Grįžti į blogą
rugsėjo 18

Austėja Landsbergienė: „Esame švietimo žemėlapyje ir turime, kuo pasidalinti“

Didžiausio Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė šią savaitę dalyvavo tarptautinėje švietimo konferencijoje „Forum 2000“. Rugsėjo 13–16 dienomis Čekijoje (Prahoje) vykusioje tarptautinės konferencijoje, kurios tema šiemet – „Demokratija ir švietimas“, A. Landsbergienė kalbėjo apie švietimo sistemos kaitą.

Konferencija „Forum 2000“, šiais metais dalyvius į Prahą sukvietusi jau devynioliktą kartą, pagrindinį dėmesį nuosekliai skyrė humanistinėms temoms. Todėl, pasak Lietuvos ambasadoriaus Čekijoje Edvilo Raudonikio, šiandieniniame pasaulyje, kuriame žiniasklaidos, politikų, plačiosios visuomenės dėmesys šokinėja nuo vienos aktualijos ir problemos prie kitos, yra labai svarbu diskutuoti pamatiniais visuomenės, demokratijos klausimais.
„Labai džiugu, kad konferencijoje ir šiais metais yra girdimas Lietuvos balsas, nes tai yra puiki proga pristatyti mūsų šalies sukauptą patirtį šioje srityje tiek Čekijos atstovams, tiek iš viso pasaulio susirinkusiems konferencijos dalyviams“, - sakė E. Raudonikis.
Plačiau apie konferenciją ir švietimo pokyčius – pokalbyje su A. Landsbergiene.
– Kuo dalyvavimas šioje konferencijoje svarbus Lietuvai? Lietuvos švietimui?

– Tai yra didelė tarptautinė konferencija, į kurią susirenka ne tik švietimo srities atstovai. Čia yra puiki galimybė būti išgirstiems ir parodyti, kad Lietuvoje vyksta diskusijos, atliekami moksliniai tyrimai ir inicijuojamos naujovės. Vien tai, kad buvome pakviesti, rodo, kad mūsų darbas ir patirtis yra vertinami. Tam tikra prasme mūsų dalyvavimas parodo, kad esame švietimo žemėlapyje ir turime, kuo pasidalinti.
– Kuo tai svarbu jums asmeniškai?

– Aš buvau kviesta kaip švietimo kaitos iniciatorė. Be jokios abejonės, ta iniciatyva yra „Vaikystės Sodas” ir Karalienės Mortos mokykla Lietuvoje bei jų plėtra ir už Lietuvos ribų. Man tai – didžiulis įvertinimas, kuris parodo, kad lietuvišką iniciatyvą vertina ne tik Lietuvoje, mano, kad mūsų pavyzdys yra įkvepiantis ir keičiantis įsisenėjusią švietimo sistemą.
Kadangi visoje konferencijoje skambėjo žodžiai, kad turime atsižvelgti į XXI amžiaus realijas ir privalome atsižvelgti į naujausius mokslinius tyrimus, nepaprastai džiaugiausi, kad turėjau tikrai daug kuo pasidalinti ir su kitais pranešėjais, ir su klausytojais, kurie net ir po pranešimų turėdavo klausimų.
– Konferencijoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas švietimo ir demokratijos santykio klausimams. Apie ką buvo jūsų pranešimas?

