Grįžti į blogą
birželio 18

Kaip darželius lankė tėveliai ir seneliai

 

 

 

Dabar valstybės finansuojama vieta ikimokyklinio ugdymo įstaigoje daugelyje miestų yra didelė vertybė, o maždaug prieš šimtmetį buvo manyta, kad maži vaikai turi augti namie. Pirmieji darželiai buvo skirti valstiečių, nepasiturinčių tėvų ir girtuoklių vaikams...

 

Ilgai buvo manoma, kad Lietuvoje vaikų darželiai ėmė kurtis tik XX a. pradžioje. Vėliau paaiškėjo, kad pirmas vaikų darželis Klaipėdoje įsteigtas dar 1847 m. Tiesa, jis buvo ne lietuviškas, o vokiškas, ir gyvavo neilgai. Vis dėlto išeina, kad darželių kūrimosi pradžia Lietuvoje nedaug atsiliko nuo Europos ir viso pasaulio valstybių.

Pirmuoju lietuvišku darželiu laikomas prieš gerą šimtmetį, 1898 m., grafaitės Marijos Tiškevičiūtės Kretingos dvaro ligoninės patalpose įkurtas vaikų darželis. Jis buvo skirtas valstiečių vaikams ir veikė tik šiltuoju metų laiku, kai mamos turėdavo daug darbo laukuose.

O 1095-aisiais vyskupas Justinas Staugaitis Marijampolėje įkūrė mažiesiems skirtą įstaigą „Apsaugos namai“. Štai kaip vyskupas savo atsiminimuose rašė apie tai, kam ši vieta skirta: „Į vaikų darželį kandidatai, aišku, bus imami iš vadinamųjų miesto drambulų: girtuoklių tėvų vaikai, vaikai pavainikiai.“

Dar ilgai darželiai buvo skirti tik žmonėms, kurie vertėsi sunkiai ir negalėjo patys deramai pasirūpinti savo atžalomis. Vaikai ten žaisdavo, dainuodavo, mokydavosi katalikiškų tiesų.

Beje, „Apsaugos namų“ kūrimo idėją Marijampolėje rėmė inteligentai, o ūkininkai buvo nusiteikę priešiškai. Juk jeigu vaikai iš nepasiturinčių šeimų dienas leis žaisdami ir mokydamiesi, kas tuomet eis piemenauti?

 

Steigia įvairios draugijos

Po 1918 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vaikų darželių kūrimas palengva įsibėgėjo. Štai Kaune pirmasis vaikų darželis buvo įkurtas Šaulių namuose Laisvės alėjoje. Ten jam atiteko vienas didelis kambarys – rasti tinkamas patalpas karo nuniokotame mieste buvo sunku. Kadangi norinčiųjų lankyti įstaigą vis daugėjo, netrukus jai buvo suteiktos geresnės patalpos Lukšio gatvėje.

Pradžioje dauguma darželių buvo kuriami įvairių organizacijų: „Lietuvos vaikas“, „Caritas“, Karininkų šeimų draugijos, žydų draugijos „Tarbut“. Valdiškų įstaigų beveik nebuvo. 1930 m. Lietuvoje buvo 20 lietuviškų, 21 žydiškas vaikų darželis, 3 lenkiški darželiai.

Dauguma ikimokyklinukų tarpukariu vis dėlto būdavo auklėjami namie – ilgai manyta, kad mažo vaiko vieta yra būtent ten. Štai žinoma tuometinė švedų pedagogė Ellen Key savo knygoje „Vaiko amžius“ teigė, jog tik augant šeimoje gali susiformuoti švelnūs ir tinkami vaiko jausmai, mat juos skatina bendravimas su pačiais artimiausiais žmonėmis.

Vis dėlto 1940 m. jau veikė beveik 200 vaikų darželių, kuriuos lankė apie 6800 vaikų.

 

Mamos – į darbus, vaikai – į lopšelius

Atėjus sovietinei valdžiai, įsigalėjo nuomonė, kad moterų vieta – darbe. Tam, kad jos galėtų ten būti, reikėjo pasirūpinti, kur joms palikti vaikus. Lopšelių ir darželių kūrimo valdžia imasi gana intensyviai, bet dar kelis dešimtmečius vietų vaikams ugdymo įstaigose labai trūksta.

Pirmieji lopšeliai ir darželiai sovietmečiu dažniausiai steigti iš žmonių nusavintuose butuose ir kitose patalpose, o netrukus imamasi ir jiems skirtų pastatų statybų. Štai kaip 1945 m. aprašomas tų pačių metų vasario 1 d. pradėjęs veikti 79-asis Vilniaus vaikų darželis, veikęs Gedimino pr. 4 stovėjusiame name: „Užregistruoti 45 vaikai, faktiškai darželį lanko 35. Yra 5 kambariai ir virtuvė. Kambariai erdvūs, šviesūs, jaukūs. Darželis aprūpintas tik būtiniausiu inventoriumi, ir tas prastai pritaikytas. Trūksta žaislų ir mokymo priemonių, kas turi įtakos jaukumui. Darželis prie centrinės gatvės, prie jo nėra aikštelės, bet jis gali naudotis aikšte, esančia Odminių ir Gedimino g. kampe, ir sodu prie Vrublevskių g. Darželis yra 3-iame aukšte, jo laiptai vaikams nepatogūs.“

Pradžioje darželiams daug ko neužtekdavo. Štai viename 1946 m. dokumente kalbame apie tai, kad mažiesiems trūksta lovų – todėl jie nemiega pietų miego ir nepailsi. Be to, trūksta medžiagos, iš kurios būtų galima pasiūti baltų chalatų įstaigų darbuotojams – juk jie anuomet privalėdavo rengtis panašiai kaip dabar rengiasi gydytojai ir medicinos seserys.


