Šiandien perskaičiau straipsnį Bernardinuose apie vaikų mokymą namuose. Turiu pasakyti, kad straipsnyje gausu netikslių teiginių. Juos pastebėjau todėl, kad pati nemažai domėjausi vaikų mokymu namuose (būtent JAV) ir pažįstu bent tris šeimas, kurios savo vaikus apsisprendė ir mokė namuose. Taigi pati tą sistemą „čiupinėjau” ir susidariau nuomonę ne iš kieno nors pasakojimo, o pati visa tai pamačiusi.
Į smulkmenas nesileisiu, tačiau iš esmės noriu pasakyti, kad mokymą namuose pasirenka toli gražu ne tik katalikai. Ir ne tik dėl to, kad mokyklose pateikiama evoliucijos teorija 😀 Be to, vadovėlius leidžia ne tik katalikiškos organizacijos. Žodžiu, tokį mokymą pasirenka toli gražu ne vien tik tikintys. Ir nebūtinai dėl straipsnio autorės išvardintų priežasčių. Ką apie vaikų mokymą namuose manau aš, rašiau šiuose straipsniuose:
Noriu mokyti savo vaiką namuose. I dalis.
Noriu mokyti savo vaiką namuose. II dalis.
Tikiuosi, kad jie praplės akiratį ir paskatins diskusiją, nes apie tai pastaruoju metu labai daug galvojame: juk iš tiesų lietuvių kalbos ir kultūros savo vaikus mokome namuose, ir jie, grįžę į Lietuvą, turės integruotis į lietuvišką mokyklą. Ir tai – ne juokas.
Abu su vyru pastebime, kad savo vaikų mokymas – ne darbas mokykloje. Be to, tie vadovėliai, kurie tinka darbui su klase, visai netinka individualiam darbui. Žodžiu, iš tiesų nėra lengva. Ir tai – tik lietuvių kalba. Ką reiktų daryti, jei norėtumėme vaiką mokyti namuose? Iš tiesų Lietuvoje gi gali vaikas mokytis namuose (yra atvejai, kai pas vaiką ateina pedagogai), tačiau ar gali jį mokyti tėvai? Manau, kad tai klausimas, vertas minčių…
Iš tiesų – labai įdomu būtų išgirsti jūsų nuomonę…bet perskaitykite visus tris straipsniukus!