Grįžti į blogą
sausio 25

I am Malala. Arba aštuntasis MS gimtadienis.

 

Ar jau esate girdėję apie Malalą - mergaitę, kuri rizikuoja savo gyvybe (į ją buvo pasikėsinta) kalbėdama apie mergaičių edukaciją? Ji yra jauniausias žmogus EVER, nominuotas Nobelio taikos premijai gauti (negavo, bet jai dar viskas prieš akis!).

Šiandien išgirdau šią dainą. Nerealu, ar ne? Matote, net jeigu turėtumėme pakankamai pinigų, kad užtikrintumėme visoms mergaitėms mokyklą, dar yra tokių valstybių, kuriose yra manoma, kad mergaitėms/moterims išsilavinimo tiesiog nereikia. Aš niekaip nesuprantu, kodėl žmonės SĄMONINGAI pasirenka atriboti pusę savo valstybės smegenų? darbo jėgos? potencialių Nobelio premijos laureatų? Juk jeigu mes uždarome moteris, mes netenkame šitiek daug (pusės!) galimybių kaip valstybė. Koks bukas turi būti, kad to nesuprastum?

Ir ypač šios mintys kyla šiandien - per mūsų Mortos Sofijos aštuntąjį gimtadienį. Ji yra be galo smalsus vaikas, kuriam įdomu viskas, kas ją supa (ir ne tik). Imti ir sąmoningai uždaryti ją prie puodų būtų tiesiog nusikaltimas žmonijai, ne tik Lietuvai. Kaip ir bet kurią mergaitę. Taip, ji kepa imbierinį namelį, bet ir stato LEGO Winter Village Cottage, apie kurį svajojo gimtadieniui. Kadangi jos amžiaus LEGO jai jau per lengvi, šįkart bando 12+. Kaip ir imbierinius sausainius, taip ir šį namą ji stato...su broliu. O gal, kaip sakant, reikėtų jai kepti, o broliui statyti?! Net nuo tokios minties bloga.

 

Man, pavyzdžiui, patinka ši iniciatyva - jos dėka bus galima lengviau įsigyti žalią ar geltoną virtuvę. Be to, nesijausti vos ne kaltai, kai prie virtuvėlės užklausia, kokio amžiaus mergaitei ieškote dovanos, o tu ieškai trejų metų sūnui. Čia kaip ir tada, kai laukėmės MS. Daug kas klausė: tai jau labai norite mergaitės, ar ne?! O mes laukėme vaiko. Kai gimė MS, vėl pasipylė, kad štai kaip mums pasisekė, kad sulaukėm ir mergaitės. Žinoma, kad pasisekė. Bet labiausiai dėl to, kad sulaukėme sveiko ir šiaip nuostabaus vaiko.

Ir dar vienas žiauriai įdomus straipsnis apie moters nuogumą ir to nuogumo galią (ar - atvirkščiai - bejėgiškumą?).

Žodžiu, tol, kol MS stato pilį po nuostabaus gimtadienio su draugais, aš negaliu liautis galvojusi apie tai, kas jos - kaip moters - laukia ateityje. Žinoma, labiausiai džiugina tai, kad jos situacija - ne Malalos. Kad ji gali drąsiai svajoti apie tai, kad užaugusi bus dantų gydytoja (nes nori, kad visų vaikų dantys būtų gražūs:)), ir niekas nebandys jos už tai nužudyti. (Aš bandau išsaugoti jos mintis, kuo ji bus užaugusi, nes vien per šiuos metus norėjo būti mokytoja, gydytoja, kuri padeda gimdyti ir štai dabar dantų gydytoja).  Kita vertus, aš manau, kad vis dar yra paprasčiau gimti vyru. Tiesiog taip manau, ir tiek. Nes manęs visai nebaugina nei karas, nei maras, nei tai, kad reikia dirbti, nei tai, kad vyrai miršta jaunesni ir pan. Ir jau dabar matau, kad yra lengviau mūsų sūnums, nei dukroms. Net ir tokioje aplinkoje, kuri yra mūsų aplinka. Bet - kaip sako vienas mano draugas, su kuriuo nuolat apie tai diskutuojame - turime gyventi su tuo, ką turime. Kita vertus, yra įdomu išsiveržti iš stereotipų. Apsiverkti iš pykčio. Keltis ir eiti. Turbūt taip yra daugiau mažiau visiems, bet - pripažinkime - moterys vien dėl savo lyties susiduria su daugiau stereotipų. Vien, kaip sakant, paskaičius Lean In kažkaip nemažai taškų ant i susidėlioja (be galo gera knyga, prarijau per naktį!).

Tad teišsipildo tavo svajonės, dukrele! V-I-S-O-S tos, kurias prisimindama didžiuosiesi savimi, nes stebuklų iš tiesų gyvenime nėra. Yra sunkus darbas, kuris kuria stebuklus. Ir žiupsnelytis sėkmės, kuris padeda kurti tai, ką mes vėliau vadiname stebuklu. Tad kaip ir iš esmės stebuklai tikrai egzistuoja - tik tiek, kad jie ne krenta iš dangaus, o mes juos patys kuriame.

O gimtadienį šį viduržiemį (ir gimk tu man taip - per patį viduržiemį!) šventė MS Yogis ledainėje.

 

Ten valgė ledų ir gėrė cukrinių gėrimų tiek, kad jau po torto merginos norėjo tik vandens:)

 

 

 

Smagiausia merginoms buvo šokiai (xbox kinect tam reikalui yra suorganizuota):

 

 

Mes visame šiame reikale buvome dvi suaugusios - aš ir mano vaikystės draugė Lina (dabar dar ir dviejų svečių mama). Abi esame tos, kurias daug kas drąsiai vadina karjeros moterimis. Kol mergaitėms mūsų nereikėjo, kalbėjome apie mūsų vaikystę, mūsų gimtadienius ir ką mes darydavome per juos. Žiedą dalindavome :) Ir šokdavome. Tik, žinoma, šiek tiek kitaip. Tada sunku buvo nuspėti, ką mudvi darysime po, va, 20+ metų. Tik mes kažkaip žinojome viena: mūsų vaikai irgi kartu švęs gimtadienius, o mes abi tikrai darysime kažką tokio. Ir, žinote, yra nerealu realiai to sulaukti.

Tad - linkėdama to paties savo vaikui - linkiu visiems: