„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

4 vaikai namie
2008 09 26

Nieko sau savaitėlė! Vakar ir užvakar – visi vaikai namie. Ir ne bet kokie, o irzlūs, nes apsirgo. Tiesa, nieko rimto, na, bet ir aš nesu pačios geriausios nuotaikos, kai nosis „užgulusi”. Augustas vienintelis laikosi it tvirtovė kokia: net neatrodo, kad jį veiktų aplink sloguojanti chebrytė. Tačiau jo mokykloje – ilgas savaitgalis, nes mokytojams rugsėjo 25-26 – profesinio tobulėjimo dienos.

Augusto mokykloje mokytojai turi tikrai nemažai tokių dienų: man tai patinka, nes nuolat tai pasikviečia kokį ekspertą, tai planuoja drauge ir pan. JIe nerašo ugdymo programos (kas mums AISV’e „suvalgydavo” daugybę laiko ir profesinio tobulėjimo dienų), nes pasiėmė jau profesionalų parašytą ir tiesiog ją taiko būtent sau. Žinoma, sudėtingiau tėvams, kuriems net keletą kartų metuose reikia sukti galvą, kur bus jų vaikai tais ketvirtadieniais ir penktadieniais. Gerai, kad Augustas savarankiškas – jis jau pernai per tas dienas ramiausiai galėdavo pabūti vienas, kai aš, pavyzdžiui, eidavau į prancūzų. Tuo tarpu su Vilhelmu jau kitaip: kai jo darželyje tokios dienos, aš negaliu nė iš vietos pajudėti be jo.

Taigi Augustas vakar ir šiandien – namuose. VIsų pirma, pradėjome su juo mokytis dvibalsius. Pasidarėme didžiulį plakatą, ir jis dabar ten rašo visus žodžius, kuriuos prisimena. Taip pat nemažai padirbėjome mokydamiesi lietuvių kalbos. Kai pagalvoji – ne pyragai tam vaikui: atidirba mokykloje nuo 9.00 iki 15.30, o, grįžęs namo, turi ne tik padaryti namų darbus, bet ir mokytis lietuvių kalbos. O kur dar būreliai: pirmadieniais šachmatai, trečiadieniais dailė, ketvirtadieniais baseinas, o šeštadieniais karatė! Tačiau labai nesipriešina, nes kartu „darbuojasi” ir Vilhelmas. Kartais pagalvoju, kad tiems mažiukams pasisekė – viską išmoksta tarsi savaime: daug ko klausydami, daug ką nugirsdami. Pernai VIlhelmas taip išmoko skaityti, o šiemet „eina” Augusto kursą, nes ir jis pasiūlė net keletą žodžių užrašyti į mūsų plakatą! Ir viskas – natūraliai, iš vidaus kylanti motyvacija, o ne taip, kaip Augustui, kuriam mokytis „reikia”. VIlhelmas ir būrelius noriau lanko – juk visi „dideli” vaikai lanko! Šiemet mažasis lanko pirmadieniais vaikų sportą (na, ten panašu į fizinio lavinimo/gimnastikos/judriųjų žaidimų pamoką), trečiadieniais dailę, o ketvirtadieniais baseiną ir…visomis dienomis, išskyrus trečiadienius, eina į projektą „5 kontinentai”. Užsiėmimas trunka valandą ir jo metu metų bėgyje vaikai sužinos apie visus žemynus: išmoks dainelių, gamins įvairius patiekalus, pieš, lipdys ir t.t. ir pan. – žodžiu, susipažins su mūsų pasauliu!

