Suaugusieji ir vaikai 1973 ir 2008 metais.

Parašyta 2009 Lapkričio 24 d.

P1090598

Jau, atrodo, labai seniai Jurgita atsiuntė man šį laiškutį (Ačiū, Jurgita!). Patiko, kai perskaičiau, patiko ir šiandien, kai jį vėl prisiminiau. Prisiminiau, nes pliaupė lietus, o aš vedžiau Vilhelmą į jo klasę. Prisiminiau, kad pati eidavau į darželį (tiesa, jis buvo laaabai arti), ne tik į mokyklą. O pirmoje klasėje po pamokų dar važiuodavau į įvairiausius būrelius. Ir aš - joks stebuklas. Mano laikais vaikai net valgyti patys sau pasidarydavo (ar bent jau pasišildydavo). Bet čia tik "uogelės", yra daug didesnių pokyčių...

P.S. Kalbos klaidų vertime netaisiau :D

P.P.S. Iš tiesų norėjau pasakyti, kad perskaičius ir juokinga, ir...graudu.

1. Robertas į klasę su pasididžiavimu atsineša savo naujajį peilį, kurį jis gavo dovanų. 1973: Biologijos mokytojas išsitraukia savo šveicarišką peilį ir kartu su visa klase lygina abiejų peilių charakteristikas. 2008: Policija gauna pranešimą apie tai, jog ginkluotas maniakas - psichopatas įsiveržė į mokyklą. Mokykla apsupama specialiųjų policijos dalinių, Robertas apšaudomas migdomosiomis kulkomis ir be samonės išvežamas į slaptą medicinos įstaigą. Grupė psichologų bendrauja su šokiruotais moksleiviais ir mokytojais. Mokykla uždaroma ir po pusės metų, pilnai perstatyta, su šarvuotais langais bei durimis, atidaroma su pompastiška švente, kurioje dalyvauja vidaus reikalų ministras. 2. Robertas ir Markas susimušė po pamokų. 1973: Klasės draugai dalijasi į dvi palaikančias grupes. Markas laimėjo, iš Roberto nosies teka kraujas. Abu paspaudžia vienas kitam ranką ir problema išspręsta. 2008: Iškviečiama policija, abu muštynių dalyviai areštuojami. Roberto mama rašo pareiškimą baudžiamosios bylos iškėlimui dėl sūnaus kūno sužalojimo. Abu moksleiviai išmetami iš mokyklos, negauna brandos atestato ir negali mokytis toliau. Robertas eina dirbti kroviku, Markas įsidarbina pardavėju Makdonalde. 3. Robertas pamokose neramus, savo plepalais trukdo mokytis kitiems. 1973: Robertas paliekamas po pamokų, jam skiriamas klasės sutvarkymas be eilės. Po to jis pamokose sėdi ramus ir netrukdo kitiems. 2008: Gydytojų grupė diagnozuoja Robertui sunkų "susilpnėjusio dėmesio sindromo" atvejį. Jam rytais ir vakarais leidžiamos didelės dozės raminančių vaistų, po kurių Robertas lieka priklausomas nuo jų. Pamokose jis sėdi apatiškas, bet už tai niekam netrukdo. Mokykla gauna papildomą mokyklos psichologo etatą ir padidintą finansavimą, skirtą paaugliams, kenčiantiems nuo psichinių nukrypimų. 4. Žaisdamas futbolą Robertas netyčia išmuša lango stiklą, už ką nuo tėvo gauna sprigtą į kaktą. 1973: Draudimas apmoka nukentėjusio žmogaus nuostolius, Roberto kasdieniniai kišenpinigiai laikinai sumažinami dvigubai. Dabar Robertas žaidžia daug atsargiau. 2008: Kaimynė, mačiusi įvykį ir Roberto tėvo sprigtą parašo pareiškimą policijai apie žiaurų elgesį su vaiku. Roberto mama teisme liudija kad vaikas prieš metus iš tėvo patyrė analogišką smurto atvejį (sprigtą). Roberto tėvui uždraudžiama 10 dienų grįžti į butą. Psichologas tiria jaunesniąją Roberto seserį ir nustato, jog ji taip pat analogiškai buvo nukentėjusi nuo tėvo. Roberto mama išsiskiria su vyru, Robertas dar keletą metų yra stebimas psichologų. 