Grįžti į blogą
liepos 07

„Volungė“ - Lietuvos mokyklų atspindys???

Kuo toliau, tuo įdomiau stebėti, kaip rutuliojasi reakcija į įvykį „Volungės" pradinėje mokykloje. Ir įdomiausia skaityti ne straipsnius, o jų komentarus. Teisybę pasakius, iškart - išgirdus apie įvykį - perbėgo mintis: kažkas čia meluoja! Juk negali vieni sakyti, kad vaikas buvo kito žiauriai sužalotas, o kiti - kad tas „kitas" tik (!) pasikarščiavo. Beje, netinkamai pasielgusio vaiko mama teigia, kad vaikas buvo skriaudžiamas. Kiek mūsų esame patyrę, ką reiškia būti skriaudžiamiems? Ar esate kada buvę patyčių objektu? Jeigu jūsų kas nors paprašytų į tai pažvelgti ne dabartinėmis - jau suaugusiojo - akimis, o akimis to skriaudžiamo vaiko, kuriuo kažkada buvote, įdomu, ką pasakytumėte? Jokiu būdu neginu agresijos proveržių ir nemanau, kad jie turi būti leistini ir pateisinami. Tačiau lygiai taip pat nemanau, kad patyčios užgrūdina vaiką, kad jis labiau pasiruošia gyvenimui.

Na, bet tarkime, kad mama tiesiog gina savo vaiką. Tarkime, kad tas vaikas tikrai turi emocinių problemų. Tada jau kyla kitas klausimas: kodėl visi taip nustebo? Juk apie galimus agresijos proveržius turėjo būti įspėti ir tėvai, ir pedagogai. O specialusis pedagogas, kuris, teigiama, nuolat dirbo su vaiku, tikrai turėjo žinoti, kaip pasielgti agresijos proveržio akimirką. Juk tai paprastai yra žmogus, kuris po tėvų artimiausiai ir daugiausiai bendrauja su vaiku. Tačiau „Volungės" scenarijus: vaikai lieka vieni, pedagogai sau, direktorė užsirakina, o specialusis pedagogas niekur net nėra minimas. Jeigu buvo žinoma, kad vaikas turi problemų, ar buvo galima jį palikti vieną? Teko stebėti klasės darbą JAV, kurioje mokėsi ir turėjęs emocinių problemų berniukas (ketvirtokas). Jam nepavyko išspręsti matematikos uždavinio, ir jis pašoko, metė sąsiuvinį į klasės draugą, nuvertė stalą...Nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę, bet per akimirką prisistatė specialusis pedagogas, kuris - garantuodamas kitų vaikų ir pedagogų saugumą - tiesiog parvertė ketvirtoką ant kilimo ir jį užsėdo (mokytoja tuo metu surikiavo likusius vaikus ir išvedė juos į kitą klasę tęsti pamokos). Kai šis liovėsi spardęsis ir keikęsis, išvedė jį iš klasės, nuėjo nuošaliau ir ilgai kalbėjosi. Greitai prie jų prisijungė ir direktorius bei mokinio tėvai. Deja, nežinau, apie ką jie kalbėjo, tačiau po geros valandos moksleivis vėl sėdėjo klasėje ir daugiau jo proveržių per pusę metų neteko pastebėti (tik žinojau, kad jį tris kartus savaitėje privalomai konsultuoja specialusis pedagogas).

