moka. Su laiku ženklai diferencijuosis.
Vaikas kurį laiką rodys ne daug ženklų, bet įvyks sprogimas. Bus tam tikras senzityvus laikotarpis, kurio metu vaikas mokysis greitai ir daug. Išnaudokite jį. Maniškis, būdamas 1,5 metų, ženklo išmoksta nuo vieno demonstravimo ir jo kasdienio kartojimo. Kartojimas – svarbi sąlyga geresniam išmokimui.
Ženklų rodymas neatima iš jūsų papildomo laiko. Dauguma ženklų rodomi viena ranka. Mamos su nešynėmis abejoja, ar joms būtų tai patogu. Žinoma, nes vaikas nebūna ištisai nešynėje. Sustoti ir apsidairyti aplink, parodyti vaikui gėlę, medį saulę – tai puiku. Kai vaikas bus didesnis, jis jau bus prie pasaulio pripratęs ir domėsis kitais dalykais.
Labai svarbu, kad vaikas žiūrėtų į jus, kai rodote ženklus. Vaikas turėtų būti labai arti jūsų, kai rodote ženklus. Labai didelę reikšmę rodant ženklus turi ir jūsų veido išraiška. Kuo daugiau elspresijos, tuo geriau. Ypač tokiems ženklams, kurie turi be žodžio reikšmės dar ir jausminį atspalvį, pvz. „skauda“, „liūdna“, „verkti“, „šalta“, „mažas“ ir pan.
Jau panorote pradėti mokytis ir mokyti savo mažuosius? Sėkmės. Ir laukite tęsinio.
ŽENKLŲ KALBA GIRDINČIAM VAIKUI (3)
Kada gi vaikai pradeda atkartoti demonstruojamus ženklus? Labai įvairiai. Specialistai įspėja: jei pradėsite mokyti ženklų 10 mėnesių vaiką, jis atkartoti ženklus turėtų tikrai jau sulaukęs 14 mėnesių – priešingu atveju pasirūpinkite vaiko klausos tyrimais. Tyrėjai rašo, kad demonstravimas galimas ir nuo 10 mėnesio. Mano sūnus, būdamas 14 mėnesių, jau rodė septynis ženklus. Kai mažius pradėjo tarti atpažįstamus garsus, jo rodomas ženklas buvo lydimas ir garsais. O kalbos raida, kaip žinia, yra labai individualus reikalas. Sūnytis, sulaukęs 17 mėnesių, jau rodė apie 40 ženklų.
Kas padidina sėkmę?
Sėkmės raktas – pastovumas.
Ir:
Džiaugsmas – išreiškiamas, rodomas;
Atvirumas interpretacijoms;
Atvirumas vaikų iniciatyvoms – vaikai gali patys prigalvoti ženklų, kurie nesutaps su oficialia ženklų kalba, tai nesvarbu;
Būtina išraiška – ekspresija palengvina ženklų išmokimą;
Rodykite ženklus ne tik namų aplinkoje, parodykite vaikui jų didelę pritaikymo galimybę, nebijokite „ką žmonės pasakys“ – kad Jūs žinotumėt, kiek mano vyrui (aš su neišmanėliais neaptarinėju šios veiklos ) tenka klausytis močiučių ir promočiučių baimių, kad mūsų sūnus visai gal nešnekės arba mes jam pakenksime; ypač po matyto reportažo įvyko sujudimas; aš kalbuosi su mums pritariančiais asmenimis, nes turiu įprotį ieškoti man pritariančių individų – taip tiesiog lengviau gyventi; gyvenime ir taip daug pasipreišinimo, ar ne?; smagu, kad mano mama prisijungė prie mūsų iniciatyvos ir labai noriai mokosi ženklų iš savo anūko; nors pradžioje buvo labai skeptiškai nusiteikusi; manau, kad pakeisti savo nuomonę niekada ne vėlu;
Vaikas nori parodyti mums savo pasaulį – būkime atviri tam.
Rašykite apie savo sėkmes ir dalinkitės gerąja patirtimi. Jei kas neaišku – aš Jūsų paslaugoms
Su meile, Ramunė
P.S. laukite tęsinio
Nuotrauka: Daisy