5. Achmedas blogai moka vokiečių kalbą ir dėl to jis neišlaiko 8 klasės egzaminų bei paliekamas antriems metams. 1973: Achmedas vasarą mokosi papildomai, daugiau leidžia laiko su vokiškai kalbančiais draugais. Kitais metais jis be problemų išlaiko visus egzaminus ir tęsia mokslus toliau. 2008: Achmedo byla perduodama lygių teisių komisijai. Spauda, pasipiktinusi mokyklos administracija, teigia jog "vokiečių kalba nėra pasaulinė kalba ir ne visi privalo ją mokėti". Achmedo byla pateikiama kaip augančios nacionalinės neapykantos bei rasinės diskriminacijos pavyzdys. Visuomenės spaudimu mokykla surengia pakartotinus egzaminus Achmedui pagal 3 klasės mokymo programą, kuriuos Achmedas šiaip ne taip išlaiko. Toliau mokytis Achmedas negali, jis negauna mokyklos baigimo atestato, nemoka vokiečių kalbos ir verčiasi atsitiktiniais darbais. 6. Gegužę klasės išvykos į gamtą metu Robertas išsitraukia fejerverką, kurį išsaugojo nuo Naujųjų metų ir iššauna jį į skruzdėlyną. 1973: Žuvo kelios dešimtys skruzdėlių iš skruzdėlyno, kuriame gyveno 4376295 skruzdėlės. Mokytoja paaiškina vaikams ką Robertas padarė blogai. Robertas pasižada daugiau to nebedaryti. 2008: Apie įvykį sužino GreenPeace organizacija. Į reikalą įtraukiamį vietinė gyvūnų apsaugos organizacija, žaliųjų partijos skyrius, nepilnamečių reikalų inspekcija ir kriminalinė policija. Robertui nustatomas "antisocialinio elgesio sindromas", piromanijos sindromas ir polinkis į smurtą. Roberto tėvai, brolis bei sesuo turi praeiti šeimyninės psichoterapijos kursą. Roberto tėvų bute daroma krata ir ieškoma daiktų ir medžiagos, propaguojančios smurtą. Konfiskuojamas Roberto kompiuteris, nes jame aptiktas instaliuotas "Counter Strike". Byla perduodama "Kovos su terorizmu skyriui" ir Roberto tėvui, pagal specialybę lakūnui, uždraudžiama pilotuoti lėktuvus iki gyvenimo pabaigos. 7. Krepšinio rungtynių metu Robertas suklumpa ir nusidęskia mažutę skiautelę odos nuo kelio. Mokytojas pribėga prie berniuko, pakelia jį ir nuvalo ašaras. Po to jis nuveda vaiką prie teisėjų staliuko, užklijuoja žaizdelę pleistru ir keletą minučių pasėdi šalia ramindamas Robertą. 1973: Po kelių minučių Robertas nusiramina ir grįžta į aikštelę baigti žaidimo. 2008: Jaunasis mokytojas nedelsiant atleidžiamas iš darbo už "seksualinį priekabiavimą mažamečio atžvilgiu". Užvedama baudžiamoji byla, kuri tęsiasi 3 metus. Visus tuos tris metus mokytojui uždrausta dirbti su vaikais ir jis dirba taksistu.

KĄ MANOTE JŪS?



Iš tiesų, Laura, suaugusieji ir vaikai vertina laiką per visai kitą prizmę. Aš labai gerai prisimenu savo vaikystę iki "perestroikos": mano tėvai (žinoma, su manimi) labai daug keliavo, išmaišėmė vos ne visą tuometinė tarybų sąjungą...buvo labai labai gera ir visai neatrodė, kad traukiniai prasti ar trūksta oro kondicionierių...buvo tiesiog pasakiška ir nepakartojama. Bet labiausiai tikriausiai todėl, kad jaučiausi labai laiminga su mylinčiais tėvais...