Liūdniausi ir - netgi drįstu teigti - baisiausi yra tie komentuotojai, kurie siūlo vaiką izoliuoti. Kodėl negalvojama apie integraciją? Apie švietimą (ir tėvų, ir vaikų)? Mūsuose visi labai skubiai klijuojame etiketę „nenormalus", o kas yra norma? Gal „nekaltas" erzinimasis? Ar „nekaltos" muštynės? Kodėl mes suprantame tik fizinę agresiją, o kitos jos atmainos yra laikomos vos ne norma? Jeigu vaikas erzinamas pratrūksta, tai dažniausiai nubaudžiamas jis, nes jo elgesys pastebimas iš karto: „nukentėjęs" atlekia verkdamas, kad bendraklasis jį primušė. Pedagogas - nesigilindamas į priežastis - baudžia „kaltąjį". O tas, kuris erzino, už nugaros trina rankas ir rezga ateities planus...Kodėl tėvai reikalauja, kad vaikas būtų išmokytas rašyti, skaityti ir skaičiuoti, tačiau daromas daug mažesnis spaudimas efektyvių bendravimo įgūdžių skiepyjimui? Tačiau gal patys tėvai yra pamiršę, kad ir jie, kaip tėvai, turi ne tik teises, bet ir pareigas? Vaiką TURĖTI yra lengva, tačiau norint jį AUGINTI, reikia juo rūpintis, puoselėti, reikia kartais priimti labai nemalonius sprendimus. Kartą girdėjau mamą, atvedusią vaiką į privačią mokyklą. Ji pasakė: „Prašau mano vaiką IŠMOKYTI gerų manierų". Vos neišvirtau iš koto. Pasirodo, mama neturi tam laiko! Ką padarys pedagogas, jei namuose vaikas sėdi prie televizoriaus, jei girdi necenzūrinę kalbą, o su juo bendraujama tik tada, kai vienai ar kitai pusei kažko reikia. Beje, tokiu atveju vaikas dažniausiai gauna tai, ko nori, kad „netrukdytų". Čia jau joks pedagogas nepadės. BŪTINAS mokyklos ir namų bendradarbiavimas. O dar svarbesnis jis tampa tada, kai vaikas turi ypatingų poreikių.

Kiti bendrapiliečiai teigia, kad dabar „nenormalių" vaikų yra daug daugiau, nei anksčiau. Kada anksčiau? Gal tais laikais, kai „nebuvo" ir žmonių su fizine negalia (nes jie - nenormalūs - buvo įkalinti namuose ir viskas (pradedant šaligatviais ir baigiant visuomeniniu transportu) mums piršte piršo nuomonę, kad VISI yra „normalūs"? Prieš gerą 10 metų teko vertėjauti žmonių, turinčių fizinę negalę, bendruomenei, nes pas juos viešėjo žmonės, patyrę panašias traumas, iš Švedijos. Švedai negalėjo patikėti tuo, ką girdėjo...O baisiausia ir absoliučiai neįtikėtina jiems buvo istorija moters, kuri, ištekėjusi už kito žmogaus su negalia, laukėsi vaikučio ir jai buvo be jos sutikimo padarytas abortas, nes „taip geriau". Kam geriau? Kodėl geriau? Ačiū Dievui, kad baigėsi tie laikai, kai „nebuvo" kitokių...Ačiū Dievui, kad pamažu auginame gležnus tolerancijos „kitokiems" daigelius. Ačiū Dievui, kad „kitokie" nebėra paslėpti po septyniais užraktais ir gali prašyti mūsų pagalbos: gal ne taip diplomatiškai, kaip norėtumėme, tačiau jie jau gali būti išgirsti, o mes galime išgirsti.

Kaip teigia doc.D.Pūras: „aš bijau, kad po savaitės šis atvejis bus užmirštas, juolab, kad visuomenė nusiteikusi agresyviai ir tas vaikas, kuris turi tam tikrų psichologinių problemų ir galbūt buvo provokuojamas, dabar laikomas kažkokiu užprogramuotu žmogžudžiu". Būtent toks vaizdas susidaro skaitant komentarus. Viena motina didžiuodamasi pasakoja, kaip - kai iš jos vaiko buvo pasityčiota - ji prie mokyklos laukė pasityčiojusio vaiko ir jam pagrasino...smurtu. Ir jai tai atrodo visiškai normalu! Ji ragina ir kitus skaitytojus „kovoti" dėl savo vaikų! Bet nejaugi mūsų moderni, XXI amžiaus visuomenė nesupranta, kad prievarta gimdo prievartą, o smurtas - smurtą?! Nejau tokių tėvų, kurie mano, kad yra daug civilizuotesnių būdų spręsti tokias problemas, yra mažuma? Įdomu, ką šiuo klausimu mano Tėvų Forumas? Nejaugi visa tėvų veikla baigsis komentarais internetiniuose portaluose? Prieš nepilnus metus giminės susitikime per vieną jubiliejų giminaičiai skundėsi, kad iš jų vaiko - mažesnio ir silpnesnio už bendraamžius - tyčiojasi, o jis nežino, kaip apsiginti. Tėvai - ne psichologai ir ne edukologai - irgi nežino. Tačiau pagalbos teikti niekas neskuba. Kaip manote, ar išauš diena, kai tas vaikas pratrūks? Gal ir ne...Gal jis taip ir augs baimėje eiti į mokyklą, kankinamas dvasinio skausmo, kuris nežinia, ar išnyks. Kodėl nesistengiama užbėgti tokioms problemoms už akių? Juk Lietuva jau ruošia specialistus...