– Aš dalyvavau net trijuose paneliuose: „Democracy and Education in changing world“, „New Schools for a Changing Society“ ir “Can Citizenship Be Taught?“ Nenuostabu, kad man teko diskutuoti šiomis temomis, nes tai yra temos, kurios man yra svarbios ir asmeniškai, ir profesiškai. Kaip matote, net dvi temos – apie kaitą. „Vaikystės Sode“ ir Karalienės Mortos mokykloje daug kalbame apie vertybes, pilietiškumą, atsakomybę, savarankiškumą, mokome vaikus ne atkartoti informaciją, o užduoti klausimus, ne aklai vykdyti nurodymus, o kurti, tobulinti ir kritiškai mąstyti. Apie tai, kodėl būtinai kitaip žvelgti į ugdymą, nei buvo žvelgiama prieš, tarkim, 50 metų, ir kalbėjome.
– Kaip Lietuvos patirtis atrodo kitų šalių kontekste?
– Kaip ir minėjau, daugiau kalbėjau apie savo patirtį, apie savo projektus. Žinoma, Lietuvos ir pasaulio kontekste. Visada yra erdvės tobulėti, bet, pavyzdžiui, kai po pranešimo sulaukiau palaikymo iš Carl Hahn, kuris yra „Volkswagen“ grupės garbės pirmininkas, taip pat pasikeičiau kontaktais su buvusiu Čekijos švietimo ministru, kuris dabar dirba vienoje nevyriausybinėje organizacijoje ir, sakė, kad ieško tokių išskirtinių iniciatyvų kaip mūsų – buvo labai malonu.
Manau, kad šiandien dauguma valstybių kelia tuos pačius klausimus kaip Lietuva. Kaita pasaulyje yra neįtikėtinai greita, nenuostabu, kad švietimo sistemai, kuri šiaip yra atspari kaitai, sunku kalbėti apie pokyčius. Juk tai reiškia, kad reikės išeiti iš komforto zonos, reikės mokytis naujų dalykų, o kai kurių dalykų, kuriuose reikės mokytis, mes... net neįsivaizduojame! Tai baugina. Baugina lietuvius, čekus, suomius, brazilus ir amerikiečius – visus. Net nelabai svarbu, kokie yra rezultatai – net patys suomiai sako, kad galėtų būti ir geriau! Žodžiu, esame ir šiek tiek pasimetę, ir visi ieškome, kaip rasti atsakymus į tuos klausimus, kurie kyla.
Apskritai buvo itin naudinga pasitikrinti, kad tai, ką darome, ir tai, apie ką galvojame, yra teisingame kelyje. Kartais, kai inicijuoji kaitą, jautiesi vienišas, sulauki daugiau puolimo, nei palaikymo. Mano dėstytojas sakė, kad reikia džiaugtis, jei sulauki puolimo – tai reiškia, kad iš tiesų inicijuoji kaitą. Kita vertus, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia ir palaikymo. Reikia turiningų diskusijų. Reikia įkvėpimo. Aš jaučiuosi jo gavusi: ir sau, ir Lietuvai.
– Kas konferencijoje jums paliko didžiausią įspūdį?

– Didžiausią įspūdį paliko tai, kad tokio dydžio konferencijos pagrindinė tema – švietimas. Tai reiškia, kad galiausiai ne tik pavieniai žmonės supranta, kad kaita yra būtina ir neišvengiama. Patiko pranešimai apie integraciją (ypač šiandien aktuali tema), apie smegenų nutekėjimą, apie informacines technologijas ugdyme bei apie tai, ar iš tiesų ugdymas tampa vis labiau demokratinis. Klausimai, pokalbiai, naujos idėjos, kurių keletą parsivežu į Lietuvą – visa tai labai naudinga, kad plėstume akiratį, kad matytume daugiau, nei savo kiemą, ir kad nestovėtume vietoje.
– Kas šiandieną jus labiausiai džiugina ar liūdina Lietuvos švietime?

– Džiugina tai, kad turime daug iniciatyvų: ir valstybinių, ir privačių, kurioms rūpi Lietuvos švietimas. Bene labiausiai džiugina tai, kad tėvai tampa vis labiau aktyvūs, kai kalbame apie ugdymą. Vis daugiau tėvų dalyvauja vaiko ugdymo(si) procese ir ne kaip tėvai-malūnsparniai, o kaip atsakingi to proceso dalyviai. Juk puikiai žinome, kad šeimos įtaka žmogaus gyvenime yra didžiausia, tad, kad ir kokia puiki būtų švietimo sistema, be tėvų įsitraukimo ir bendradarbiavimo būtų labai sunku ko nors pasiekti.
Liūdina tai, kad mes be galo sunkiai paleidžiame XIX amžių. Net, atrodo, tos pačios švietimo sistemos atstovai kartais pakalba taip, kad, tikiuosi, jog tų jų kalbų niekas neišverčia į kitas kalbas, nes tada tiesiog būna, na, žinote, tas jausmas, kai jauti svetimą gėdą. Ypatingai skaudu ir dėl to, kad tų kalbų klausosi ir / arba girdi tėvai, kurie, manydami, jog tas žmogus išmano tai, apie ką kalba (juk turi išsilavinimą!), įtiki tomis idėjomis. Liūdina, kad mes vis dar koncentruojamės į tai, kaip vaikus paruošti egzaminams, o mokytojo profesija nėra gerbiama. Štai ir vakar diskusijos ambasadoje metu viena mama papasakojo, kai tėvai rugsėjo pirmąją bendravo su jauna mokytoja taip, kad jai tikrai turėjo dingti noras ne tik dirbti su ta klase, bet ir apskritai dirbti pedagoginį darbą. Tikiuosi, kad mes suprasime, kad esame sąjungininkai, kad turime palaikyti vieni kitus ir drauge dirbti vardan mūsų vaikų. Apie tai taip pat daug kalbėjome konferencijoje.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos švietimo atstovams, pedagogams?

– Neprarasti tikėjimo, kad tai, ką darome, yra labai svarbu. Neprarasti vilties, kad vieną dieną tai bus įvertinta (nes tikrai būna įvertinta, tik tiek, kad tai – ilgas procesas). Nuolat tobulėti, nes mes turime būti pavyzdžiu savo mokiniams, o kartais – ir jų tėvams.