Dėl nelaimės atvejų: Tarptautinėse mokyklose vienas iš kriterijų atestuojant mokyklą yra būtent tai, kaip jie elgiasi paleidus gaisro sireną (visada ją paleidžiam, kai lankomės mokykloje, kurią reikia įvertinti). Todėl visose Tarptautinėse mokyklose nuolat vyksta pratybos, kaip vaikams elgtis gaisro ir pan. metu. Kiek teko klausti draugių Lietuvoje, tai jų vaikams tokių pratybų nėra. Ne tik apmaudu, bet ir nesaugu :(

Austėja Landsbergienė
2009 11 25 00:17

Kiekvienas laikas savaip žavus, o tą žavesį supranti tik... tuo laiku gyvendamas ir, kas svarbiausia, išgyvendamas tikrus jausmus, o ne skubėdamas, lėkdamas ir atidėliodamas gyvenimą "iki atostogų", "kai vaikai paaugs", "kai tapsiu skyriaus vadovu" ir pan. Kada tas laikas buvo? Ėgi vaikystė. Ir studentavimas dar. Tas laimės suvokimas nepriklauso nei nuo valstybės politikos (laisva ar nelaisva ta mūsų šalis - dūkstant su kiemo chebra tikrai mažai rūpėjo), nei nuo materialinės gerovės (kai dabar prisimenu kepamų bulvių kvapą bendroje studentų bendrabučio virtuvėje, kai iš vienos keptuvės pamaitindavome ir savo kambarį, ir pas mus pavakarieniauti nuolat atklystančius bernus istorikus iš kito aukšto, tai, rodos, mano dabartinė išpuoselėta moderni virtuvė ir gurmaniškos salotėlės nė iš tolo neprilygsta tai anai pilnatvei prieš gerą dešimtmetį).

Tikiu, kad dabartiniams vaikamsir tie 2008-ieji po 15-20 metų atrodys tiesiog super. Nors mums dažnai - juokas pro ašaras.

Beje, palyginimas iš mano patirties :)

Kai dar dukra lankė darželį, pas juos būdavo smagiai švenčiamos Užgavėnės: vaikai persirengdavo čigonais, eidavo vieni pas kitus į grupes, šokdavo, dainuodavo. Pareina manoji po tokių Užgavėnių ir klausia, kaip gi mano darželyje būdavo švenčiamos Užgavėnės. Atsakiau, kad... tokios šventės nebuvo ir tiek. Tada ji klausia: o kokia šventė pas jus buvo, kad taip iš grupės į grupę vaikščiotumėte? Galvojau galvojau - neprisiminiau nieko tokio nepaprasto ir ypatingo, išskyrus... civilinės saugos pratybas, kai kažkada buvo visuotinai imituojamas oro pavojus (bent jau mūsų mieste), tai mums, darželinukams, su auklėtojom, per avarinius išėjimus reikėjo eiti į kažkokias kitas patalpas. Tą ir papasakojau dukrai. PO to teko ilgai aiškinti, kodėl tuo metu taip kruopščiai buvo ruošiamasi karui, o kitą dieną, eidama į darželį, ji... ėmė ir apsiverkė: sako, mūsų tai dabar niekas nemoko, ką daryti, jei prasidės karas, reiškia, mes visi nežinosime, kur slėptis ir žūsime. Po to dar ilgai ilgai, ne vieną dieną tekdavo ją vis paraminti, kad dabar tokio karo nebus... Nors, prisipažinsiu, ramindavau ne visai švaria sąžine. Vis dėlto tos pamokos buvo naudingos. Esu iš Jonavos ir jau buvau paauglė kai įvyko garsioji "Azoto" avarija ir buvo evakuotas visas miestas. Reaguota labai operatyviai, žinia apie nelaimę pasklido kai mes buvom mokykloje, iškart žinojom, ką reiškia sirenos, kur eiti, ką daryti. Dabar, įsivaizduoju, panašios nelaimės atveju būtų daug daugiau sumaišties...

