Grįžti į blogą
birželio 19

Pasidalinimas darbais šeimoje

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Jau ganėtinai seniai skaičiau straipsnį apie vieną tyrimą, atliktą Danijoje. To tyrimo metu šeimos sutiko, kad jų namai (ar apskritai gyvenimas – dabar jau nebeprisimenu) būtų filmuojami. Prieš tai sutuoktinių paklausė, kaip jie pasidalinę pareigomis šeimoje. Po kelių mėnesių buvo peržiūrėtos vaizdajuostės ir palyginta tai, ką sutuoktiniai sakė, su realia padėtimi. Šeimos, kuriose buvo sakoma, kad vyras nemažai padeda namų ruošoje, iš tiesų santykis buvo apie 15:85proc (15proc darbų namuose atlieka vyras, o 85 – moteris), o šeimos, kurios tvirtino, kad jų darbų pasidalinimas yra 50:50 (beje, tai tvirtino ir vyrai, ir moterys), iš tiesų tas santykis pasirodė besąs apie 30:70.  Kartais mintimis vis grįžtu prie šio tyrimo. Su moterų išsilaisvinimu moterys gavo teisę daryti visa tai, ką darė vyrai, tačiau vis dėlto per amžius susiklosčiusi nuomonė ir tradicija, kad moteris – namų židinio deivė – išliko. Žinoma, yra ir išimčių: yra šeimų, kuriose tas pasidalinimas yra tikrai 50:50 (o gal net ir daugiau darbų atlieka vyras), tačiau tai išimtys, o ne taisyklė.

Mūsų šeimoje mes tikrai stengiamės darbus pasidalinti. Net ryte Gabrielius kelia ir rengia berniukus, o aš tuo metu darau pusryčius, paruošiu užkandėlę (nes abiems berniukams reikia neštis į mokyklėlę). Vaikams labai svarbu rutina, tai, prie ko jie yra įpratę. Pavyzdžiui, mūsų miegaliuką Vilhelmą kai rengia tėtė, jis nė garso neišleidžia, o kai aš, tai nuolat zurzia, kad kažkas negerai. O negerai yra tai, kad jis tiesiog...nepratęs prie to, kaip aš keliu ir rengiu vaikus. Be to, jie susikūrė savo ritualų: pavyzdžiui, Gabrielius klausia, koks voras pakels Viliuką: piktas ar linksmas? (tokios nuotaikos bus ir Viliukas). Pamokas su Augustu ruošiam tas, kuris laisvas, tačiau dažniausiai aš.  Taigi ir rytais išmoktą medžiagą su Augustu pasikartoju aš. Pavyzdžiui, Gabrielius nemoka skalbti, tačiau kai aš gulėjau ligoninėje, paskambino man „instrukcijoms gauti“ ir puikiausiai viską išskalbė. Lygiai taip pat aš – kai sirgo Gabrielius ir ruošėmės į kelionę – pirkau mašinos padangoms grandines, kilimėlius ir pan.  Vakarais Gabrielius su Augustu skaito knygą, o aš – su Morta. Jei mano knyga paprasta ir neįdomi keturmečiui, Vilhelmas eina pas tėtį. Jei įdomi, lieka pas mus su Morta.

Taigi mūsų darbų pasidalinimą pavadinčiau žongliravimu kamuoliukais. Iš esmės turim kiekvienas savo kamuoliukus, tačiau kartais tenka permesti kamuoliuką-kitą ir partneriui arba kurį laiką pažongliruoti keletu kamuoliukų daugiau, nei esi įpratęs. Galiu pasakyti, kad mes į darbų pasidalinimą žiūrime racionaliai ir logiškai: paprastai darbą atlieka tas, kuris geriau jį išmano arba kuriam geriau sekasi. O pyktis...žinoma, visko būna. Bet kažkaip ne dėl darbų pasidalinimo, o dėl neatlikimo. Bet net ir tada pykčiu nepavadinčiau, greičiau, susierzinimu. Na, galvojai (tikėjaisi), kad bus vienaip, atsitiko kitaip. Sunervino, ale kas iš to? Kimbam abu ir padarom tai, tada nebelieka dėl ko nervintis!

Vaikams, kaip jau minėjau (ypač ikimokyklinio amžiaus) labai patinka, kai viskas vyksta taip, kaip įprasta. Žinoma, dar labai priklauso ir nuo vaiko. Mūsų Augustui rutina – šventas dalykas. Vat ir dabar: savaitė Londone (šventėme Naujus Metus), savaitė Italijoje (slidinėjome), ir jis visiškai išsimušė iš ritmo. Jam dabar viskas blogai. Ir bus tol, kol supras, kad viskas TIKRAI grįžo į savo vėžes. Vilhelmas yra lankstesnis, jis greičiau „supranta“, kad viskas taip, kaip buvo. Be to, atsotogos jį atpalaiduoja, jam labai patinka būti su mumis. Taigi Augustui ir bet koks pasikeitimas jau yra sunkus: jei Gabrielius serga ir paprašo, kad pasaką skaityčiau aš, Augustas puola į ašaras: kodėl ne tėtė??? Tenka aiškinti. Žinoma, su kiekvienais metais Augustas vis supratingesnis, tačiau jo raidoje labai gerai atsispindi psichologijos vadovėlių medžiaga! Vilhelmui viskas priklauso nuo to, kaip tai pateiksi: jei kaip smagų nuotykį, tai jis priims pasikeitimą su džiaugsmu; jei kaip kažką privalomo, tai susijaudins. O šiaip iš principo nemanau, kad vaikams yra didžiulis skirtumas, kas ką daro,jei tai yra daroma nuolat.

Dėl vyriškų ir moteriškų darbų...manau, kad tokie yra. Ir ne todėl, kad kažko nesugebėtumėme atlikti, bet tiesiog vyrui lengviau sunešti baldus į namus, ar ne? O maitinančiai ir vaiko auginimo atostogose moteriai lengviau keltis prie naktį pravirkusio vaiko, nei vyrui, kuris: a) neturi pieno ir b) ryte keliaus į darbą. Manau, kad tai tiesiog logiška. Bet tam, kad indus plauti ir valgį gaminti turi moteris, į vaikų tėvų susirinkimus irgi turi eiti ji, tikrai nepritarsiu. Vyrai puikiai pakeičia sauskelnes, gamina valgį ir tvarko namus, jei tai yra susitariama. Gyvenimas šeimoje – irgi darbas. Kaip ir bet kuriame darbe yra žmogus, kuris (galbūt) daro daugiau, nei kitas, neša didesnę atsakomybę, tačiau dirbti turi visi – tik tada organizacija (šiuo atveju šeima) dirbs efektyviai. Jei kuris nors jausis taip, kad visa našta tenka jam, nuoskaudos ir pyktis tik kaupsis, o tai nėra gerai. Dėl to manau, kad labai svarbu kalbėtis apie tai, ko tikitės vienas iš kito ir suprasti, kad dienų būna visokių.

Ką norėčiau pakeisti? Galima, pasvajosiu? Norėčiau turėti namų tvarkytoją ir virėją. Šie du žmonės išlaisvintų mus nuo visų galvos skausmų namuose! Auklės nereikia – buvimas su vaikais ir visi tie ritualai yra dovana, kuria stengiamės džiaugtis ir atsidžiaugti, kol galim. Tiesiog kad kažkas išblizgintų namus ir gamintų valgyti. Nes ir aš, ir vyras šiuos darbus mielu noru nusimestumėme nuo pečių. O iki tol, kol svajonės išsipildys (arba ne), mokysimės būti atsakingi suaugusieji ir žongliruosime tais darbais.