Nežinau, kaip jums, bet man pati sunkiausia vaikų auginimo dalis yra jų maitinimas. Rimtai. Vat kaip tik vakar viena draugė sako: parašyk tinklaraštyje apie tai, kas tau nesiseka. O nesiseka man virtuvėje ir susitarti, kad Augustas valgytų. Pavyzdžiui, Gabrielius daug lengvesne galva sugalvoja, ką gaminti ir daug lengvesne ranka gamina. Ta pati draugė paklausė: o tai ką, NIEKADA nevalgot pusfabrikačių? Valgom! Ir varškėčių (man ypač patinka su uogom), ir koldūnų (tų – kai norim – tai perkam, nes gaminti koldūnus – na, jau ne!), ir gnočių… Tik vat kad – ypač čia, Belgijoje, labai retai. Maždaug kartą-du per mėnesį. Ai, dar picas mėgstam. Tai gal kokius tris-keturis tada 😀

Augustas yra maisto neofobikas – jeigu jam maistas atrodo keistas, na, ir šiaip naujas ir „įtartinas” – nebando. Ir apskritai nenori bandyti. Pagal visą terminologiją išrankus yra tas, kuris žino skonį, bet renkasi nevalgyti, tačiau Augustas dažnai net skonio nežino!

Sakoma, kad neofobikų mamos dažnai būna neofobikės, o vat štai išrankumas signalizuoja (be tiesiog maisto nemėgimo) ir maištą prieš tėvus/dėmesio reikalavimą. Mokslininkai mano, kad neofobikai išmoksta  – bet retai – išbandyti vis naujų patiekalų. Iš patirties sakau, kad jie teisūs, ir tas bandymas su amžiumi lengvėja, bet sunkiai! O išrankuoliai, pasirodo, dažniausiai šį reikalą išauga.

Ką daryti tėvams? N straipsnių, kuriuos teko skaityti, siūloma:

– Tiekti įvairų maistą, tačiau nereikalauti, kad vaikas valgytų, ne(si)pykti ir nepapirkinėti;

– Patiems valgyti taip, kaip norime, kad valgytų vaikas;

– Jeigu vaikas ką nors mėgsta, neapkrauti to maisto tuo, ko jis nemėgsta;

– Tokius vaikus nuolat stebėti (kad nenusilptų, kad nepritrūktų reikalingų medžiagų);

– Tokiems vaikams – skirtingai nei „normaliems” valgytojams – reikia nuolat duoti vitaminų;

– Maistas jokiu būdu neturi būti apdovanojimas;

– Neskirstykite maisto į „sveiką” ir „nesveiką”. Geriau įvardinkite tai, ką gero vaikas gauna iš maisto. Pavyzdžiui, mėsa – baltymai, pieno produktai – kalcis, vaisiai ir daržovės – antioksidantai (plaukų ir odos grožis:)) ir pan.

– AT-SI-PA-LAI-DUO-TI tėvams. Kuo labiau susierzinę ir įsitempę tėvai, tuo dažniau vaikas atsisakys valgyti.

Taiiip. Mes:

– Gyvename „bangomis”: tai apsisprendžiame, kad jau nereikalausime, kad bent pabandytų, ale kai banga pasiekia epogėjų, ir vaikas nebevalgo net to, ką paprastai valgydavo, vėl pasirenkame griežtos rankos politiką. Visiškai nenuoseklu ir nepedagogiška.

– Pykstamės. Kai tik atsisėda prie stalo, susiraukia. Mano pyktis proporcingas gaminto maisto laikui.

– Papirkinėjame. Jeigu žinome, kad koks nors desertas „suveiks” ir jo turime – dažnai pasakome, kas bus desertui (ačiūdiev, nepapirkinėjam bent jau kitom privilegijom…)

– Aš esu tokia pati, todėl kalbėti apie elgesio modeliavimą – beviltiška. Kartais – pamačiusi naują maistą – žiaugčioti pradedu. Bandau retai. Renkuosi maistą pagal tai, kaip jis atrodo. Ir dar nevalgau svogūnų, mėsytės lašinukų (ir lašinių), silkės…sąrašą galiu tęsti.