Taip, galbūt šis konkretus incidentas ir yra išpūstas, tačiau vis pagalvoju, kad gal ir gerai, jog iš pradžių buvo pateikta šiurpioji įvykio versija: nesvarbu, kad PEILIS po to virto buku peiliuku plastilinui, o šiurpūs sužalojimai virto nesunkiais sužeidimais. Tiesiog šis įvykis atkreipė dėmesį į tai, kas vyksta mūsų mokyklose. Na, niekaip nesuprantu, kodėl visi suaugę žmonės, kurie buvo mokykloje, niekaip nesutramdė buku peiliuku plastilinui „ginkluoto" pradinuko? Ir kaip galėjo direktorė - žmogus, atsakingas už vaikų saugumą - užsirakinti savo kabinete? Jeigu būtų mano valia, tai būtų pirmasis žmogus, paliekantis tą mokyklą, o ne mokinukas (ypač dabar, kai dėl jo elgesio dar nėra nei dokumentų, nei įrodymų). Gal tai mums rodo, kad ir pedagogai neturi elementarių žinių, kaip elgtis tokiose situacijose? Gal tai yra spraga, kurią vertėtų užpildyti pedagogus ruošiančioms institucijoms? Praeitą savaitę kolegė pasakojo, kad darželio direktorė, į kurį eina jos sūnus, sakė esanti „prispaudusi" savo auklėtojas. Įdomu, koks tokios ugdymo įstaigos emocinis klimatas? Toks įspūdis, kad - kur tik pasisuksi - susiduriama su priespauda ir/arba kaltų ieškojimu.

JAV atliktas tyrimas nacionaliniu mastu (Knitzer ir kt, 1990) parodė, kad daugiau, nei 80% vaikų, kuriems yra identifikuoti emociniai sutrikimai, mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir geriausių rezultatų pasiekia tie vaikai, kurių: a) šeima ir mokykla itin glaudžiai bendradarbiauja ir b)vaikams yra nuosekliai ugdomi socialiniai įgūdžiai. Įdomu, ar „Volungė" atitinka šiuos kriterijus? Paklausius, kaip tėvai ir direktorė grasinasi teismais, kyla abejonių. J.Webberis ir B.Scheuermanas kito tyrimo metu (1991) pastebėjo, kad vaikus, turinčius emocinių sutrikimų, labiausiai veikia skatinimų sistema. Pavyzdžiui, a) jei vaiko kalba yra agresyvi (keikiasi, grasina), apdovanok kas 15, 30 minučių arba kas valandą (laiką vis ilginant) už tai, kad vaikas per tą periodą vartojo tinkamą kalbą arba b) jei vaikas mušasi, apdovanok už kiekvieną pusvalandį, per kurį jis susivaldė ir t.t. O apdovanojimas priklauso nuo vaiko: vienam reikės, kad į specialią knygutę įklijuotumėte lipduką, o kitą galbūt labiausiai motyvuos mažiau namų darbų. Čia gali pasireikšti beribis pedagogų kūrybiškumas. Juk dėl to žmonės ir eina dirbti su vaikais, ar ne? Nes a) juos myli ir b) jų galvos sprogsta nuo idėjų gausos!

