„Nuo antikinių tragedijų ir Shakespeare’o laikų žiaurumas ir žudynės lydi vos ne kiekvieną scenos kūrinį, ir, kiek mes nesmerktume, neburnotume – vis viena net ir kasdieniame gyvenime kriminalines žinias, dramatiškas scenas, muštynes ir gaudynes per TV stebime būdami padidintos įtampos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad smurtas gražus tik scenoje“, – teigia režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Menininkė ragina visuomenę atkreipti dėmesį į smurtą patiriančius žmones ir to pasekmes bei kviečia apie tai kalbėti visiems atvirame, nemokamame renginyje–diskusijoje „Tvirta mergaitė,“ kuri vyks lapkričio 10-ąją 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).
Diskusijoje kartu dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Apie būsimą diskusiją ir smurto temą mene bei gyvenime – pokalbis su „Vilnius City Opera“ meno vadove, režisiere Dalia Ibelhauptaite.
– „Vilnius City Opera“ Vilniuje labai išraiškingai patraukė praeivių dėmesį – krauju pasruvusiais manekenais. Ką norėjote šia efektyvia menine instaliacija pranešti?
– Jau eilę metų, imdamiesi temų kūrybai, stengiamės, kad jos atkreiptų dėmesį į mums patiems labai aktualias socialines ar moralines temas, priverstų susimąstyti. Tai, manau, yra svarbiausia „Vilnius City Opera“ misija – būti ne malonia pramoga, o savo darbais, jų vieša reklama kelti diskusiją visuomenėje apie tai, kas skaudžiausia, kas nepatogu.
– Kalbėdami apie tai, kas yra skaudu ir nepatogu, turbūt sulaukiate ir prieštarų, pasipriešinimo?
– Mes dažnai sulaukiame nepasitenkinimo iš labiau konservatyvių visuomenės atstovų – mes jiems trukdome ramiai ir patogiai gyventi.
Akcija instaliuoti krauju pasruvusius manekenus buvo įkvėpta G. Verdi operos „Trubadūras“. Ja norėjome priversti praeivius sekundei sustoti pagalvoti: ar šiandien toks vaizdas dar gali šokiruoti? Ar kasdieniai smurto vaizdai neatbukino mūsų jautrumo? Ar mes pastebime šalia mūsų kenčiantį žmogų?
Taip jau yra mūsų amžiuje, kad žodžio galia yra mažesnė negu ryškaus vizualo…
– Akivaizdu, kad tokiu vizualu pasiekėte tikslą, nes tai buvo padaryta tikrai efektyviai. Kodėl norėjote atkreipti dėmesį į šias problemas būtent dabar?
– Dažnai šiuolaikinis smurtas nėra vien fizinis. Psichologinio smurto pasekmės yra žymiai sunkesnės ir ilgesnės. Tuo labiau, kad tokia prievarta nėra viešai matoma. Apsidairykime aplinkui: ar mus supantys žmonės nėra sužaloti viduje? Smurtas prieš moteris dažnai yra arčiau nei mums atrodo. Tai gali būti mūsų kaimynė, kolegė ar liūdnai atrodanti autobuso laukianti močiutė.
– Kadangi tai nėra matoma, dažnai net neįsivaizduojame, kokio masto tai problema…
– Tikrai taip. Tyrimai rodo, kad net 63 proc. Lietuvos moterų patiria smurtą šeimoje. Palyginkime: Anglijoje tokių moterų yra 16 proc., Prancūzijoje 20–50 proc.
„Vilnius City Opera“ šį sezoną bendradarbiauja su Pagalbos moterims linija, viešindama jų informaciją ir skatindama visuotines diskusijas apie mažai aptariamas smurto temas. Paprasti faktai sužinoti iš Pagalbos moterims linijos įkvėpė visas mūsų akcijas – juk kasmet Lietuvoje net 40 000 moterų bando paskambinti į Pagalbos moterims liniją, kuri pajėgi atsiliepti daugiausia į 8 000 skambučių, o kiek dar net nepaskambina…
Kasmet visame pasaulyje lapkričio mėnesį minima 16 aktyvumo dienų, kurių metu skatinama susimąstyti apie smurtą prieš moteris. Todėl dabar, repetuodami savo naujausią premjerą – C. Debussy operą „Pelėjas ir Melisanda“, sukūrėme dar vieną akciją–instaliaciją – praėjusį šeštadienį Vilniuje, Alumnato kieme, kabėjo „kalbančios“ suknelės. Skirtingų medžiagų, stilių moteriški rūbai pasakojo skirtingas smurto prieš moteris istorijas. Kiekvienas specialiai atrinktas drabužis turėjo savo pasakojimą, kurį sostinės gyventojai ir svečiai galėjo čia pat perskaityti. Ši instaliacija visas 16 dienų keliaus po įvairias Vilniaus vietas.
– Minėjote, kad pradėjote bendradarbiauti su Pagalbos moterims linija. Kas paskatino šį bendradarbiavimą?