Laura
2009 11 24 23:28

Man juokinga :D Labai juokinga :) Bet... taip jau yra... Iš didelio rašto išeinama iš krašto :)

Gintarė
2009 11 24 17:44

Alice, labai Tau pritariu. Tai, kas parašyta šiame straipsnelyje, labai tendencinga.
Visai neseniai dar mama buvo atsiuntusi tokį laiškutį, kodėl, tarkim, jų karta gali ilgėtis vaikystės. Ir visada galima faktus pakreipti savo naudai :) Ir visada galima parašyti taip, kad atrodytų, jog praeitis - idealus laikas Gyvenimui. Dar Sokratas sakė, kad jaunimas išsigimsta :D Aš kažkaip visada tai prisimenu, kai noriu pasakyti, kad "mano laikais" kažkaip buvo taip arba anaip. Iš tiesų tai "mano laikais" kažkas buvo smagiau, o kažkas - tikrai ne. Taip buvo ir mūsų tėvams, taip bus ir mūsų vaikams.

Man patinka dabartis:
a) turime galimybę keliauti, kur norim, mokytis, kur norim; turim galimybę turėti nuosavybę, pradėti savo verslą ir t.t. ir pan.
b) turime Laisvę. Dievulėliau, juk Lietuva - nepriklausoma valstybė!
c) turime kompiuterius ir internetą (man jie - visai ne baubas, o draugas)
d) anksčiau darydavo cezarį skersai ir negalėdavai turėti daugiau dviejų vaikų;
Žinoma, dar visa tai, ką išvardino Alice ir dar daug daug daugiau...Aišku, kad gali būti DAR geriau, bet nėra jau taip blogai :D

Austėja Landsbergienė
2009 11 24 17:28

Alice, del dirzo sutinku. Del normalesnio poziurio i negalia, cia Lietuvoje, - na, gal vos vos geresne situacija... Poziuris i vaikus ir dabar sioje visuomeneje, kaip i rupesti, nasta, deja deja.... del knygu per daug nediskutuosiu, bet per dabartine ju gausa nieko doro negali rasti :)
Na, dabar kalba apie vystymo stalus tualetuose, bet tik kalba, ju vis tiek nera. O mano mama sake, kad kai mes su sese buvom mazos, poliklinikose tikrai buvo vystymo stalai, o dabar ne visose, bent jau musiskej nera :(
Nezinau, as vis tiek noreciau gyventi praeity, kazkaip joje buvo daugiau dvasingumo, idejos ir tikejimo. O gal taip tik atrodo, kai ziuri is nudienos...

Vaida
2009 11 24 17:12

Na, cia juk labai jau tendencingas palyginimas. Suprantu, jog tai del juoko, tad todel gal nereiketu peikti dabarties?

As noreciau paagituoti uz dabarti:

1973 vis dar buvo norma savo vaikus aukleti dirzu, dabar- bent jau kalbama, jog tai NERA norma. Nors sioje srityje pasaulis dar turi daug ka nuveikti (http://3.bp.blogspot.com/_wuLLhYF1lSw/SdNc89VWeWI/AAAAAAAAAbY/wtmWybZt1Gk/s1600-h/barnens+v%C3%A4rldskarta.jpg pazymetos salis, kuriose uzdrausta musti vaikus)

Vaiku mirtingumas mazeja, musu visuomeneje atsirado normalesnis poziuris i negalia (1995 ratifikuota vaiku teisiu konvencija).

Pakito poziuris i vaikus- vaikai dabar- individualybes, o ne kolektyvo sudedamosios dalys.

nezinau, kaip buvo 1973,kadangi gimiau siek tiek veliau, bet mano vaikysteje truko knygu knygynuose (pamenu, kaip tetos pirkdavo po keleta, o po to dalindavo pusseserems), zaislu. Pamenu, kaip skaitau Dz. Rodario "Tortas danguje" ir bandau isivaizduoti visus tuos skanumynus aprasytus.

1973 itariu nebuvo net kalbos apie vystymo stala tualetuose, nei apie viesa vaiko maitinima krutimi. Neturejo tuometines mamos tokiu dosniu motinystes atostogu...