Anglijos mokyklos, kurios neturi efektyvios patyčių prevencijos programos, negali tikėtis OFSTED (vyriausybinis švietimo inspektorių departamentas, atsakingas parlamentui) palaiminimo. Įsiklausykime - prevencija. Ne gaisrų gesinimas, o mokymas jų išvengti. Tėvams ir pedagogams, norintiems kažką keisti, gali padėti keletas paprasčiausių veiksmų:

  • - Jau rugsėjo pirmąją vaikams turi būti pasakyta, kad fizinės ir emocinės patyčios nebus toleruojamos;
  • - Diskutuokite su vaikais apie patyčias: kas tai, kaip išvengti, ką daryti ir t.t.;
  • - Tegul vaikai patys sukuria klasės taisykles ir pasirašo, kad jų laikysis;
  • - Kartu su vaikais nuspręskite, kas laukia tų, kurie laužys taisykles;
  • - Diskutuokite su vaikais, kaip į kolektyvą galima integruoti tuos, kurie turi vienokių ar kitokių problemų;

Jeigu pastebite, kad vis dėlto tai nesustabdė patyčių, kalbėkitės su vaikais individualiai ir - BŪTINAI - nieko nelaukiant. Jokiu būdu nepalikite visko likimo valiai. Vaikai problemos savarankiškai neišspręs - privalo įsikišti suaugęs. Kartais užtenka, kad vaikas, kuris tyčiojasi, būtų paliekamas po pamokų (kol visi vaikai išsiskirstys, kad jis negalėtų tyčiotis iš vaikų, einančių namo). Dažnai prarandama kontrolė, kai vaikai paliekami „sau". Nepamirškite, kad pedagogas atsakingas už vaikų saugumą ne tik pamokų, bet ir pertraukų metu (taigi į budėjimą reikia žiūrėti rimtai, o ne pro pirštus, nes labai daug problemų kylą būtent pertraukų metu!) Dar viena nuostabi priemonė - filmavimo kamera arba foto aparatas. Jeigu vaikai žinos, kad - tik pradėjus jiems netinkamai elgtis - galėsite tai užfiksuoti, jie dažniau susimąstys apie savo elgesį - nesvarbu, kad foto aparatas bus jūsų kišenėje. Kadangi pradinukams mokytojas - autoritetas, siųskite signalus ir visais įmanomais būdais rodykite, kad netoleruojate patyčių ir kito asocialaus elgesio. Mokykite vaikus toleruoti skirtumus, o ne iš jų tyčiotis. Apdovanokite ir drąsinkite vaikus už individualumą.

Ar sunku įgyvendinti patyčių prevencijos programą? Iš pradžių tikriausiai būtų neįprasta, tačiau nemanau, kad kas nors priešintųsi tam, jog būtų tobulinamas visuomenės emocinis raštingumas. Nesinorėtų, kad visų į įvykius „Volungėje" reagavusių žmonių ir institucijų veikla pasibaigtų šia reakcija. Reikia pripažinti, kad mūsų švietimo įstaigose yra problema. Patyčios ir smurtas nėra norma. Nuo jų vaikai nesutvirtėja. Tiesa, nė viena mokykla nėra apsaugota nuo krizių, tačiau labai tikiuosi, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai direktorė užsirakino kabinete, o pedagogai nesuvaldė antroko. Tikiuosi, kad tai buvo pamoka visoms mokykloms ir jų darbuotojai pasisems žinių ir sugalvos procedūras, ką daryti, jei taip atsitinka. Ir darys viską, kad nereiktų tų procedūrų įgyvendinti. Tikiuosi, kad atsiras sistema, kaip efektyviai bendradarbiauti su moksleivių tėvais, o tėvai AKTYVIAI dalyvaus - ypač tie, kurių vaikai turi ypatingų poreikių. Tikiuosi, kad problemos sprendimas nebus „kitokio" vaiko atsikratymas išsiunčiant jį į specialią mokyklą. Juk šį pasaulį vis dėlto valdo suaugę, o ne vaikai - vaikai tik atspindi tai, ką mes padarėme teisingai, o ką...

Susiję įrašai