Beje, Vilhelmas irgi daro savo „darbus” – „Penkiamečio elementorių”. Šią lavinamąją knygelę išsirinkau iš krūvos kitokių. Tiesiog mama pernai buvo supirkusi viską įmanomą, bet Vilhelmui (ir man) labiausiai patiko „Keturmečio elementorius”. Taigi – kai vyro mama užklausė, ko norėtumeme, kad atvežtų, kai važiavo į svečius – paprašėme šio penkiamečio ir „Šešiamečio elementoriaus”. Kadangi Vilhelmą noriu pradėti mokyti ir rašyti, iš knygelių gausos išsirinkau „Pasakiukų abėcėlės” knygas (yra Ruduo, Žiema ir Pavasaris). Vėlgi pirmąją knygą nupirko mama, o kitų jau užsiprašiau vyro mamos, kai važiavo mūsų lankyti. Man patiko, kad čia tekstas – spausdintinėmis raidėmis, taigi VIlhelmas galės pats skaityti (nors jis jau skaito ir rašytinį tekstą, bet ne taip greitai), be to, yra įvairių mįslių, skaičiuočių ir pan., o tai bus tarsi mūsų lietuvių kalbos ir kultūros pamokėlės. Va, ir šįryt dirbame su abiem berniukais: Augustas daro lietuvių kalbos pratimus, o Vilhelmas – elementorių.

Kodėl Vilhelmas namuose? Ogi trečiadienį pasilikau namuose, nes ir Morta, ir Gertrūda rimtai slogavo, todėl nenorėjau jų tempti į lauką. Be to, trečiadienis – trumpa diena (nuo 9.00 iki 12.00 Vilhelmo ir Mortos mokyklėlėje ir nuo 9.00 iki 12.30 – Augusto). Kodėl trumpa? Mums išaiškino, kad tam, jog tą dieną išsiskyrusių šeimų tėvai (tiksliau, tas iš tėvų, kuris negyvena su vaikais) galėtų pasiimti savo vaikus ir su jais praleisti visą pusdienį (jie dėl to nepraranda uždarbio). Nežinau, ar tai iš tiesų yra taip, kaip sako, tačiau mintis, pripažinkime, graži! Taigi trečiadienį liko namuose, nes nenorėjau mergaičių tempti į lauką dėl jo trijų valandų mokyklėlėje, o jau ketvirtadienį ir penktadienį…ir pats apsislogavo, ir pagailėjom jo, nes juk visi kiti vaikai namie!

Mūsų Mortelė – labiausiai apsirgusi, nėjo į mokyklėlę visą savaitę. Pirmadienio naktį miegojo labai neramiai: kelis kartus prabudo, verkė, atėjo pas mus į lovą, nes…vos prakvėpavo. Gydžiau tuo purškiamu jūros vandeniu ir dar iš LIetuvos atsivežtu Vibrocil. Bet nė iš vietos. Slogavo kaip slogavusi – atrodė, kad kaip tik sloga vis „baisėja” ir iš „vandenuko” virsta – fe – geltona koše. Brrr…. Žinoma, jos neįmanoma atitraukti nuo Gertrūdos: prikiša nosį ir visaip kalbina, žaidina mažąją, tai – nenuostabu – kad po dienos šniurkštė ir mažoji. Viena naktis buvo itin bjauri – budinėjo ir ji, ir aš, taigi neišvengėm traukiklio paslaugų, nes mažoji tiesiog negalėjo prakvėpuoti.

Kadangi Augustui jau beveik savaitė laikosi žaizdelė apie lūpas, Vilhelmui atsinaujino bėrimas, tai vakar nebeiškenčiau ir pasiskambinau gydytojai. Ji paskyrė laiką 14.50. Susiruošėm ir nuvažiavom, į jos duris paskambindami 14.49. Tai ji – vos atidariusi duris – sako: įspūdinga, nevėluojate, nors tokia krūva jūsų! Aišku, reikėjo suktis, nes jai paskambinau antrą valandą. Kai pasakė, kad galim atvažiuoti, iškart aprengiau (kad neprabustų rengiama vėliau) ir maitinau Gertrūdą (kad būtu soti ir apsnūstų, nes buvo beveik miegojimo laikas). Gertrūdai užkandus ir apsnūdus, įsodinau ją į mašinos kėdutę ir paprašiau, kad AUgustas pasuptų, kol susiruošiu aš ir suruošiu Mortą (berniukų paprašiau susiruošti patiems tol, kol maitinau Gertrūdą, ką jie ir padarė). Sunkiausiai buvo su Morta. Kadangi vaikams nemeluojame ir „nenusukinėjame”, Mortai pasakiau, kad važiuosim pas daktarytę, kuri ją apžiūrės. Koks kilo trukšmas!!! Tiesiog baisulingas…Morta raudojo ant grindų, sakė, kad TIKRAI nevažiuos, liks namuose…Įkalbėjau pasakydama, kad važiuojam visi ir apžiūrės visus…ir TIK apžiūrės. Gerai, kad viskas vyko ne tame pačiame aukšte, kur kėdutėje migdėsi Gertrūda – būtų nuėję šuniui ant uodegos visos pastangos išsiruošti optimaliai.

