Grįžti į blogą
vasario 21

I'm living my dream. Vaikystės Sodas ir Karalienės Mortos mokykla.

 

Šis įrašas – apie Vaikystės Sodą ir apie Karalienės Mortos mokyklą. Nes šiandien – ypatinga diena.

Šiandien – gimtosios kalbos diena. Pernai šią dieną Vaikystės Sodas gavo apdovanojimą. Šiandien sakiau kalbą  Kultūros ministerijoje šių metų laureatams ir iš tiesų širdis dainavo. Dainavo, nes man šis apdovanojimas yra labai svarbus. Nes aš lietuvė. Nes ir mano mama, ir mano anyta – kalbos redaktorės (beje, anyta šiandien gavo geriausios metų redaktorės apdovanojimą!). Svarbus, nes Vaikystės Sodo pavadinimas nebuvo tiesiog vienos dienos romanas – tai buvo dešimtmečio ryšys, kuris perėjo ir ugnį, ir vandenį. Todėl mano akyse ir mano širdyje nėra gražesnio pavadinimo už “Vaikystės Sodas” (atsiprašau visų įsižeidusių). Myliu jį iki begalybės ir atgal. Dievinu taip, kaip savo vaikų vardus, kurie privers mano širdį smarkiau plakti tol, kol ji apskritai plaks.

Todėl šiandien buvo ir ta diena, kai labiausiai norėjosi pristatyti ir naująjį Vaikystės Sodo logotipą. Nes tai simboliška dėl kelių priežačių: dėl pernai gauto apdovanojimo, dėl pavadinimo prasmingumo ir dėl to, kad šiandien yra puiki diena naujai pradžiai.

Prisimenu, kad tądien, kai pristačiau pirmąjį išsirinktą Vaikystės Sodo logotipą, buvo daug nuomonių, kad jis – per margas, visko per daug ir t.t. ir pan. Bet aš tada žinojau, kad noriu būten jo. Ir tiek. Pirmasis logotipas buvo meno kūrinys, kuris atspindėjo mano idėją. Ir visa kita man nebuvo svarbu.

Šiandien mūsų pirmasis logotipas pasitraukia į antrą planą, tačiau – kaip pirmasis Vaikystės Sodo logotipas – jis visada išliks pirmame plane. Ir kaip nuostabus kūrinys – lygiai taip, kaip ir apdovanojimas už puikų pavadinimą – turės garbingą vietą Vaikystės Sodo istorijos galerijoje.

Žinote, kaip yra sakoma: iki septynerių (maždaug) metų vaikas mąsto konkrečiai, o po to – jau ir abstrakčiai. Pirmasis logotipas buvo labai konkretus – buvo ne simbolis ir ne metafora, bet tiesiogiai atspindėjo Vaikystės Sodo dvasią: chaosą, begalybę visko daug ir tuo pačiu naivumą bei vaikišką šilumą. Naujasis logotipas – kaip jau bręstantis žmogus – atspindi abstraktų mąstymą: metaforas, simbolius. Nusivylimus. Nusvilimus. Vėjo nugairintą odą ir keletą žilų gijų plaukuose, kurios atsirado ne iš vėjavaikiškumo ir naivumo, o iš begalinio susikaupimo ir ne visada malonaus realybės suvokimo.

Suprantu, kad ne visi supranta metaforas ir simbolius, bet juk negali pykti dėl to, kad ketverių metų vaikas nemąsto abstrakčiai. Tiesiog jis dar nėra tam pasiruošęs. Aš jau buvau (esu) pasiruošusi. Ach, kad jūs žinotumėte, kiek tas procesas užtruko...atrodė, kad visą amžinybę! Mat iš pradžių aš kategoriškai atsisakiau logotipą keisti. Žinote, kaip tie dvimečiai, kurie įsikabina į jau visiškai išaugtą sijoną ir niekaip negali jo atiduoti vaikui, kuris jam būtų geras... For some freakin’ reason, kaip sakant. Vėliau pamažu pradėjau girdėti argumentus, koks turi būti logotipas: kad “sodas” nereiškia, kad tai turi būti žali sodinukai, o “vaikystės” nereiškia pliušiniai žaislai ir vaikai. Yra daugybė dimensijų.

Beje, ką akcentuoja Vaikystės Sodas? Ar prisimenate? Juk VS akcentuoja kūrybiškumą, raštingumą, emocinį intelektą, matematiką ir gamtos mokslus. Ar žinote, koks žaislas labiausiai skatina kūrybiškumą? Pažiūrėkite dar kartą į logotipą. Taip, kaladėlės! Ankstyvajame matematiniame ugdyme turime tokį terminą – liestinukai. Tai yra konkretūs daiktiniai objektai, leidžiantys atlikti matematinius veiksmus, kurie yra tinkami ikimokykliniame amžiuje. Ir vėl – kaladėlės. Gamtos mokslai ikimokykliniame amžiuje yra labiausiai siejami su gyvūnais, paukščiais ir augalais. Vėl pažiūrėkite į logotipą. Galėčiau dar ilgai vardinti, kodėl iš visų siūlytų logotipų pasirinkome būtent šį.

Liko spalvos. Pradžioje pasiūlė ryškias, bet aš net pagalvoti nenorėjau apie ryškias spalvas. Visų pirma man atrodo, kad ir taip pasaulis aplink yra svaiginančiai ryškus. Visų antra – kas sakė, kad vaikams reikia ryškių spalvų?! Galiausiai - ir senasis logotipas – mėlynas. Jau nekalbant apie tai, kad visi, kurie bent minimaliai (kaip ašJ) domisi spalvomis, žino, kad mėlyna spalva reiškia energiją, profesionalumą ir pasitikėjimą.

Vaikystės Sodo mėlyna spalva buvo nuo pirmos jo dienos – norėjau, kad spalva atspindėtų tai, kas esu aš, o aš esu mėlyna. Skirtumas tas, kad romantizmą (rožinė spalva) pakeitė patikimumo (rusva) spalva. Ir man be galo norėjosi solidaus skandinaviško jausmo. Teisybę pasakius, su tom spalvom vargome daugiausiai, nes vis man neįtikdavo. Tad dėl ko ko, bet dėl spalvų esu labiausiai patenkinta. Kai pamačiau tą variantą tarp visų kitų, iškart ŽINOJAU, kad šis yra TAS. Taip jau yra su manimi – aš ŽINAU, ir tiek. Ir būtent tai yra tas variklis, kuris nuolat skatina judėti į priekį ir eiti nepramintais takais.

Kadangi užmigau rašydama šį įrašą (atsibudau paryčiais: kompiuteris nukritęs ant žemės, šviesos plieskia...), bus tęsinys, kodėl mokyklos vardas yra toks, koks yra.