– Baisi padėtis Lietuvoje ir faktai. Ne paslaptis, kad kino ekranuose, televizoriuose ir scenoje smurtas magiškai pritraukia ir įtraukia. Nuo antikinių tragedijų ir Shakespeare’o laikų žiaurumas ir žudynės lydi vos ne kiekvieną scenos kūrinį, ir kiek mes nesmerktume, neburnotume – vis viena net ir kasdieniame gyvenime kriminalines žinias, dramatiškas scenas, muštynes ir gaudynes per TV stebime būdami padidintos įtampos. Tačiau labai svarbu nepamiršti, kad smurtas gražus tik scenoje, o gyvenime herojus reikia išgelbėti.
Mes, nagrinėdami operų siužetus, randame labai panašių epizodų. Tai teatras. O Pagalbos moterims linija turi nemažai realių istorijų, dar daugiau stulbinančių ir šiurpinančių… Norime jas viešinti. Kad žmonės suprastų, kad tai, kuo jie domisi kaip meniniu siužetu, yra tikra! Yra su mumis!
Tikimės, kad visos šios istorijos paskatins žmones suprasti, kad smurtas prieš moterį turėtų būti tabu. Galbūt daugelis smurtą šeimoje kenčiančių moterų bijo apie tai kalbėti, o perskaitytos istorijos padės joms suvokti, kad pasaulyje jos nėra vienintelės ir kad tokioms moterims egzistuoja nemokama pagalba.
– Padrąsinimas, palaikymas, supratingumas, parodymas, kad tos moterys turi kur kreiptis – jau vien dėl to verta kalbėti apie kovą su smurtu prieš moteris. Ir suprantama, kodėl apie tai reikia kalbėti nedelsiant – juk tos šeimos tokioje aplinkoje augina vaikus, jaunąją kartą.
– Išties kuo ilgiau tylime, tuo blogiau. Kenčiančias mamas, tetas, mokytojas stebi vaikai – mergaitės ir berniukai – ir iš tų situacijų mokosi. Vaikai yra žymiai pastabesni negu mums atrodo, todėl neturėtume jiems rodyti neigiamų pavyzdžių ir toleruoti to, kas yra netoleruotina.
Štai, kad ir tokia istorija iš tikros šeimos gyvenimo viename Lietuvos miestų:
„Aš tiesiog pavargau, labai pavargau… Kūčių vakaras, jau visiems suruošiau dovanas, turim eiti pas anytą, bet aš nenoriu, negaliu. Jau 20 metų gyvenu su savo vyru, vaikai suaugę, o aš jaučiuosi tokia pavargusi…
Žinot, sėdžiu dabar vyro medžioklės kabinete. Priešais mane guli jo ginklas. O kas, jei pasitikčiau grįžtančius vaikus su tuo šautuvu? O po to ir pati nusišaučiau?
Mano vyras… Jis laiko mane lyg savo kaline: tikrina visų pirkinių čekius, išbara mane, jei ką nors ne to nupirkau ar buvau kitoje parduotuvėje, negu jam atrodo tinkama. Būna, naktimis grįžęs iš medžioklės mane pažadins ir lieps aiškintis, kodėl jo draugai apie mane taip gerai kalba…(verkia)
O aš… ką aš galiu padaryti? Nieko. Savo pinigų neturiu, išvykti kur neturiu, o ir jo bijau – vis viena ras… Jaučiuosi visiškai bejėgė, niekam nereikalinga, nesvarbi, nematoma, nemylima… (verkia) Ir dėl vaikų labai pergyvenu, tėvas jų visai nevertina, žemina.”
– Tokias istorijas net sunku komentuoti. Panašu, kad jums ši tema ir asmeniškai labai jautri.
– Manau, kad menininkas neturi nužudyti praeivio naktyje už kampo tam, kad galėtų apie tai turėti nuomonę. Aš asmeniškai neturiu jokio sąlyčio su šia tema, nes tiek augant vaikystėje, tiek savo dabartinėje šeimoje nemačiau ir negirdėjau nieko panašaus. Bet aš stebiu pasaulį, kuriame gyvenu, žmonių bendravimą aplink mane, ir daugelis dalykų mane labai jaudina.
– Kaip manote, kas turi įvykti, nuo ko turi prasidėti pokyčiai, kad nebūtume abejingi šalia vykstančiam smurtui, kad vis mažiau tektų girdėti apie smurtą patyrusias, palaužtas moteris?
– Visų pirma turėtume pradėti nuo savęs. Turime netoleruoti grubaus elgesio, kalbėti atvirai tarpusavyje apie tai, kas mus žeidžia, kas skaudina. Patys turime neprovokuoti smurtą sukeliančių situacijų – dažnai psichologinis spaudimas ir psichologinis smurtas išauga į fizinį. Pasižiūrėkite, kaip kai kurie žmonės elgiasi su savo vaikais? Šiais laikais raganomis ir baubais nelabai kas gąsdina…
Svarbiausia gyvenime yra gerbti ir mylėti vienas kitą – ir tai prasideda dar vaikystėje. Jeigu vaikas nemato to nuo mažų dienų, tai vėliau jam sunku… Jis juk nori nenori modeliuoja viską savo tėvų pavyzdžiu.
Kartoju: smurtas gražus tik scenoje – gyvenime herojus privalome išgelbėti.
Nemokamas Pagalbos moterims linijos telefono numeris – 8 800 66366.
Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).
Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).