 

Kaip gyventa 1946-aisiais

1946 m. Vilniuje veikė 17 vaikų darželių ir 9 lopšeliai. Apie tai, kaip mažyliai tais laikais gyvendavo, galima susidaryti įspūdį iš vieno Žvėryno lopšelio ataskaitos.

Šį darželį lankė 45 vaikai, iš jų 20-čiai buvo skirta visą parą veikianti grupė. Viso darželio plotas – 120 kv. m. Vienam auklėtiniui tenkantis plotas neatitiko normatyvų. Vaikai valgydavo tris kartus per dieną, o liekantys nakvoti dar gaudavo ir ketvirtą. Valgyta daug bulvių, burokėlių, morkų, miltinių gaminių. Pagaminto maisto kokybę tikrindavo darželio gydytojas arba medicinos sesuo.

Be šių dviejų darbuotojų, darželyje dirbo trys auklėtojos. Medicinos sesuo ir gydytojas kasdien tikrindavo vaikų sveikatą – matuodavo temperatūrą, apžiūrėdavo gerklę, taip pat jie buvo sveriami: vyresni – kas mėnesį, mažesni – kas savaitę. Tada vaikai dar gan dažnai sirgdavo tymais, kiaulyte. Auklėtiniai lopšelyje buvo skiepijami nuo difterijos bei raupų, tikrinta, ar jie neserga tuberkulioze.

Kaip ir dabar, vaikai ugdymo įstaigoje žaisdavo, mokydavosi eilėraščių ir dainelių, eidavo į kiemą. Šiltuoju metų laiku lauke netgi būdavo migdomi pietų miego. Juk sovietmečiu buvo ypač pabrėžiama, kaip svarbu vaikams kuo daugiau laiko leisti gryname ore. Tą jie turėjo daryti ir lyjant ar sningant – tam ugdymo įstaigų kiemuose visuomet buvo įrengtos pavėsinės.

 

Padėtis – nenormali?

Apie 1960 m. Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigų jau labai trūksta, maždaug 10 tūkst. motinų (to meto dokumentuose rašoma „motinų“, o ne „šeimų“ ar „tėvų“) negali vaikų į jas leisti. Susiklosčiusi padėtis vadinama „tiesiog nenormalia“. Stengtasi ją ištaisyti kuo skubiau griebiantis statybų.

Vis dėlto septintajame dešimtmetyje kai kurie lopšeliai ir darželiai tebeveikė prastose, jiems nepritaikytose patalpose. Buvo ir tokių, kurie veikė keliuose pastatuose: vienur – grupėms, kitur – ūkiniams reikalams skirtos patalpos, taigi maistą vaikams darbuotojai nešdavo per kiemą ar per gatvę. 1965 m. keliuose Naujosios Vilnios darželiuose dar nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos.

Žinoma, kone visi darželiai turėjo savo penkiakampes žvaigždes ar kokį kitą sovietinį simbolį, o įdomiausia, kad kai kurie jų iki šiol tuos simbolius yra išsaugoję. Pvz., vaikų lopšelis-darželis "Klevelis" Vilniuje...


 

Prie mūsų laikų priartėjus

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. atsimenama nuostata, kad vaiko vieta yra namie. Be to, buvo priimta įstatymų dėl pašalpų ir tuomet mamoms tapo lengviau, užuot ėjus į darbą, likti namie su vaikais.

Tad 1990 m. darželius Lietuvoje lankė 163,1 tūkst. vaikų, o 1994 m. – tik 85,5 tūkst. Mažėjant vaikučių, darželius imta sparčiai uždarinėti, ypač kaimuose. Per minėtus penkerius metus darželių sumažėjo daugiau nei dukart.

Nuo 1995 m. tėvų, norinčių vaikus leisti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vėl pradėjo daugėti. Na, o tų įstaigų visai nedaugėjo, dėl to ir susiklostė dabartinė padėtis – kai kuriuose miestuose vietų vaikams darželiuose labai trūksta. Mamos, kurios lieka namie su vaikais, nes negavo vietos darželyje, galėtų save paguosti 1925 m. žurnale „Lietuvos mokykla“ išdėstyta nuostata: „Tėvai ne vien tik turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, bet toji teisė ir pareiga vien tik tėvams tepriklauso.“

 

 

Gintarė Kairytė

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Nuotrauka www.flickr.com