– Vis išsprūsta, kad „tai sveika” arba „tai nesveika”, „šlamštas” ir pan. Ėt.

– Atsipalaiduoti??? Aš jau devyneri metai įsitempus! 😀

Kita vertus, džiaugiuosi, kad gaminame maistą namuose ir bent kartą dienoje valgome visa šeima drauge.

Ir dar (čia patarimai, kuriais vadovaujamės):

– Leidžiame vaikams valgyti tiek, kiek nori. Pastebėta, kad jei tėvai liepia suvalgyti viską arba jei tėvai draudžia valgyti, kai vaikas nori, yra didesnė tikimybė, kas vėliau vaikas susirgs anoreksija/bulimija, sutriks jo normali raida, medžiagų apykaita ir pan.;

– Namuose turime sveiko maisto ir beveik neturime nesveiko. „Ant akių” turime obuolius, bananus, riešutus, džiovintus vaisius, vaisių tyreles, jogurtą ir pan. Užkandžiavimo neskatiname, bet jei vaikas išalkęs, gali suvalgyti, tarkim, jogurtėlį. Sausainius ir visas kitas gėrybes išgyvendinome iš namų po to, kai vaikai įniko į saldumynų lentyną virtuvėje. Kai nėra – širdies neskauda 🙂

– Pasidžiaugiame, kai vaikai valgo „sveiką” maistą, kuris yra naudingas (naudingesnis) organizmui. Pavyzdžiui, Vilhelmas dabar labai stengiasi visą laiką valgyti sveiką maistą ir kartais net atsisako kokio nors, pavyzdžiui, pyrago. Nežinia, ar jis tiesiog jo nenori ir nori mums pasirodyti :), ar iš tiesų galvoja apie tai, ką į save krauna!

– Stengiamės rasti alternatyvas. Pavyzdžiui, bulvytes fri kepame orkaitėje.

– Bent kartą dienoje susėdame valgyt drauge. Žinoma, būna vakarų, kai taip nebūna, tačiau jie – išimtys. Tyrimai rodo, kad šeimose, kurios valgo drauge, vaikai auga sveikesni ir…turi mažiau elgesio problemų. Verta bandyti, nes, kaip sakant, visų paauglystė artėja 🙂

– Valgykite porcijomis. Išmoksite valgyti saikingai, nepersivalgysite. Nepamirškite, kad sotumo jausmas ateina šiek tiek vėliau.

– Leiskite vaikams apsispręsti, ką jie valgys. Va, šitas mums labai lengvas su Vilhelmu, Morta ir Gertrūda. Būna, kad, tarkim, Vilhelmas nenori salotų. Tačiau žinom, kad kitą dieną jų norės, todėl tądien ir nededame. Juk ir jūs renkatės tai, ko norite, ar ne? Arba Morta, būna, pasako, kad nenori bulvių. Ir nededam. Juk, kaip sakant, vakarienė yra ŠEIMOS, todėl visi gali priimti šiokius tokius sprendimus.

– Niekada nemanome, kad mūsų vaikai „per stori”,  „per ploni” ar jiems kažko „trūksta”, jei taip nesako pediatras. Net nežinau, kaip taip pavyko, bet vat pavyko. Jeigu jaudinamės dėl jų sveikatos, einame pas pediatrą, kuris padaro tyrimus ir pasako, kaip yra iš tiesų. Beje, dažniausiai (kol kas visus kartus) būna viskas gerai 🙂

Šiaip – kai pagalvoju – kokie išradingi yra tėvai! Man labai patiko kaip viena mama sugalvojo, kaip padaryti, kad jos vaikai PATYS susidėtų pietus į mokyklą. Ir ne tik susidėtų, bet ir sveikus, pagal maisto piramidę!

Kadangi ši tema man aktuali, tai jau apie nevalgiukus esu rašiusi:

Skanaus savaitgalio!