Grįžti į blogą
vasario 03

Kelios mintys apie profiliavimą šiandienos kontekste.

Visų pirma, kalbant apie profiliavimą, reikia kalbėti apie reformas Lietuvoje. Bėda ta, kad mes gyvename nuolatinių reformų ritmu. Ar žinote, kad nuo reformos pradžios iki jos rezultatų (apčiuopiamų) turi praeiti bent jau dešimtmetis? Taigi, jeigu būtumėme nuo...iki įgyvendinę Tautinės mokyklos idėją, dabar jau skintumėme vaisius. Lietuvos švietimo koncepcija nubrėžė gaires. Nežinau, kaip jūs, bet aš, ją skaitydama, visada galvoju, kad, duokdie, būtumėme visa tai įgyvendinę. Suprantu, kad kai kas netiko, kai ką reikėjo tobulinti, kai ką sinchronizuoti su septinmyliais batais pirmyn lekiančiu ir besikeičiančiu gyvenimu.

Uždavinys rengti vaikus tam tikroms specialybėms šiandien yra per daug sudėtingas. Neabejoju, kad visi jau esate skaitę tą faktą, kad nemažai profesijų, kurioms mes šiandien ruošiame savo vaikus, bus išnykę, kai jie baigs mokyklą. Tai koks tada mūsų uždavinys? Vargu, ar valdantieji, ar dar kas nors turi galių išsiaiškinti, kokius specialistus reikia ruošti. Nes, išsiaiškinę, kokių trūksta šiandien, jie vis dėlto neturi nė žalio supratimo, kokių reikės po ketverių metų (universitetinės studijos) - ką ir kalbėti apie dar mokykloje besimokančius vaikus: kai jie baigs mokyklas ir stos į universitetus, gyvenimas bus dar labiau pasikeitęs.

Taigi sveikintina, kad susiprasta, jog greitų pokyčių laikais nei valstybė, nei organizacijos nebegali prisiimti atsakomybės už savo darbuotojų ateitį ir karjeros perspektyvas. Darbuotojas pats yra atsakingas už savo ateitį ir karjerą. O universitetai turėtų būti atsakingi už studentų asmeninių karjerų kūrimą, mokyti juos lanksčiai prisitaikyti prie darbo rinkos, turėti kozirį – dvigubą specialybę.

Tik čia susiduriame su dar viena problema: pačiais moksleiviais. Vis dar daug jų mano, kad darbas yra "gaunamas", beje, kaip ir atlyginimas. Mano žiniomis, atlyginimas yra uždirbamas. Ir kuo geriau dirbi, tuo už(si)dirbi daugiau, nes tuo labiau esi vertinamas ir kolegų, ir darbdavio. Jeigu toks nesusigaudantis tampa tuo, kuris priima sprendimus, atsiduriame užburtame rate. Vadinasi, visų pirma reikia keisti mąstymą. Puikiai žinome, kad - jeigu norime geriausio rezultato - medį reikia lenkti, kol jaunas. Vadinasi, visų pirma keistis turi tie, kurie dirba su vaikais. Ką daryti, kad jie keistųsi?! Na, pradžia gali būti šis filmukas (Ir nepamirškite, kad net ir jis jau pasenęs!).

Mano mintis yra apie XXI pasaulio ypatumus pradėti intensyviai kalbėti su vaikais (suprantu, kad daug pedagogų, ypač vyresnių, turi nostalgiją seniems geriems laikams, kai viskas buvo mažų mažiausiai gerokai geriau, bet, kaip sakant, tas traukinys jau išvažiavo): profesijų yra pačių įvairiausių;  faktų šiame pasaulyje yra tiek daug, kad - jeigu bandysi visus juos iškalti - daugiau nieko ne(be)darysi (o ir kokia nauda?!); niekas tau nieko neatneš ant lėkštutės, tačiau galimybės yra beribės. Viena vertus, specializuojamės iki nukvaišimo. Kita vertus, kuo esam lankstesni ir įvairiapusiškesni, tuo geriau. Tai kaip žinoti?!

Ką jūs būtumėte linkusi(-ęs) patarti savo vaikui, jei ji(s) šiandien būtų, tarkim, dešimtokas? Kokios mintys sukasi jūsų galvoje (ar kas nors būtų pagalvojęs apie tokį filmuką internete prieš 30 metų?!)

P.S. Labai prašau neprivatizuoti mano įrašų nuotraukų ir/arba teksto (tekstą galima cituoti nurodant šaltinį). Ačiū.