Grįžti į blogą
sausio 11

Gražūs savo primityvumu.

Užvakar baigiau skaityti vieną knygą ir pradėjau naują (štai ir bėda, kai visos knygos dabar vienoje vietoje – nereikia niekur eiti pasiimti, tai atsispirti pagundai yra sunku). Naujoji – mano super duper mėgiamo autoriaus Jared Diamond naujoji knyga. L.A. mane jau seniai buvo informavęs, kad ji pasirodys ir pranešė tą pačią dieną, kai pasirodė (merci beaucoup!), tad aš nedelsus ir įsigijau. Pirmuosiuose knygos puslapiuose pasakojama apie tai, kaip Naujoji Gvinėja, kurios piliečiai dabar gyvena daugiau-mažiau gyvenimą panašų į mūsiškį, 1931 metais buvo primityvi bendruomenė. Žodžiu, per 75 metus jie pasiekė tai, ko apskritai žmonijai pasiekti prireikė – nepasikuklinkim sakydami – tūkstančių metų.

Ir ta mintis mane nuvedė link kitos minties. Žmogaus ir šimpanzės DNR skiriasi keliais procentais (yra net teigiančių, kad vos vienu - apie tai yra ir viena Jared Diamond knyga), tačiau mes juk žiauriai skiriamės! Ta prasme, kad tie keli procentai nepadaro, kad mano geriausia draugė  būtų šimpanzė. Ir tada aš supratau, kad tikimybė, jog į Žemę atkeliaus kitų Visatų gyventojai, yra beveik nulinė. Kodėl? Todėl, kad tokie kaip mes sėdi savo planetoje ir mąsto, ar yra ateivių, o visiems, kurie nors kiek yra už mus protingesni (tarkim, jų DNR skiriasi keliais procentais), mes esame...beždžionės. Jeigu beždžionės gali išmokti keletą gestų kalbos ženklų, o mes puikiausiai kalbamės tarpusavyje su kitais žmonėmis, tai gal tie, labiau pažengusieji, komunikuoja mintimis. Ir taip, kaip šimpanzė žiūri į mus ir net nepavydi, nes to nesupranta, tai taip ir mes į juos žiūrėtumėme ir savo tamsybėje būtumėme laimingi.

Ir tada, pirmą valandą ryto, puoliau ieškoti, kad gal kas nors jau apie tai buvo kalbėjęs, nes G jau miegojo, o aš sau net ėmiau ir pagalvojau, kad – o gal?! – aš pirma apie tai susimąsčiau. Ir tada aš radau štai šį  - vieną Augusto guru - Dr.Niel DeGrasee Tyson filmuką. Aha, niekas nepagalvojo. Bet, teisybę pasakius, tai buvo pirmas jo filmukas, kurį peržiūrėjau neišsižiojusi, nes visi kiti mane tiesiog apžavi - esu visiška jo fanė. Jeigu būčiau turėjusi tokį mokytoją, tai šiandien - be jokios abejonės - būčiau astrofizikė:)

Bet grįžkime prie tų skirtumų ir prie ateivių. Ar jūs tikėjote ateiviais? Na, ne tais žaliais žmogėnais, o iš tiesų...kad gyvybė egzistuoja ne tik Žemėje? Aš visada galvojau, kad – jeigu yra tokia nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių – tai kažkur turi būti ir gyvybė. Gerai sako Niel’as – nesam mes niekuo ypatingi, tokių gali būti devynios galybės.

Ir vis dėlto.

Savo tamsoje mes esame ypatingi. Tūkstančius metų mes jau einame pirmyn. Kai pagalvoju, mes juk iš tiesų visai neseniai rinkome uogas, ne kalbėjome, o mykėme ir pusnuogiai medžiojome. Dar neseniai tikėjome, kad Žemė plokščia, o perkūnas – dievybė. Ką jau ten, prieš keletą metų atrasti veidrodiniai neuronai ir neuroplastiškumas leido mums įkišti nosį ten, apie ką dar visai neseniai nė žalio supratimo neturėjome. Ir dar kaip tik vakar su G kalbėjome, kad vaikai auga protingesni, įdomesni, skvarbesni, nei mes. Tiesa, mane ne taip seniai prajuokino vienas komentaras, kur komentatorius leptelėjo, kad nesąžininga, kai mokytojo atlyginimas yra žemesnis, nei žmogaus, kuris buvo jo mokinys. Man būtent tada susijungė, kad tikras mokytojas – tas, kuris turi pašaukimą – savo darbo kokybę gali matuoti tuo, kiek jo mokinių jį pranoko. Nes juk toks turėtų būti tikslas, ar ne? Nes juk ta linkme mes ir einame. Aš žinau, kad žiūrėsiu į fantastiškus suaugusius ir galvosiu: kaip didžiuojuosi, kad dalelę to, ką jie šiandien turi ir kur jie šiandien yra, yra dėka manęs. O dar jeigu jie tą patys jaustų...galėčiau ramiai numirti.

Gražaus savaitgalio. Ir nepamirškite sausio 13-ąją sustoti ir akimirką susimąstyti, kur mes buvome tada ir kur esame šiandien. Ir ką tai reiškia kiekvienam mūsų.

Nuotrauka: planets