Taigi pas daktarę nuvažiavome laiku. Turiu pasakyti, kad berniukai jau tikrai dideli – viską įmanoma susitarti. Žinoma, visko būna, bet juk tai normalu! Tačiau tikrai jaučiasi, kad šie vaikai – jau ne mažiukai. Gydytojai paprašius greitai suktis, nes ji mus įspraudė tarp kitų – užsirašiusių – pacientų, berniukai viską rodė ir darė su vėjeliu. Augustui, ačiū Dievui, ne herpes – tiesiog alergija, kuri šįkart atsirando alkūnių sulenkimuose ir aplink burnytę. Kadangi jam keista ta apšerpetojusi odelė aplink lūpas ir niežti, jis nuolat ją liečia liežuviu, todėl pažeistas plotas plečiasi. Taigi gavome kremuką, kuris turėtų padėti. Vilhelmui…plinta egzema. Pasakė, kad paprastai po vasaros taip būna, nes namuose išsausėja oras, rengiamės daugiau rūbų, kurie liečiasi prie kūno ir jį dirgina. Taigi…tepti, tepti, tepti. O Mortai – virusiukas. Gavome ir geriamų vaistų, ir į nosikę (penkioms dienoms). Na, bent jau temperatūros nėra. Morta apžiūrima šaukė it skerdžiamas paršiukas bei kibo į mane ragais nagais…apsnargliavo mane visą, sušilo baisingiausiai…Gerai, kad tuo metu Augustas pasirūpino Gertrūda: vežiojo ją vežimuke. Juokingiausia buvo tai, kad – vos gydytojai pasakius „viskas” – Mortos klykimas dingo it mostelėjus burtų lazdele. Ot, padraika kokia!

Kai grįžome namo, berniukams leidau 20min pažaisti XBox. Morta atsirėmė į sofą ir…užmigo. Nabagulė, pavargo: juk vis dėlto jautė įtampą, o dar ir kova su ligele jėgų reikalauja.

Ir viskas būtų dar visai nieko, jei aš nebūčiau užsibrėžusi įgyvendinti „penkmečio planų”: šią savaitę buvau pasiryžusi parašyti daugybę straipsnių, peržiūrėti knygos (Augame Kartu. Žiema) iliustracijas bei sutvarkyti šiek tiek disertacijos reikalų (juk reikia gi baigti tą reikalą vieną kartą visiems laikams). Taigi teko kelis vakarus dirbti iki po vidurnakčio, o rekordas šią savaitę- pusė trijų. Turint omeny, kad ir miegas buvo toks pusėtinas (kėlėsi ir Morta, ir Gertrūda neramiai miegojo), tai ši savaitė – ne iš „populiariųjų”. Tačiau ji jau į pabaigą ir, tikėkimės, kita savaitė bus lengvesnė 🙂

O kol rašiau…Vilhelmas atėjo visas dainuodamas ir švytintis: baigė penkiamečio elementorių! Patikrinau – viskas puiku. Sakau: kaip žinojai, ką reikia daryti? O jis: perskaičiau, o ko neperskaičiau, padėjo Augustas:) Geeeeeeeeraaaaaaaaaaa…. Ir šiaip. Pernai vis reikėdavo juos užimti, o štai šįryt – savo iniciatyva – kelias valandas žaidžia stalo žaidimą „Guess, WHO?” – tiesiog smagu matyti, kaip visos pastangos atsiperka SU KAUPU 🙂