Alice
2009 11 24 16:56

As labai dziaugiuosi, kad augau kada augau. Kad zaisdavom kieme iki velumos ir klausdavom praeiviu kiek dabar valandu. Kad buvo kiemo "chebra", kuri mums buvo pati geriausia ir gerokai geresne nei gretimo. Kad patys vaziavom autobusu i kita miesto gala i bureli, muzikos ar dailes mokykla, kad susimusdavom, susibardavom ir vel draugaudavom. Man patiko nerasytas garbes kodeksas, kai labai daug ka reiske sazine. O gal tie laikai buvo tokie geri, nes tai butent mano vaikyste?... Is tiesu labai gera tema pamastymui, kas gera ir bloga buvo tada, o kas dabar.

Jurgita
2009 11 24 16:47

Labai gerai per tokius palyginimus pasimato, kaip iškrypsta visuomenė... :/

Agnė
2009 11 24 16:27

Perskaiciau ir supratau, kad labai noreciau gyventi 1973-iasiais.......

Vaida
2009 11 24 15:33

As irgi pamenu kaip vos grize is darzelio/mokyklos visa diena iki tamsos maldavomes lauke. As gyvenau visai salia turgaus tad ten praleisdavom tikrai daug laiko. Be to, daznai eidavome i miskeli (apie 20 min kelio) zaisti namu.. Jetus dabar galvoju kad kas toki maza vaika isleistu sitaip..

ZD
2009 11 24 14:42

o as is savo vaikystes labiausiai pasiilgstu kai po pamoku ziema su rogutem iki tamsos maldavomes lauke...raudonais zandais, permirkusiais rubais, ale laimingi ir sveiki...snargli i rankove ir varai toliau...o dabar? vaikai geriausiu atveju valanda per diena pabuna lauke, nes visa kita laika praleidzia prie kompo :( anksciau i mokykla nesdavomes sumustini, o dabar - kramsnoja cipsus...tai ko tada stebetis, kad vaiku ir paaugliu imunine sistema nusilpus, kimba visos ligos, alergijos ir t.t. graudu is tikro...

Danguole
2009 11 24 12:37

ir neturejom mes jokiu mobiliuju...

Alice
2009 11 24 12:18

Na del kai kuriu pokyciu gal ir juokinga, bet kiti- man labai prie sirdies. Tai, kad ya specialus planai kaip elgtis su patyciomis,prievarta, manau, yra labai teigiamas dalykas vietoj to, jog nurasyti "Baisiai cia, pakraujuoja ir praeis"

Nors mano mazius dar tikrai mazas, as jau pradejau galvot, kaip bus kaip jis paaugs. Puikiai pamenu ta vasara, kai baigiau darzeli. Tada vesdavau savo mazesne sese i darzeli ir parvesdavau namo. Atsimenu, kaip tevelis laike "instruktaza", kaip reikia uzrakinti ir atrakinti duris (pamenat, raktus ant gumytes aplink kakla). Mokino, kaip dujine uzsidegti (specialiai nupirko toki ziebtuveli) ir isjungti. Atsimenu, kad visi mano sumustiniai buvo labai labai stori, nes niekaip nesugebejau normaliai duonos atriekti. Papasakoju savo draugas ne lietuviams, tai jie tik galvomis kraipo. O juk ne tik namie pati buvau, bet ir i visokius burelius pati viena vazinedavau, pradejusi mokykla. I baseina per visa miesta autobusu, i dailes mokykla.. tevai duodavo pinigeliu nuolatiniam bilietui ir vaziuodavau ;-) Atsimenu, jog tevai daznai skambindavo namo patikrinti, ar viskas gerai. Dabar pagalvoju, jog labai pabijociau vaika taip palikti, bet bet.. Uztat savarankiskumo tai su kaupu turejom, ar ne?

Alice
2009 11 24 12:17

 

Registracija į Šeštadieninę mokyklėlę

"Mažasis mokslininkas" jau prasidėjo!

Daugiau informacijos ČIA